…Najcharakterystyczniejszą cechą systemu komunistycznego jest natomiast totalna niewola ludzkiego ducha, zniewolenie ludzkiej myśli, ludzkiego intelektu. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962

Žmonės be nugarkaulių - tai ne žmonės. O tačiau tokių būna tarp mūsų. Juos gali į riestainį suriesti, reikia tik kokį mažmožį jiems pažadėti ar kuo nors pagrasyti. Jie visuomet ten palinkę, kur vėjas pučia, nes šitaip patogiau.
Tiesa, nuolaidumas - dorybė. Bet savigarba - taip pat dorybė. Reikia mokėti surast tų dorybių ribas. Nevalia daryt nuolaidų savo garbės sąskaiton. Nuolaidumas stipresniems, paremtas asmeninių malonumų ir nemalonumų apskaičiavimu, galima jau vadinti pataikavimu, o pataikauti negarbinga. Kas lenkias dvilinkas prieš skatiką ar prieš botagą, išsižadėdamas savo garbingo vardo ir savo teisių, tas tik skatiko ir botago vertas.

Štai vaizdeliai. Daugelyje lietuviškų sodžių yra valdiškos mokyklos. Pagal įstatymus jos turi būti lietuviškos. Lietuviškomis jas vadina ir švietimo valdžia. Aukštesnieji valdžios atstovai pasikalbėjimuose su mūsų veikėjais sakosi, kad tuoj pašalintų tokį mokytoją, kuris per mažai mokytų lietuviškai lietuviškoje mokykloje. Iš kitos vėl pusės, pasikalbėjus su valdiškas mokyklas lankančių vaikų tėvais, dažnai nusiskundžiama, kad tose mokyklose lietuvių kalbos kaip ir nėra. Vadinasi, ten vietinis mokytojas pats savavališkai prieš valstybės įstatymus siaurina lietuvio teises. Kai paklausi, ar reikalavot iš mokytojo, kad jis daugiau lietuviškai mokytų, ir ar
pasiskundėt mokyklų inspektoriui arba kuratoriui, tai kartais gauni atsakymą - ne. Girdi, nepatogu su mokytoju pyktis, jis paskui gali dar keršyt.
Argi ne ryškus savigarbos stokos pavyzdys ? Lietuvis bijo pareikalauti to, kas jam priklauso, ir pasiskųsti, kai jam neteisėtai atimama jo gimtoji kalba mokykloje. Dėl bevertės mokytojo malonės išsižada to, kas susipratusiam ir save gerbiančiam žmogui turėtų būti brangiausia.
Arba vėl. Vienam ar kitam sodžiuj atsiranda veiklesnis jaunuolis, atsistoja vie¬tinio draugijos skyriaus priešaky ir imasi lietuviško darbo. Kam nors tai nepatin¬ka. Pastarasis pradeda tokį sodžiaus veikėją baidyt visokiom šiaudais iškimštom baidyklėm. Kartais ir nemalonumų padaro. Tik, žiūrėk, toks jaunuolis metė viską, užsidarė gryčioj ir nosies iš ten neiškiša. Kitam vien gražių pažadų užtenka, kad mestų lietuvišką darbą.
Čia taip pat nesveikas lankstumas. Garbingi vyrai geriau sutinka mirti, negu išsižadėti savo idealų. O mes kartais nenorim padaryti mažiausios aukos savo tautos geresnei ateičiai, vengiam mažiausių nepatogumų, dėl smulkučių asmeninių gėrybių taikomės prie visų vėjų. Taip gali daryt tik savimeiliai ir bestuburiai.
Galima būtų rasti ir daugiau panašių vaizdelių mūsų gyvenime. Dažnai mes nedrįstam pasinaudoti tomis teisėmis, kurias valstybiniai įstatymai numato ir ap¬draudžia, kad tik lengviau peršliaužus per gyvenimą, kad tik kuo mažiausia sutikus kliūčių. Kas žeme šliaužioja, tą visi mindo, to niekas niekuomet negerbs, nes jis pats savęs negerbia.
Juk žmonės ir lietuviai esam. Garbingai nešiokim tą vardą.
Titnagas (Antanas Juknevičius)
Jaunimo draugas, 1933, nr. 9, p. 241-242.
Antanas Juknevičius. Atsiminimai. Lietuvos nacionalinis muziejus. Vilnius, 2016.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com