…Zaszedł bowiem podczas ostatniej wojny ciekawy paradoks historyczny na terenie Wschodniej Europy. Od Petsamo po Morze Czarne, wszystko co było demokratyczne z pochodzenia, a więc narody chłopskie jak Białorusini, Ukraińcy oraz te państwa, które zdobyły sobie niezależność niejako „rękami czarnymi od pługa”, Finlandia, Estonia, Łotwa, Litwa, uznały za wroga nr 1 - Związek Sowiecki. W jednolitym łańcuchu; jedynie „szlachecka” Polska i „kapitalistyczne” Czechy za wroga nr 1 uznały Trzecią Rzeszę, a z Sowietami zawarły przymierze. Józef Mackiewicz. O pewnej, ostatniej próbie i o zastrzelonym Bubnickim. Kultura, 1954

Gdyby śp. Tadeusz Konwicki wrócił zza świata i wziął do ręki wychodzący w Wilnie kontynuant „Czerwonego Sztandaru” pod tytułem „Kurier Wileński”, na pewno by i dziś, jak i przed ponad trzydziestu laty, wykrzyknął niezmiennie i z jeszcze większym zdziwieniem,„Diabli mnie podkusili, żeby kupić „Czerwony Sztandar"...

Negaila man laimingo ryto,

 Kursai praėjo jau seniai,

Tik laiko veltui pražudyto

 Man gaila, gaila amžinai.

Kilni širdis, stipri valia ir šviesus protas - tai vieninteliai neišsemiami žmogaus jėgų šaltiniai, tai trys didžiosios dvasios galios, kurios pajėgia ir skausmo kartybių taurę pasaldyti, ir sunkią vargo naštą palengvinti, ir tamsias, audringas gyvenimo valandas saulėtu pavasarišku džiaugsmu pripildyti. Tik tie žmogaus dvasios priva¬lumai gali jam užtikrinti gyvenimo kovos laimėjimą, jo siekimų įvykdymą, o kartu ir garbingąjį tvirtos asmenybės vardą.
Daugelis mūsų kartais užmiršta, kad tie brangiausi pasaulyje turtai ne tiktai šventiesiems skirti. Aukščiausiojo valia kiekvienas mūsų kartu su gyvybe atsinešam pasaulin ir minėtų dvasios galių pradus. Skirtumas tarp žmonių kilnumo atsiranda tik todėl, kad vieni jų savo dvasios jėgų daigus ugdo, o kiti juos nuslopina.

Žmonės be nugarkaulių - tai ne žmonės. O tačiau tokių būna tarp mūsų. Juos gali į riestainį suriesti, reikia tik kokį mažmožį jiems pažadėti ar kuo nors pagrasyti. Jie visuomet ten palinkę, kur vėjas pučia, nes šitaip patogiau.
Tiesa, nuolaidumas - dorybė. Bet savigarba - taip pat dorybė. Reikia mokėti surast tų dorybių ribas. Nevalia daryt nuolaidų savo garbės sąskaiton. Nuolaidumas stipresniems, paremtas asmeninių malonumų ir nemalonumų apskaičiavimu, galima jau vadinti pataikavimu, o pataikauti negarbinga. Kas lenkias dvilinkas prieš skatiką ar prieš botagą, išsižadėdamas savo garbingo vardo ir savo teisių, tas tik skatiko ir botago vertas.

Lietuva - dainų šalis. Nors amžiams bėgant įvairiai kaitaliojosi Lietuvos dalis, bet lietuviška daina nenustojo skambėjusi po mūsų plačiąją šalį. Priešai buvo mums visa išplėšė, o daina gaivintoja paliko mums. Daina guodė lietuvį, daina saldė jo vargus, daina, primindama mūsų auksinę praeitį, žadino mūsų tautiečių širdyse savo tėvynės meilės jausmus ir gilų troškimą šviesesnio rytojaus.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com