…Nie należy zapominać, że demokracja to jeszcze nie wolność. Demokracja to tylko równość. Dopiero liberalizm jest wolnością. Połączenie równości z wolnością ma wreszcie stwarzać ów ideał, który wszyscy pragniemy osiągnąć. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962
Povilas Urbšys – panevėžietis, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio padalinio vadovas. Šiuose rinkimuose į Seimą kandidatavo Vakarinėje rinkimų apygardoje ir kaip nepriklausomas, save išsikėlęs kandidatas nugalėjo visus konkurentus itin ryškia balsų persvara. Už P. Urbšį balsavo net 9 807 panevėžiečiai, ir tai yra antras pagal dydį iš 68 vienmandačių apygardų rezultatas, kurį pralenkė tik Seimo pirmininkė I. Degutienė.
Be to, Povilas kalba apie tai, kad kova rinkimuose – tai tik didelio kelio pradžia. Grupė iniciatyvių žmonių, lydėjusių jį rinkimų batalijose, nežada skirstytis kas sau, o vis drąsiau prabyla apie judėjimo, kuris gintų piliečių teises nuo partinės nomenklatūros savivalės, įkūrimą.
Czytaj więcej: Povilas Urbšys: „Mes tampame tie, kurie privers politines partijas keistis”
Kanadietis ekonomikos ekspertas Markas Anielskis yra žinomas tarptautiniu mastu kaip tikrojo turto (genuine wealth) koncepcijos ir tikrosios pažangos indikatorių (genuine progress indicators) kūrėjas.
Kurį laiką dirbęs vyriausiuoju ekonomikos analitiku Albertos provincijos aplinkosaugos departamente ir finansų apskaitos tarnyboje, vėliau Albertos universitete su grupe tyrėjų analizavo buhalterinės apskaitos ir ekonominių matavimų sistemas, ieškodami alternatyvų. Nuo 2003 m. jis yra šio universiteto Verslo fakulteto profesorius, dėsto ir Breinbridžo instituto (JAV) magistrantams, be to, yra konsultacinės firmos, kurią įsteigė jo šeima, prezidentas.
Czytaj więcej: M.Anielskis: Ekonominė sistema reikalauja, kad būtume svetimos skolos vergai
Ji smarkiai pagąsdino. Kaip visada. A.Butkevičius neišsigando. Kaip niekada. Kas pasikeitė?
Trejus metus D.Grybauskaitė gyveno absoliutaus politinio komforto sąlygomis. Ką norėjo, tą kalbėjo. Kaip norėjo, taip vyniojo A.Kubilių. Reikėjo pažeminti jį dėl FNTT – pasakydavo premjerui, ką nusprendusi, net neįleidusi jo į savo kabinetą. Tarpduryje. Reikėjo CŽV kalėjimų – politikai atrasdavo juos sandėliuke. Ir drebindavo kinkas prieškambaryje, apie ką ji su pasitenkinimu pasakojo moksleiviams. Jai pavyko priblokšti.
Dažnai girdime sakant, kad neva tas ar kitas valdžios arba politikų sprendimas pažeidžia arba gali pažeisti viešąjį interesą. Bet kaip yra iš tikrųjų?
Tai sudėtinga nustatyti, mat nėra jokios viešąjį interesą apibrėžiančios įstatyminės sąvokos. Dėl tokio teisinio neapibrėžtumo neretai kyla problemų.
Kurio įstatymo turi klausyti prokuroras gindamas viešąjį interesą, jeigu šis interesas įstatymu nesunormintas?
Kaip nustatyti, ar prokuroras vadovaujasi universaliomis vertybėmis bei pilietine teisėjauta ir elgiasi sąžiningai? O gal jis vykdo kieno nors piktavališką užsakymą, keldamas bylą dėl viešo intereso pažeidimo?
Lakštingala. Taip vadinasi paminklas, pro kurį beveik kasdien praeinu. Drįsčiau teigti, kad retas vilnietis žino apie tokį, esantį pakankamai netoli centro, naujamiestyje.
Net visagalis internetas apie jį nelabai ką gali pasakyti. Nebent autorių (Rimantas Daugintis), pastatymo metus (1986) ir dar vienos moters tinklaraščio įrašą, besistebintį, kad nieko apie „Lakštingalą“ neįmanoma internete sužinoti.
Czytaj więcej: Miesto kronikos: mąstant apie Vilnių (II). Lakštingalos kaimynystėj
Odwiedza nas 130 gości oraz 0 użytkowników.