„Kurier Wileński“ (Czerwony Sztandar) 2026 m. kovo 7–13 d. savo žurnalo nr. 09 (26) paskelbė interviu su Lenkijos ambasados reikalų patikėtiniu Grzegorzu Mareku Poznańskiu „Grzegorzas Marekas Poznańskis: strategija – duoti lenkams meškerę, o ne žuvį, kad suteiktume jiems veiksmų laisvę“.
Iš pirmo žvilgsnio tai ta pati, nekintanti demagogija, tradiciškai skirta trukdyti pilietinei integracijai, kabinėtis prie smulkmenų ir kurti naujas dirbtines problemas, su kuriomis neva susiduria lenkakalbiai lietuviai.

Tačiau atidžiau išanalizavus, akivaizdu, kad einantis ambasadoriaus pareigas šiame interviu kvestionuoja Lietuvos subjektyvumą savo istorinėms žemėms, pateikdamas lenkišką Putino pasakų „apie pečenegus ir amžinas rusų žemes“ variantą" (о печенгах и исконно- русских землях).
„[...] Kai kalbame apie lenkus Lietuvoje – lygiai taip pat, kaip ir apie lenkus Ukrainoje ar Baltarusijoje – kalbame apie žmones, kurie niekada nepaliko Lenkijos. Lenkijos valstybės pareiga čia yra konstitucinė, o buvusiose rytinėse Abiejų Tautų Respublikos teritorijose – ypatinga. Lenkai Lietuvoje yra gyvas Abiejų Tautų Respublikos valstybės likutis. Ši atmintis Lenkijos valstybei uždeda ypatingą pareigą remti ir spręsti problemas, kai tokios iškyla...“
Taigi, anot G. M. Poznańskio, mes, lenkakalbiai lietuviai (nes čia kalbame apie mus), gyvenome ir tebegyvename Lenkijoje ir Lenkijos žemėje?! Kaip atrodo lenkų diplomatas, kuris nežino arba nenori žinoti, kad Abiejų Tautų Respublika buvo įkurta Liublino unijos pagrindu kaip dviejų lygiateisių valstybių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, trumpai vadinamos „Lietuva“, ir Lenkijos Karalystės Karūnos, trumpai vadinamos „Karūna“, sąjunga. Ir Lietuvos žemės niekada nebuvo lenkų nuosavybė. Lenkijos gyventojas, lenkas, galėjo atsidurti Lietuvoje kaip žemės savininkas (bendrasavininkas) tik susituokęs, arba, mūsų kalba tariant, kaip nadomnikas**.
Tačiau lietuviai, įskaitant ir tuos, kurie vėliau buvo iš dalies sulenkinti, niekada nepriklausė Lenkijai ir nelaikė savęs lenkais. Tiesą sakant, iki pat XX amžiaus pabaigos. Iškalbingas to pavyzdys yra istoriko, mokslininko, aktyvisto ir kt. Mykolo Balinskio pozicija ir asmenybė, kuris savo 1835 m. išleistame darbe dar neužfiksavo jokių lenkų gyventojų Vilniuje, praėjus keturiasdešimčiai metų po Pirmosios Lenkijos Respublikos (1569–1795) žlugimo, jis aiškiai laikė save lietuviu. „[…] Vilnijos miesto gyventojai pagal savo kilmę yra lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai. Kitų genčių populiacija tokia maža, kad šiuo atžvilgiu ji negali sudaryti jokios grupės...“ [Michał Baliński. Statistinis Vilnijos miesto aprašymas. Vilnius, Józef Zawadzki, 1835, p. 61].
Tikriausiai, G. M. Poznański turi omenyje Lenkijos tarpukario okupacijos laikotarpį dalyje Lietuvos, pripažindamas ją teisėta ir formaliai tebesitęsiančia pagal 1998 m. balandžio 16 d. Lenkijos Respublikos Senato nutarimą dėl teisinio tęstinumo tarp Antrosios ir Trečiosios Lenkijos Respublikų, kuriuo nebuvo atmestas 1922 m. balandžio 6 d. Įstatymų leidžiamosios valdžios Seimo aktas dėl Vilnijos krašto (Vidurinės Lietuvos) prijungimo prie Lenkijos? O galbūt einantis ambasadoriaus pareigas tiesiog nepripažįsta Europos valstybių sienų neliečiamumo principo, kaip numatyta 1975 m. Helsinkyje vykusios Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (ESBK) baigiamajame akte? Tikėkimės, kad jis kada nors norės tai viešai paaiškinti.
Kalbėdami norime patikinti poną G. M. Poznańskį, kad nei jo asmeniškai, nei Lenkijos neturėtų graužti sąžinė ir piniginiai nuostoliai „[...] dėl ypatingos pareigos remti ir lenktis...“ prieš mus. Nes Lenkijos Konstitucija to nenumato, o pono G. M. Poznańskio teiginys apie tariamą konstitucinę Lenkijos valstybės pareigą yra neteisėtas ir neteisingas. Galime tik apgailestauti, kad einantis ambasadoriaus pareigas iki šiol neatsižvelgė į šalies, kuriai jis atstovauja, Konstituciją.
Tačiau Lenkija neabejotinai turi ypatingą pareigą atvirai ir nuoširdžiai atsiprašyti Lietuvos už žiaurią tarpukario okupaciją, taip pat už šovinistinį lietuvių ir visko, kas lietuviška, persekiojimą. Tai apima ir lietuvių žudynes bei kankinimus kalėjimuose ir Kartūzų Berezos koncentracijos stovykloje.
Nepaisant to, ši melaginga propagandos tezė apie „vargšus tautiečius“, kuriais Lenkija neva turėtų rūpintis ir kuriuos nuolat remti, yra itin naudinga įgyvendinant ne tokią jau naują idėją „dalinti meškeres“, prie kurios laikinai einantis ambasadoriaus pareigas G. M. Poznańskis grįžta interviu po kelių dekadų trukusios pertraukos.
Amžių sandūroje Varšuvos „Bendruomenė“ (Wspolnota) tokiomis „meškerėmis“ laikė taip vadinamų „Lenkų namų“ statybą, kuri šios Varšuvoje įsikūrusios organizuotos grupės aktyvistams suteikė pasakiškas privačias pajamas. Vien tik Vilniuje skirtumas tarp tariamai deklaruotų išlaidų „Lenkų namų“ statybai ir faktinių išlaidų, nustatytų pastato registracijos metu, siekė maždaug 10 milijonų zlotų. Baltarusijoje šios proporcijos buvo dar ryškesnės. Šiandien šių „meškerių pardavėjų“ vardai buvo primesti jaunimą ugdančioms „lenkų mokykloms“. Gedime ir reiškiame užuojautą šių vaikų tėvams.
Todėl susidomėję stebėsime, kas dabar bus pripažinta eilinėmis „meškerėmis“, ir kokio masto bus manipuliacijos siekiant pasisavinti lėšas.
Taip pat verta paminėti, kad kaimyninės šalies biudžeto lėšų vagysčių ir švaistymo klausimas jokiu būdu neturėtų rūpėti mums, Lietuvos piliečiams. Jei tik šie veiksmai neprisidėtų prie tolesnio mūsų bendruomenės demoralizacijos ir dehumanizacijos, o ypač prie pilietinės gyventojų dezintegracijos. Tai ypač akivaizdu vadinamųjų lyderių ir vadinamosios žiniasklaidos, kurias remia Lenkija, o ypač „Kurier Wileński (Czerwony Sztandar)“, kur buvo paskelbtas minėtas interviu.
Taip pat verta dar kartą pabrėžti, kad visi šie demagogiški teiginiai yra pagrįsti klaidinga teze, kad mes esame neva „lenkų tautinė mažuma“ (mažesnė lenkų tautos dalis). Nors kiekvienas sveiko proto žmogus puikiai supranta, kad tai neturi nieko bendra su tiesa ir nėra jokių įrodymų, kurie tai patvirtintų. Šiuos teiginius, kaip žinome, inicijavo sovietų valdžia, kuri priešinosi Lietuvos atsiskyrimui ir panaudojo mus sėti skaldymui ir nesantaikai tarp šalies vietinių gyventojų. Lenkija, o ypač Varšuvoje įsikūrusi „Wspólnota“, greitai įsitraukė į šį „žaidimą“, intensyviai ir sąmoningai iškraipo tiesą iki šiol.
Prieš daugelį metų velionis tėvas prelatas Józefas Obrębskis (Maišiagalos parapijos klebonas), supratęs veidmainystės gylį ir gilias sovietinės propagandos šaknis geriau nei mes ar kiti, po kiekvienos didesnės publikacijos apie „lenkų tautinę mažumą“ „Nasza Gazeta“ laikraštyje, kitame susitikime, jam būdingu ironišku būdu, paprastai klausdavo, kas tai yra ir kas negerai su šia „lenkų tautine mažuma“, ar jos atstovai yra mažesni ir silpnesni. Taigi jis ir išėjo iš šio pasaulio įsitikinęs, kad okupacija ir polonizacija negali pakeisti palankaus, visaverčio vietinių Lietuvos gyventojų pilietybės statuso į nepalankų tariamos „lenkų tautinės mažumos“ statusą. Žinoma, jis buvo teisus.
Tai dar labiau atrodo kaip grynas sukčiavimas, kai mes, okupacijos metu polonizuotų lietuvių kilmės žmonių palikuonys, ir Lenkijoje gyvenantys lietuviai, kurie ten liko dėl agresyvių Lenkijos veiksmų, pralaimėto Seinų mūšio ir sienų pakeitimų, esame sulyginami. Jie, Suvalkų, Seinų ir Punsko lietuviai, yra tipiška Europos tautinė mažuma, susiformavusi dėl atskyrimo nuo Lietuvos, tiesiai ant jos sienos. Mes, lenkakalbiai lietuviai esame Lenkijos tarpukario agresijos, okupacijos ir polonizacijos pasekmė, ir tai tęsiasi iki šiol atokiuose regionuose, kurie niekada nesiribojo su Lenkija. Todėl viskas, kas suteikiama ar nesuteikiama lietuviams Lenkijoje priverstinai užgrobtose Lietuvos žemėse, priklauso nuo Lenkijos sąžinės, atspindinčios jos gerą ar blogą valią ištaisant istorines skriaudas, padarytas prieš tenykščius vietinius gyventojus. Tačiau Lenkija, kaip buvusi mūsų teritorijos okupantė, ne tik neturi jokios prievolės „lenktis atgal“, jau nekalbant apie moralinę ar formalią teisę apsunkinti mūsų gyvenimą per dezintegraciją mūsų Tėvynėje, kur gyvename ir esame jos piliečiai. Ji naudoja mūsų vardą, per Lenkijos samdomus aktyvistus, kaip svertą spausti mūsų šalies valdžią, nesąžiningai siedama įvairias Varšuvoje sugalvotas užgaidas, net ir Lietuvos saugumo ir gynybos klausimais. Ji taip pat naudoja įvairias nesąžiningas taktikas, įskaitant „gerą, nes lenkišką“ universitetą Balstogėje, kad organizuotų mūsų jaunimo emigraciją ir apgyvendintų tuštėjančius rytinius Lenkijos regionus jaunais žmonėmis, kurių išsilavinimui mūsų šalis skiria milžiniškus biudžeto išteklius.
Interviu taip pat, regis, yra anksčiau neskelbtas, netgi „mokslinis“ atradimas, matyt, padarytas dalyvaujant Lenkijos ambasados reikalų patikėtiniui ir Krystynai Dzierżyńskai, kuri mums vis dar žinoma dėl savo šeimos ryšių su kruvinuoju Feliksu. Štai kodėl vadinamoji „Macierz szkolna“ (Lenkų mokytojų organizacija) įsikūrė ir kelis dešimtmečius tęsė savo veiklą pastate, kuriame buvo įsikūręs Felikso Dzeržinskio muziejus.
Vadinasi, šie beveik moksliniai tyrimai įrodo, kad tik „lenkiškose mokyklose“ ir tik tarpukariu Lenkijos okupuotose teritorijose, mokymasis lietuvių kalbos sukelia vaikams didelį stresą. Rusų kalba, dėstoma kiekvienoje tokioje mokykloje, nesukelia streso, kaip ir anglų kalba, dėstoma daugumoje mokyklų, o lietuvių kalba kelia itin didelį stresą. Todėl viskas, kas iki šiol beveik keturiasdešimt metų buvo daroma siekiant vienu metu sulėtinti ir atidėti išsilavinusiam žmogui reikalingo valstybinės kalbos mokėjimo lygio pasiekimą, turi būti atmesta ir pradėta ieškoti naujų sprendimų, metodų ir programų, kurios, matyt, tęsis dar ne vieną dešimtmetį. Kaip praneša M. K. Poznańskis, tam tikras J. Mucha*** šiuo tikslu gali netgi atskristi į Vilnių.
Akivaizdu – situaciją reikia gelbėti. Lenkija puikiai supranta, kad puikus lietuvių kalbos mokėjimas yra pilietinės integracijos pagrindas, o tai prieštarauja jos idėjai toliau polonizuoti dalį Lietuvos gyventojų, manipuliuoti šiais gyventojais, emigruoti juos į Lenkiją ir naudoti juos kaip politinio spaudimo svertą.
Akivaizdu, kad tai daro spaudimą iš „lenkų diasporos lobistai“, kurie, norėdami pasipelnyti, turi „aukoti, remti“ ir „dalinti meškeres“. Tai ypač aktualu, kai potencialios panašios manipuliacijos vietos Ukrainoje ir Baltarusijoje tapo nepasiekiamos.
M. K. Poznańskio interviu turinyje yra ir kitų dėmesio vertų gijų, prie kurių greičiausiai grįšime vėlesnėse publikacijose. Sąžiningai pristatant viešas pozicijas ir vertinimus, prisiimama atsakomybė ne tik už jų turinį, bet ir už nutylėjimą.
Žvelgiant plačiau, Lenkijos ambasados reikalų patikėtinių pokalbis „Kurier Wileński“ (Czerwony Sztandar) redakcijoje piešia du tarpusavyje susijusius paveikslus, sukurdamas unikalią panoramą.
Pirmasis – Lenkijos diplomatijos padėtis Lietuvoje, kuri šių metų rugsėjį minės 35-ąsias metines.
Kaip žinoma, pirmasis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje buvo Janas Widackis, sovietinės KGB Lenkijos skyriaus Legionove dėstytojas, savo gimtojoje šalyje žinomas dėl to, kad veiksmingai sustabdė liustracijos procesą. Vilniuje jis buvo apsuptas didelės grupės žmonių, kurių pavardes dabar galima rasti spaudoje paskelbtame įtariamųjų bendradarbiavimu su KGB sąraše.
Tačiau ilgiausiai Lenkijai mūsų šalyje atstovavo Lenkijos jungtinės darbininkų partijos pirmojo sekretoriaus Edwardo Giereko asmeninis sekretorius, Maskvos sovietinės diplomatinės akademijos absolventas Janušas Skolimowskis. Čia, Lietuvoje, dalyvaujant Rusijos ambasadai, Okinčicui ir Tomaševskiui, jis „mums“ suorganizavo lenkakalbių  ir rusakalbių Lietuvos piliečių politinę sąjungą „Вместе мы сила“ . Kartu su kitu „mūsų“ Maskvos akademijos absolventu jis inicijavo provokuojančius žygius per Vilnių su lenkiškomis vėliavomis, neva maldai, nuo Lietuvos Respublikos Seimo iki Aušros Vartų, kuriuos iki šiol tęsia vėlesni ambasadoriai. Ir nors Lenkijos spauda dažnai minėjo jo bendradarbiavimą su sovietų tarnybomis, jis nuolat laikėsi antilietuviškos pozicijos, nepaisant besikeičiančios politinės sistemos Lenkijoje.
Mūsų nuomone, vienintelė, verta ambasadorės titulo, buvo profesorė Eufemia Teichmann, kuri Lenkiją matė aplinkinių valstybių ir tautų kontekste, nuoširdžiai vertindama jų įvairias kultūras, tradicijas ir nuomones.
Visi kiti, kaip rodo jų interviu, kalbos ir veiksmai, pateikė ir tebepateikia pažiūras, prieštaraujančias vieningos Europos dvasiai, demonstruodami nacionalistinį užsidegimą ir šovinistinį pranašumą XIX amžiaus anekdoto apie dramblį ir lenkų reikalą dvasia.
O antrasis vaizdas – paryškintas pirmojo vaizdo fragmentas, kuriame matome, kai redakcijoje - garaže G.M. Poznańskis duoda interviu žurnalo „Kurier Wileński“ redakcijai. Šis žurnalas prieš trejus metus, kaip vienintelis Lietuvoje, pasiskelbė sovietinės okupacijos laikotarpio komunistinio leidinio „Czerwony Sztandar“ žinomo dėl to, kad mūsų sieloms padarė „tai, ką naciai padarė kalinių biologiniams organizmams“ (Tadeusz Konwicki, „Mėnulio patekėjimai ir saulėlydžiai“), įpėdiniu ir tęsėju.
O bendroje diskusijoje su G. M. Poznańskiu apie mūsų likimą dalyvauja ir minėto „Kurier Wileński“ (Czerwony Sztandar) savininkas, kastuvų rankenų antgalių iš senų žvejybos tinklų gamybos ir automobilių remonto specialistas, bei leidinio vyriausiasis redaktorius, baltarusis, atvykęs (ar atsiųstas?) į Lietuvą prieš pat epochos pokyčius ir jau ne kartą įrodęs save publikuodamas niekšiškas publikacijas ir organizuodamas provokacijas. Ir ši trejybė – Poznańskis, Klonovskis ir Mickevičius – šiandien kuria mūsų ateities vizijas.
Nepaprastai iškalbingas vaizdas, įrodantis, kad velionis prelatas Józefas Obrębskis buvo visiškai teisus.
Ryšard Maceikianec, 2026 m. balandžio 29 d.

*Pečenegai (Печенеги) – genčių sąjunga Užvolgio stepėse
** Nadomnikas – Vilniaus krašto lenkakalbiai lietuviai, taip vadina vyrus, kurie dažniausiai neturi savo žemės ir turto ir po vestuvių pereina gyventi pas žmoną.
*** J. Mucha yra Lenkijos nacionalinio švietimo viceministrė, ji skatino Lietuvos valdžią įtikinti, kad būtų įvesta dviejų lygių lenkų kalbos brandos egzaminas mokyklose.