Viešojoje informacinėje erdvėje dažnai nuskamba teiginys, kad Lietuva – teisinė valstybė. Tai netiesa, nes 1992 metų LR Konstitucijoje, modeliuojant teismų veiklą, atsisakyta teisinės valstybės pagrindų. Priimant LR Civilinio proceso kodeksą, kai buvo įvestas antikonstitucinis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegijos institutas, suteikęs kasacinės instancijos teisėjams „pasirinktinio teisingumo“ teisę, buvo galutinai atsisakyta esminių teisinės valstybės sąlygų.
Daugumai žinoma, kad Konstitucija yra pagrindinis įstatymas, kurio normos turi didžiausią teisinę galią. Pagal LR Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Teisinėje valstybėje turi būti nustatyta procedūra patikrinti kiekvieną teisės aktą ar jis neprieštarauja didžiausią galią turinčiam įstatymui – Konstitucijai. To reikalauja ne tik elementari logika, bet ir minėta Konstitucijos norma, kuri tvirtina, kad negalioja joks Konstitucijai priešingas aktas.

Czytaj więcej: Tautieti, žinok, kad Lietuva nėra teisinė valstybė

Agnės Širinskienės persėdimą ant kitos kėdės Seimo posėdžių salėje daug kas laiko išdavyste. Jeigu Seimo narys yra Tautos atstovas, kaip nurodyta LR Konstitucijos 55 straipsnyje, tai koks skirtumas, kuriame krėsle sėdėdamas jis galvoja ir siūlo, kaip sureguliuoti vienus ar kitus santykius, kad Tauta gyventų geriau. Kita vertus, kam Seime reikalinga pozicija ir opozicija, jeigu jie visi tos pačios Tautos atstovai.

Czytaj więcej: Jonas Ivoška. Ar tikrai Seimo nariai yra Tautos atstovai?

Laisvės gynėjų dienos išvakarėse Seimo lankytojų centre koncertavo nuolatinis respublikinių švenčių dalyvis, Lietuvos vyrų chorų konkurso laureatas, Kompozitorių sąjungos Didžiojo prizo laimėtojas vyrų choras ,,Varpas". Prieš 34 metus choras savo dainomis kėlė dvasią Parlamento gynėjams.

Czytaj więcej: Vyrų choro ,,Varpas" koncertas

Informacijos šaltinių įvairovė išryškina ne tik demografinės situacijos Lietuvoje apgailėtinumą, bet padeda aptikti ir kitų gyvenimo sričių ,,klampiąsias” vietas. Valstybėje politikai turi veikti kaip katalizatorius, kurio paskirtis ,,tirpdyti” ekonominių, kultūrinių bei demografinių santykių sklandžiai raidai trukdančius ,,trombus”. Deja, taip nėra. Daugybė žiniasklaidos atskleistų blogybių lieka be jokio įvertinimo tiek teisėkūroje, tiek ir valdymo bei teisėsaugos sferose. Pareiginio ir profesinio ,,kurtumo” simuliavimas beveik visose valstybinėse institucijose vis gilėjančiu nusivylimu atsispindi visuomenės nuotaikose. Ar masinis abejingumas be tikėjimo ką nors pakeisti gerėjimo kryptimi gali užtikrinti konkurencingą tautos pažangą? Manau, jog tam maža vilčių.

Czytaj więcej: Kodėl mūsų politikai nenori tobulinti savo valstybės modelio?

Nėra rimtesnių problemų? Tai dažnai skambantis pasipiktinimas, kai vėl ir vėl kalbame apie civilinės sąjungos įteisinimą. Išties, keista – įstatymas, kuris skirtas kelių procentų žmonių interesų įgyvendinimui, tapo viena svarbiausių politinių temų. Tačiau šių diskusijų iniciatoriai ne tie, kurie ginasi nuo galiojančios šeimos sampratos keitimo, bet tie, kurie per įstatymus atkakliai stumia pamatinės visuomenės moralinės sanklodos reformą. Nereikėtų ginti, jei niekas nepultų. Užtektų ramiai ir nuosekliai puoselėti.

Czytaj więcej: Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Kokias šeimas ginti? Atsakymas P. Gritėnui