…Zaszedł bowiem podczas ostatniej wojny ciekawy paradoks historyczny na terenie Wschodniej Europy. Od Petsamo po Morze Czarne, wszystko co było demokratyczne z pochodzenia, a więc narody chłopskie jak Białorusini, Ukraińcy oraz te państwa, które zdobyły sobie niezależność niejako „rękami czarnymi od pługa”, Finlandia, Estonia, Łotwa, Litwa, uznały za wroga nr 1 - Związek Sowiecki. W jednolitym łańcuchu; jedynie „szlachecka” Polska i „kapitalistyczne” Czechy za wroga nr 1 uznały Trzecią Rzeszę, a z Sowietami zawarły przymierze. Józef Mackiewicz. O pewnej, ostatniej próbie i o zastrzelonym Bubnickim. Kultura, 1954

Tik iš kito lūpų girdint, kas vyksta Lietuvos teismų sistemoje, galima ir suabejoti. Juk teisėjo etika, profesinis prestižas, jo priesaika ( “…būti ištikimas Lietuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal įstatymą”), pagaliau, žmogiškas padorumas ir sąžinė, atrodo, negalėtų leisti žinomiems teisėjų bendruomenės nariams profesinėje veikloje smukti “žemiau plintuso”. Deja, taip yra. Dėl to, visuomenei laiku nesusirūpinus ir nieko nedarius, reikštų šalies valstybingumui dar vienu civilizacinės degradacijos laipteliu leistis žemyn.

Komentaruose beveik po kiekvienos nūdienai aktualios publikacijos jaučiasi skaitytojų nusivylimas partijomis, Seimu, Vyriausybe, teismais, prokuratūra, „sistemine“ žiniasklaida, ir pagaliau... tauta, kuri, tariamai, jau pasmerkta amžinai tarnystei svetimiesiems. Todėl vargu ar begalima čia išsiugdyti empatiškų, patriotiškų lyderių.Tenka pripažinti, kad pasireiškus iškilesnei asmenybei, vieni (esantieji prie „ėdžių“) – bando taškytis srutomis, kiti (prigimtiniai skeptikai) – dūsauja: „O ką jis gali mums duoti?“, treti (geranoriški vidutiniokai) – drąsina, dėkodami už tiesos žodį, ketvirti (artimi pažiūromis, bet tingūs) – pasyviai laukia pakvietimo į komandą, penkti (susireikšminę savimylos) – apsimeta nieko be savęs iškilaus aplinkui nematą ir t.t. Dėl to dalis asmenybių, likę be aktyvios pilietinės paramos ir saugodami savo artimųjų privatumą, bando apeiti triukšmingą įžūlių vidutinybių gaują, kuri atkakliai gina savo privilegijas.

Man kaip advokatui teko atstovauti vieno lenkakalbio lietuvio interesams, kuris bylinėjosi su LR Vyriausybe dėl to, kad ji Pietryčių Lietuvos gyventojus nepagrįstai įvardija kaip lenkų tautinę mažumą. Atstovaujamojo argumentai buvo grindžiami tuo, jog tai prieštarauja faktinei situacijai, nes šie gyventojai vietinės kilmės, o ne kolonistų palikuonys.

Diskusija dėl projekto, kuriuo siekiama įteisinti moterų pavardes su galūne -a, buvo vienas iš baigiamųjų Seimo sesijos akordų. Nelaukiant rudens, prie jos grąžino LRT žurnalisto Bernardo Šaknio skambutis. Pasišnekėjom, ir gal 1/6 pokalbio pateko į 2023-07-20 radijo laidą „60 minučių“ (nuo 34 min.).Kad jau mintys vėl užsisuko apie tas pavardes, dar keli dalykai.

Prieš pat NATO viršūnių susitikimą Vilniuje daugumą vilniečių pasiekė nepaprastai svarbi žinia – beždžiones (tinginiai) gali plaukti. Apie tai sostinės gyventojus bei miesto svečius informavo didžiuliai reklaminiai plakatai.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com