LIETUVIŠKAI

Reaguodamas į Lietuvos žiniasklaidos elito susirūpinimą bei iškilių visuomenės veikėjų susijaudinimą, bei atsižvelgdamas į tai, jog LRT misija yra telkti visuomenę, o ne ją skaldyti, nusprendžiau nebekandidatuoti į LRT etikos kontrolieriaus postą. Naudodamasis proga, noriu padėkoti visiems, šiandien skyrusiems dėmesio mano kukliai asmenybei.

Czytaj więcej: Artūras Račas. Nesuprantu, mieli kolegos iš Lietuvos žiniasklaidos elito, kodėl jūs taip...

Pusiau tiesa yra pats bjauriausias melas. Šota Rustavelis1, Karžygys tigro kailyje, XIII a.

Mums atrodo, kad laikais, kai hibridinio tipo karai ir ginčai įgauna vis didesnę reikšmę ir populiarumą, verta vėl ir vėl grįžti prie Šotos Rustavelio, kad nepasiklystume piktdžiugiškos propagandos labirintuose, nutylint pagrindinius faktus, siekiant tiesos regimybės.
Mūsų nuomone, prie tokių pusinių tiesų priskiriami ir Karolio Navrockio (Karol Nawrocki) bei jį atkartojančių asmenų teiginiai bei veiksmai, kuriuose tragiškos abipusės žmogžudystės Volynėje pavaizduotos kaip izoliuotas, neišprovokuotas agresijos aktas, nė žodžiu neužsimenant apie Lenkijos ir Ukrainos santykių įvykius prieš 1943 m. Volynę.

Czytaj więcej: Apie išpuolius prieš Ukrainą Lietuvos akimis

LR Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrosios kompetencijos teismus sudaro Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį visų nacionalinių teismų konstitucinė paskirtis – vykdyti teisingumą. Nors teisingumo vykdymo sąvoka įstatymu neapibrėžta, bet pagal teisines doktrinas ir protingumo kriterijus tenka pripažinti, kad vykdyti teisingumą – tai atlikti pareigą tiesai. Tokia teisingumo vykdymo samprata reiškia, jog kiekvienas teisėjas, nepriklausomai nuo jo instancinės padėties (pirmoji, apeliacinė ar kasacinė instancija), atlikdamas jam patikėtas funkcijas, už kurių vykdymą nustatyta atitinkama alga, privalo besąlygiškai paklusti ne tik tiesai (faktinėms aplinkybėms), bet ir įstatymui, nes Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis ir 112 straipsnio 6 dalis reikalauja iš teisėjo vykdyti teisingumą tik pagal įstatymą.

Czytaj więcej: Ar klysta piliečiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus laikydami įteisintais dykaduoniais?

„Kurier Wileński“ (Czerwony Sztandar) 2026 m. kovo 7–13 d. savo žurnalo nr. 09 (26) paskelbė interviu su Lenkijos ambasados reikalų patikėtiniu Grzegorzu Mareku Poznańskiu „Grzegorzas Marekas Poznańskis: strategija – duoti lenkams meškerę, o ne žuvį, kad suteiktume jiems veiksmų laisvę“.
Iš pirmo žvilgsnio tai ta pati, nekintanti demagogija, tradiciškai skirta trukdyti pilietinei integracijai, kabinėtis prie smulkmenų ir kurti naujas dirbtines problemas, su kuriomis neva susiduria lenkakalbiai lietuviai.

Czytaj więcej: Lenkiškas požiūris į Pečenegus (Печенеги)*, meškeres, stresinė įtampa dėl lietuvių kalbos ir kita...

Vytautas Didysis paliko ženklų pėdsaką lietuvių, lenkų, ukrainiečių istorijoje. Jo atminimo įamžinimui Vilniaus katedroje gali prieštarauti tik maskoliai. Ir kodėl mes XX - XXI amžių sandūroje staiga pradėjom kalbėti apie Vytauto kultą ir Vytautą „svolačių“. Prieš gerą dešimtmetį kreipiausi į valdžios institucijas dėl sarkofago Vytautui Didžiajam pastatymo Vilniaus katedroje, tačiau mano iniciatyva nesulaukė pritarimo. Verta pastebėti, kad paskutiniu metu neįtikėtinai pasikeitė požiūris į Lietuvos kunigaikščių atminimą. Demontuotas Vytauto Didžiojo memorialas Vilniaus katedroje, egzistavęs carizmo laikais ir t.t. 2023 metais asmeniškai kreipiausi Vasario 16-sios šventės išvakarėse į Lietuvos valstybės Prezidentą Gitaną Nausėdą dėl sarkofago pastatymo Vytautui. Mano prašymui Prezidentas pritarė, bet tarpukario Lietuvos valdžios sumanymas ir vėl buvo užmirštas. Tiesa, kiek anksčiau, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Birutės Kulnytės pastangomis pavyko patalpinti katedros požemiuose Vytauto palaikams skirtą karstą. Bažnytinio paveldo muziejus, depozito teisėmis disponuojantis minėtu karstu, net piršto nepajudino, kad nustatytų kas Prahoje pagamino šį karstą.