Gdyby śp. Tadeusz Konwicki wrócił zza świata i wziął do ręki wychodzący w Wilnie kontynuant „Czerwonego Sztandaru” pod tytułem „Kurier Wileński”, na pewno by i dziś, jak i przed ponad trzydziestu laty, wykrzyknął niezmiennie i z jeszcze większym zdziwieniem, iż „Diabli mnie podkusili, żeby kupić „Czerwony Sztandar"...

Czytaj więcej: Menażeria postsowiecka

Negaila man laimingo ryto,

 Kursai praėjo jau seniai,

Tik laiko veltui pražudyto

 Man gaila, gaila amžinai.

Czytaj więcej: Negaila man

Kilni širdis, stipri valia ir šviesus protas - tai vieninteliai neišsemiami žmogaus jėgų šaltiniai, tai trys didžiosios dvasios galios, kurios pajėgia ir skausmo kartybių taurę pasaldyti, ir sunkią vargo naštą palengvinti, ir tamsias, audringas gyvenimo valandas saulėtu pavasarišku džiaugsmu pripildyti. Tik tie žmogaus dvasios priva¬lumai gali jam užtikrinti gyvenimo kovos laimėjimą, jo siekimų įvykdymą, o kartu ir garbingąjį tvirtos asmenybės vardą.
Daugelis mūsų kartais užmiršta, kad tie brangiausi pasaulyje turtai ne tiktai šventiesiems skirti. Aukščiausiojo valia kiekvienas mūsų kartu su gyvybe atsinešam pasaulin ir minėtų dvasios galių pradus. Skirtumas tarp žmonių kilnumo atsiranda tik todėl, kad vieni jų savo dvasios jėgų daigus ugdo, o kiti juos nuslopina.

Czytaj więcej: Mums reikia tvirtų asmenybių

Žmonės be nugarkaulių - tai ne žmonės. O tačiau tokių būna tarp mūsų. Juos gali į riestainį suriesti, reikia tik kokį mažmožį jiems pažadėti ar kuo nors pagrasyti. Jie visuomet ten palinkę, kur vėjas pučia, nes šitaip patogiau.
Tiesa, nuolaidumas - dorybė. Bet savigarba - taip pat dorybė. Reikia mokėti surast tų dorybių ribas. Nevalia daryt nuolaidų savo garbės sąskaiton. Nuolaidumas stipresniems, paremtas asmeninių malonumų ir nemalonumų apskaičiavimu, galima jau vadinti pataikavimu, o pataikauti negarbinga. Kas lenkias dvilinkas prieš skatiką ar prieš botagą, išsižadėdamas savo garbingo vardo ir savo teisių, tas tik skatiko ir botago vertas.

Czytaj więcej: Juk žmonės ir lietuviai esam