…Wobec zazębienia interesów międzynarodowych, nie ma już dziś miejsca na suwerenności państwowe starego typu. Jeżeli jakiś naród chce pozostać suwerennym, winien rozumieć, że taka możliwość istnieje jedynie przez integralne włączenie się do wolnego świata. …Musimy zdać sobie sprawę, że zachodzi wielki proces przejścia od dotychczasowego „adwokatowania” interesom narodowym, do „adwokatowania” interesom ludzkim. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962

Istoriniu laikotarpiu, kai dėl praturtėjimo buvo plėšiami kaimynai ir atitinkamai ginamasi nuo plėšikų, reikėjo karių luomo. Kariams išlaikyti ir aprūpinti iš materialinių vertybių kūrėjų (dažniausiai žemdirbių) sukurto turto siekta sukaupti reikiamus išteklius. Tam prievoliniam reikalavimui įgyvendinti reikėjo prievartinio steiginio – valdžios. Vėliau, religinių ekspansijų laikotarpiu, kai kitaminčių prievartavimas vyko Dievo vardu, vėl reikėjo tariamo Dievo vietininko Žemėje – valdžios.
Mūsų dienų žmogus, siekdamas patenkinti pripažinimo motyvą per jo santykius su įsivaizduojama etalonine grupe (elitu), ir šiandien jaučia valdžios poreikį.

Prakilniai skamba žodžiai: LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO TEISĖJAS. Tai teisminės hierarchijos viršūnė ir daugelio teisėjų profesinė siekiamybė. Deja, tai tik paviršinis apdaras, kevalas, lukštas, nes LR Konstitucinis Teismas negina konstitucinių vertybių tokių kaip teisėtumas, asmenų lygiateisiškumas. Užtat čia uoliai ginamas „savanaudiškų lūkesčių principas“, budriai saugant, pavyzdžiui, antikonstitucinį atlygį už praeityje turėtą pareigybę, tai mokant iš tautos suneštų biudžeto lėšų valstybinių pensijų, rentų ar kitaip pavadintų išmokų pavidalu.

Jau daugiau kaip pusantro tūkstantmečio gyvuoja iškilaus filosofo ir teologo Šventojo Augustino (354 – 430 m.) įžvalga: „Nesant teisingumo, kas gi iš viso yra valstybės, jei ne didelės plėšikų gaujos.“ Tačiau ir šiandien teisingumas valstybingumo kontekste išlieka dažnai nepasiekiama vertybė. Pasigilinus į mūsų šalies piliečių bendrabūvio teisinius modelius, pradedant konstitucinėmis normomis, peršasi išvada, kad teisingumas laikomas ne vertybine, o procedūrine kategorija.

Nereikia pamiršti, jog daugelis įvykių, ypačiai daugybė sodžiaus gyvenimo įvykių, reiškiančių kultūrinius santykius (vaidinimai, susirinkimai ir t.t.) arba lenkų valdžios žygius (mušimai, suėmimai, draudimai ir šiaip persekiojimai) nepateko ir nepatenka į laikraščių skiltis, dažnai net negali patekti arba patenka tyčiomis neaiškiai. To dėliai į visą mano čia pateikiamąją okupuotosios Lietuvos lietuvių gyvenimo kroniką tenka žiūrėti kaip į to gyvenimo pavyzdžius, iliustravimą, ne kaip į pilną jo sąvadą. Tad patarčiau skaitytojui skaityti jos tik po kelis puslapius kas vakarą prieš atsigulant, skaityti ir galvoti apie okupuotosios Lietuvos vargus, Vilniaus - Seinų kraštą ir jo žmones... Vilniaus darbui tai būtų ir naudinga.

Mykolas Biržiška "Vilniaus golgota" pratarmė. Kaunas, 1929.XII.31

1) Lenkų politika Vilniaus krašte 1920-1939 m.

1920 m. spalio 9 d. generolas Liucjanas Želigovskis, neviešai pritariant Lenkijos vyriausybei, grubiai paminant tarptautinę teisę, inscenizavo lenkų karių bei Vilniaus krašto gyventojų maištą ir staigiu puolimu užėmė Vilnių, kur įkūrė Vidurio Lietuvos valstybę. 1922 metais Vidurio Lietuva prijungta prie Lenkijos. Lietuvos sostinė ir etninė Rytų Lietuvos teritorija išbuvo lenkų valdžioje iki 1939 m. rugsėjo. Iki tada ten vyko polonizacijos – priverstinio lenkinimo procesai.

Šių metų rugsėjo 15 d. Vilniaus rotušėje forume „Lietuviai XX amžiaus I pusės Vilniuje: kas atmintina?“ pranešimą perskaitė autorius dr. Bronius Makauskas, istorikas, diplomatas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius emeritas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys.
Apie tai jau informavome mūsų skaitytojus.
   Lietuvos santykis su Lenkijos įvykdyta mūsų sostinės ir Pietryčių Lietuvos aneksija ir Vilniaus atsiėmimas tragiškomis Lietuvai aplinkybėmis jau neblogai ištyrinėtas bei tapęs švietimo dalimi mokyklose. Tačiau laikotarpis po aneksijos, kuris atspindi lietuvių pasipriešinimą okupacijai, patirtas represijas bet ir nepaprastai sumanias formas lietuvybės palaikymo, jų kultūrinio augimo jau mokyklose neaptariami, nors čia rastume puikius pavyzdžius tautinio solidarumo, patriotizmo gijas reikalingas ir nūdienos Lietuvai. Tiesa, pastaruoju laikotarpiu ryškėja tendencija tiek Lietuvos istoriją ignoruojančių politikų, tiek siaurame rate „dvaro istorikų“, o ir dalies žurnalistų tarpe, minimą problematiką atpasakoti pagal lenkų istoriografijos teiginius. Nes jeigu nenutylėsi karčią mūsų santykių patirtį, tai neva tai gali stigmatizuoti gerus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Tokios kalbos ir veiksmai stebina ir neramina. Menkina ir mūsų partnerės Lenkijos gebėjimus suvokti ir atskirti Lietuvosvalstybinius ir tautinius interesus nuo nelojalios savai valstybei propagandos. Be to, šis naivus postringavimas nukelia mus į SSRS okupacijos laikmetyje privalomą laikysena „didesniojo brolio“ atžvilgiu, ištrinant iš viešo net mokslinio diskurso ne vien šį mūsų praeities pažinimo procesą, įšaldant ir paliekant, kaip sprogmenį ateities kartoms, sprogmenį kurio nebūsim išmokę nukenksminti, nežinodami jo sudėties.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com