Nuo protėvių esu Vilniaus regiono gyventojas. Mūsų kraštas prie Lietuvos sostinės gali ir turi buti valstybės puošmena. Šis Lietuvos kraštas yra nepakartojamai  gražus, bet jo valdymas yra išsigimęs. Nesikeičiančia apie dvidešimt metų valdžia nebemato žmogaus ir jo šiuolaikinių poreikių, nesugeba organizuoti žemes gražinimą bei plėtoti regiono ekonominį vystymą, dirbtinai tautinių pagrindu kursto nesantaiką tarp regiono gyventojų.
Vilnijos  likimas yra ir bus man labai svarbus, todėl visų pirma, turime atkurti tiesą, teisingumą, pagarbą žmogui ir įstatymams, parodyti tikrus kaltininkus bei jų nužengimus, nusikaltimus bei moralinį nihilizmą, valdant šį kraštą.

Czytaj więcej: Mano, partijos „Drąsos kelias“ kandidato (sąrašas nr. 6) rinkiminė programa Vilniaus – Šalčininkų...

Rugsėjo 23 d. Odminių g. pašventinta memorialinė lenta, skirta prel. Mykolui Krupavičiui. Jis dešimtuoju numeriu pažymėtame name gyveno 1918 metais.
Šventė prasidėjo šv. Mišiomis kariuomenės ordinariato Šv. Ignoto bažnyčioje. Šv. Mišioms vadovavęs ir vėliau memorialinę lentą šventinęs vysk. Gintaras Grušas priminė, kad name, prie kurio pritvirtinta atminimo lenta, gyveno ne tik prel. M. Krupavičius, bet ir kitas valstybės kūrėjas vysk. Mečislovas Reinys. „Prelato Mykolo Krupavičiaus viso gyvenimo aistra – Lietuva ir jos reikalai“ – kalbėjo vyskupas.

Czytaj więcej: Memorialinė lenta, skirta prel. Mykolui Krupavičiui

Kai prieš Seimo rinkimus rašiau apie slepiamą kandidatės į Prezidentus Dalios Grybauskaitės biografijos puslapį (ilgalaikį komunistinio režimo pamatų stiprinimą – kompartijos elito rengimą aukštojoje partinėje mokykloje) ir kėliau klausimą, ar toks žmogus gali pateisinti partizanų, politinių kalinių ir šiaip dorų, savo dvasia laisvų piliečių lūkesčius atvesti Lietuvą į visišką demokratiją, buvau gana priešiškai sutiktas net savo aplinkos žmonių.

Czytaj więcej: Dalius Stancikas. Nepriekaištingos reputacijos mįslė

Visada būna sunku aprašyti kelionių (ypač į svečias šalis) įspūdžius. Atrodo tiek visko naujo, daug dalykų mums neįprastų, kitokių, sunkiai į sakinius sudedamų. Bet ar lengva rašyti apie tai, kas mus supa ir yra greta? Pasirodo – irgi ne.

Aš mėgstu vaikščioti. Ir daug vaikštau po Vilnių – po miestą, kuris visada buvo išsvajotas ir jau keletą metų savas. Bevaikštant galima ne tik pastebėti daug smulkių miesto gyvenimo detalių (kurios neatsiveria pro automobilio ar troleibuso langą), bet kartu pakanka laiko ir apmąstymams. Bemąstydama išmąsčiau, kad apmąstymus užrašius – gali gautis miesto kronikos. Nutariau pabandyti. Mielas skaitytojau, štai pirmieji kronikos puslapiai.

Ak, žaliasis Vilniau!

Šį kartą žodis „žalias“ vartojamas įprasta senąja jo prasme – siekiant įvardyti spalvą, bet ne kaip mums dabar dažniau įprasta – ekologiškumą, draugiškumą gamtai. Nors, tiesa, tai, apie ką su Jumis noriu pasidalinti, yra susiję su gamta.

Czytaj więcej: Miesto kronikos: mąstant apie Vilnių (I)

Neringa - šauni moteris, nepabūgusi atsisakyti karjeros, ramaus asmeninio gyvenimo ir solidaus teisėjos titulo dėl TIESOS - dėl brolio dukrelės. O juk galėjo užsimerkti, numoti ranka, nekreipti dėmesio. Neringos pozicija - didžiulis žygdarbis, liudijantis šios moters sąžinę, nepaperkamumą ir moralinę orientaciją į tikras vertybes. Tokių žmonių reikia Lietuvai. Justė

Įsivaizduokime, kokia būtų mūsų valdžia, jei visi būtų kaip N.Venckienė. Ne tiek „tokių žmonių reikia Lietuvai“, o visi normalūs žmonės tokie ir turi būti. Jei eilinis lietuvis iškart šiauštųsi prieš valdžios mėginimą juo piktnaudžiauti, valdžia nė pagalvoti apie tai nedrįstų. Neringos pozicija “liudijanti šios moters sąžinę, nepaperkamumą, orientaciją į tikras vertybes” turėtų būti eilinio žmogaus pozicija. Jei tai būtų norma, tada turėtume visiškai teisingą visuomenę. Tačiau puikų gyvenimą gali atnešti tik moralė ir pasirengimas dėl jos nukentėti. Tas galioja tiek kiekvienam žmogui atskirai, tiek visai šaliai bendrai.

Czytaj więcej: Jei visi būtų kaip N.Venckienė...