…Historia jest bardzo długa i bardzo zawiła. Chodzi o to, że ongiś, dawno, było państwo nie tyle bogate, co wielkie i, jak na mój gust, piękne, pod nazwą Wielkie Księstwo Litewskie. I oto raptem wszyscy wyrzekli się po nim sukcesji… Józef Mackiewicz.  Kultura, 1954

Praėjusią savaitę du draugai viešojoje erdvėje susprogdino po chamiškumo bombą: Olegas Šurajevas Seime keikėsi ir tyčiojosi iš opozicijos Seimo narių; Premjerė Ingrida Šimonytė feisbuke parašė vulgarų komentarą oponuojančiai parlamentarei. Regis, smulkmenos, bet sprogimų aidą girdime iki šiol.  Vieni baisisi, ką mato mūsų vaikai, kuriuos stengiamės mokyti mandagumo, kovojame prieš patyčias. Kiti baisisi pačiu baisėjimusi – Kristijonas Donelaitis irgi nevengė riebių žodžių, Seime dažnai girdime prasivardžiavimus, tai tik veidrodis, panašaus stiliaus provokatorių buvo ir daugiau... Treti piktinasi, kam tiek triukšmo dėl niekų. Nepaisant gūsio pasiteisinimų ir pateisinimų, apgraibomis jaučiame, kad kažkas yra blogai ir ritasi vis blogyn. Kur šių skandalų geluonis?

Puoselėjant gimnazijos tradicijas ir signataro Donato Malinausko vardą Onuškyje kasmet kūrybiškai švenčiamos svarbiausios istorinės datos. 2023 m. sėkmingai įgyvendintasVasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko gimtadienio (kovo 7d.), Kovo 11-osios - Nepriklausomybės atkūrimo dienos - ir signataro Donato Malinausko vardo suteikimo gimnazijai 10-ies metų sukakties paminėjimo veiklos planas.

Pranašai, kurie tik savo įžvalgas laiko teisingomis, sutinkami ne taip retai. Norėtųsi prisijungti prie kurio nors drąsiau besireiškiančio mąstytojo idėjų, paskatinant ir kitus paversti brandžiausias jo mintis bendrystės šerdimi, kad tik pagaliau rastųsi tas telkiantis pradas. Tačiau vis dar nepavyksta. Skaitai antrą-trečią sakinį ir pajunti arba naftalino kvapą, arba sušmėžuoja narcizo siluetas. Kaip rasti tą, iš kurio trykštų išmintis? Jei ne išmintis, tai bent elementarus supratimas, kad atėjo laikas galvoti ne tiek apie save ir ne apie mane, o apie mūsų vaikų ir vaikaičių ateitį.

Tikrai, aš esu vilnietė. Mano tėvai – tarpukario Vilniaus lietuviai, nepasirtraukę iš savo Vilniaus. Man visada įdomus šitas Vilniaus istorijos laikotarpis, nes gyvenau aplinkoje, kur lietuvybės klausimas tarpukario Vilniuje ir Vilniaus krašte nuolatos buvo aktualus tarp suaugusių ir tarp vaikų. Tai buvo šventa. Jautėsi, kad mano tėvams, jų draugams Vilnius tai – jų jaunystė, gyvenimo būdas, tėvynės sąvoka, auka dėl idealo

Diskusijose apie būtinus sisteminius pokyčius, siekiant mūsų šalyje realių pilietinės visuomenės valstybingumo požymių, dažnai girdime klausiant ar esi kairysis ar dešinysis. Suprantant, jog kiekvienam normaliam žmogui Gamta davė abu smegenų pusrutulius, todėl, manytina, kad jie duoti ne tik dėl simetrijos. Tad sureikšminti kurią nors vieną smegenų pusę ar supriešinti žmonių vertybines nuostatas, siekiant jų vienpusiškumo, nėra kokia nors teigiamybė. Tai primityvus nesantaikos kurstymo būdas – skaldyk ir valdyk, priešink ir naikink. Dėl to mes, pilietinės visuomenės šalininkai, pasisakome už universaliųjų vertybių – prigimtinių žmogaus teisių ir pilietinės daugumos interesų apsaugą ir gynybą. Tad vertiname žmones ne pagal jų pažiūras, o pagal elgesį bedrabūvio sąlygomis.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com