…Nie należy zapominać, że demokracja to jeszcze nie wolność. Demokracja to tylko równość. Dopiero liberalizm jest ­wolnością. Połączenie równości z wolnością ma wreszcie stwarzać ów ideał, który wszyscy pragniemy osiągnąć. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962

Sankauskas Virginijus, DAR NE LAIKAS VĖLIAVAS IŠKELT IR HIMNĄ SUGIEDOT, KURĮ MELAGIAI GIEDA, VĖLIAVA ŠVENTA PRIDENGĘ SAVO DVASINĮ NUOGUMĄ...

Iškirskime mišką ir jeigu nepasodinsime tinkamų medžių, tai po kiek laiko iškirsta dykynė apaugs piktžolėmis. Panaši situacija susiklostė ir Lietuvos politinėje erdvėje. Nesugebėdami užpildyti atsivėrusios tuštumos žmogiškomis, dvasinėmis vertybėmis, mes nesame pajėgūs pasmerkti sisteminį blogį ir pradėti kurti teisinę, demokratinę valstybę. Įdomu tai, kad mūsų politologai nesugeba pateikti išsamios analizės, kokia Lietuva yra sukurta, vertinant teisiniu, ekonominiu bei kultūriniu aspektu.

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininke, Nepriklausomybės Akto signatarai, gerbiami prezidentai, išklilūs svečiai, Seimo ir Vyriausybės nariai, mieli Lietuvos žmonės,
Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimtaisiais metais, aš, kaip ir čia esantys Kovo 1-osios signatarai, Laisvės gynėjai kaip ir daugelis Lietuvos žmonių, žinojau atsakymus į daugybę klausimų. Kodėl mes esame Lietuva? Kodėl mes norime būti laisvi? Kodėl galime atiduoti viską, kad būtume tokie?

Dabar jau galima drąsiai teigti, kad vilniečiai oriai išlaikė demokratijos egzaminą, nes  2013-ųjų kovo 11-ąją laimėjo būtent vilniečiai ir demokratija, o pralaimėjo mero Artūro Zuoko administracija. Sąmoningai nesakau „Vilniaus savivaldybės administracija“, nes ta kontora stiklo bokšte adresu Konstitucijos pr. 3 kuo toliau, tuo mažiau turi ką nors bendro su Vilniumi ar savivalda ir kaskart demonstruoja vis beviltiškesnį neįgalumą tvarkant bet kokius viešuosius sostinės reikalus – pradedant gatvių tvarkymu, seniūnijų naikinimų ir baigiant elektroniniais bilietais. Bet aš ne apie tai.

Šiomis dienomis Lietuvos ir Lenkijos santykiuose įvyko keletas naujų posūkių. Jau keleri metai šių dviejų kaimynių santykiai ritosi blogėjimo linkme, atrodo, nebekontroliuojamai. Galime prisiminti tokius Lenkijos aukštų politikų pareiškimus, kaip „kojos nekelsiu į Lietuvą, kol nebus išspręsti Lietuvos lenkų klausimai“, „Lietuvos ožka“, „Lietuvos ir Lenkijos santykiai bus tokie, kokie yra santykiai tarp Lietuvos ir lenkų mažumos“. Girdint tokius pareiškimus, kyla klausimas, ar gali būti blogiau?

Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius suskubo pareikšti Bažnyčios poziciją po to, kai Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) frakcija Seime pasiūlė mokyklose įvesti privalomas tikybos pamokas.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com