Kai po Seimo rinkimų prasideda grumtynės dėl prieigų prie viešųjų išteklių, dalinantis ministrų “portfelius”, supranti, jog dalybose besistumdančios būtybės valstybę mato tik kaip rinkiminės kovos grobį. Gaila, kad formuojant daugumą Seime nevyksta paieška tų asmenybių, kurios pajėgios gauti naudos Lietuvai, o tuo pačiu ir kiekvienam piliečiui. Visa tai matant ir liūdna, ir pikta – juk visas laimėtųjų dėmesys sutelkiamas tam, kad kuo daugiau naudos iš Lietuvos būtų gauta savo klanui. Dažnai gana apgailėtinai atrodo į ministro kėdę patupdytas mažaraštis valstybės vadyboje, kuriam apdairus šeimininkas nedrįstų patikėti ožkų kaimenę pamiškės ganykloje. Tačiau palaipsniui susitapatinanti su valstybe ta “paauglių” kuopelė tampa patikima priedanga įžuoliems arogantams, kurie šiandien beveik atitinka enciklopedinę totalitarizmo apibrėžtį: “neribota valstybės valdžia, nepripažįstanti visuomenės kontrolės jokioje gyvenimo srityje …”
Kadangi brandžiam parlamentarizmui suvešėti Lietuvoje nėra būtinų konstitucinių pagrindų (LR Konstitucija stokoja norminių savigynos procedūrų), o politikoje dalyvaujančių interesų grupių nariai dažniausiai neturi valstybiško mąstymo, pakalbėkim apie Lietuvos Prezidento kaip valstybės vadovo galimybes pakelti šalies valstybingumo kultūrą.

Czytaj więcej: Ar kurio nors pretendento tapti Lietuvos Respublikos prezidentu programoje atsispindės siekis...

Todėl, kad negaliu iš didžiosios dalies Lietuvos gyventojų, priklausomų nuo Stokholmo sindromo, atimti malonumo toliau būti kankinamiems. Paaiškinu, ką reiškia Stokholmo sindromas, tiems, kurie nežino, tai – psichologinis reiškinys, kuomet įkaitai ar aukos ima jausti teigiamus jausmus – savanorišką paklusnumą, pagarbą, ir meilę – savo kankintojams. Jei žmonės to nori, ką gali padaryti, tai jų valia.
Lietuva Europos Sąjungoje (ES) iki šiol garsėja kaip šalis, iš kurios emigruoja daugiausiai žmonių, kurioje bene mažiausi atlyginimai ir pensijos, kurioje socialinė nelygybė jau daug metų stebina Briuselio politikus.

Czytaj więcej: Artūras Zuokas. Kodėl aš balsuosiu už Šimonytę

Istoriniu laikotarpiu, kai dėl praturtėjimo buvo plėšiami kaimynai ir atitinkamai ginamasi nuo plėšikų, reikėjo karių luomo. Kariams išlaikyti ir aprūpinti iš materialinių vertybių kūrėjų (dažniausiai žemdirbių) sukurto turto siekta sukaupti reikiamus išteklius. Tam prievoliniam reikalavimui įgyvendinti reikėjo prievartinio steiginio – valdžios. Vėliau, religinių ekspansijų laikotarpiu, kai kitaminčių prievartavimas vyko Dievo vardu, vėl reikėjo tariamo Dievo vietininko Žemėje – valdžios.
Mūsų dienų žmogus, siekdamas patenkinti pripažinimo motyvą per jo santykius su įsivaizduojama etalonine grupe (elitu), ir šiandien jaučia valdžios poreikį.

Czytaj więcej: Ar valdžia prie dirbtinio intelekto nėra civilizacinė atgyvena?

Prakilniai skamba žodžiai: LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO TEISĖJAS. Tai teisminės hierarchijos viršūnė ir daugelio teisėjų profesinė siekiamybė. Deja, tai tik paviršinis apdaras, kevalas, lukštas, nes LR Konstitucinis Teismas negina konstitucinių vertybių tokių kaip teisėtumas, asmenų lygiateisiškumas. Užtat čia uoliai ginamas „savanaudiškų lūkesčių principas“, budriai saugant, pavyzdžiui, antikonstitucinį atlygį už praeityje turėtą pareigybę, tai mokant iš tautos suneštų biudžeto lėšų valstybinių pensijų, rentų ar kitaip pavadintų išmokų pavidalu.

Czytaj więcej: Primityviai meluok ir tiksi į LR Konstitucinio teismo teisėjus

Jau daugiau kaip pusantro tūkstantmečio gyvuoja iškilaus filosofo ir teologo Šventojo Augustino (354 – 430 m.) įžvalga: „Nesant teisingumo, kas gi iš viso yra valstybės, jei ne didelės plėšikų gaujos.“ Tačiau ir šiandien teisingumas valstybingumo kontekste išlieka dažnai nepasiekiama vertybė. Pasigilinus į mūsų šalies piliečių bendrabūvio teisinius modelius, pradedant konstitucinėmis normomis, peršasi išvada, kad teisingumas laikomas ne vertybine, o procedūrine kategorija.

Czytaj więcej: Jonas Ivoška. Nelogiškas teisinis modeliavimas – teisingumo šalyje niokotojas (Konstitucijos...