Lietuvos valdantysis politinis sluoksnis neturi tautinės ir valstybės sąmonės, – konstatuoja politologas Vytautas Radžvilas. Jo nuomone, per 20 metų, prabėgusių nuo Sausio 13–osios nepasikeitė viena – pareiga kovoti už savo valstybę ir ją ginti.
– Sukanka 20 metų sausio 13–osios įvykiams. Sukaktuvės paženklintos ne tik A. Paleckio išsišokimais ir pasakojimais, kad šaudėme į save patys, bet ir daugelio žmonių piktais riksmais, jog Aleksandras Lukašenka yra šaunuolis jau todėl, kad jį kritikuoja ūsų politikai. Kas nutiko Lietuvos masių psichologijoje?
– Masių psichologija nepasikeitė. Aštrėjanti  valstybės krizė atskleidžia tikrąją moralinę ir psichologinę daugybės šalies gyventojų būklę. Krizės sąlygomis jie tiesiog vis atviriau reiškia tikrąsias savo nuotaikas ir nuostatas dabartinės Lietuvos valstybės atžvilgiu. Norint tinkamai suvokti ir įvertinti problemos mastą pirmiausiai reikėtų pripažinti, kad po pusės šimtmečio okupacijos didelė, o gal net didžioji visuomenės dalis ne tik atprato gyventi savo valstybėje, bet net užmiršo, kas tai yra. Nereikėtų apsigaudinėti –– nepriklausomybės sąmoningai siekė ne visa tauta, o tik jos mažuma.

Czytaj więcej: Tomas Čyvas. V. Radžvilas apie Sausio 13-ąją: laikas pradėti kurti tikrą valstybę

Gruodžio mėnesį Lietuva minėjo 100–ąsias jo gimimo metines (1910–1995). Parodomis, prisiminimų vakarais, moksliniais pranešimais ir straipsniais. Vidiniame Dailės akademijos kieme atidengta memorialinė lenta. Apie įspūdingą jo asmenybę turėtų išeiti knyga. O kol kas –tik keli portreto bruožai, paryškinti jo dukters Gražinos Drėmaitės.
– Prieš 10 metų jūsų namuose mačiau lentynas supresuotų numeruotų aplankų – kiekvienam senamiesčio namui atskiras. Archyviniai dokumentai, brėžiniai, išrašai, pastabos. Bitė darbininkė, užsimojusi pripildyti visas korio akutes...
–Tėvas visą gyvenimą vadovavosi moto: dirbk taip, lyg mirtum rytoj, o planuok –tarsi gyventum amžinai.

Czytaj więcej: Ištikimasis paminklosaugos riteris Vladas Drėma

Vilniuje susirinkę Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos istorikai tariasi dėl bendros istorinės knygos, kurioje būtų aprašytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bei Lietuvos ir Lenkijos bendros valstybės gyvavimo laikotarpis. 
Tikimasi, kad pirmasis tomas apims laikotarpį nuo Jogailos karūnavimo Lenkijos valdovu iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Tikimasi, kad veikalas anglų kalba pasirodys jau kitąmet.

Czytaj więcej: Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos istorikai ketina rašyti bendrą istorijos knygą

Pranešimas skaitytas šių metų rugsėjo 17 d. Vilniuje vykusioje konferencijoje „Lietuvą kuriame kartu: tautinės bendrijos per 20 atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metų“.

Gerbiamieji susirinkusieji. Visų pirma norėčiau padėkoti konferencijos organizatoriams už sumanymą ją organizuoti, pakvietimą dalyvauti bei pasisakyti. Ji svarbi tuo, kad atviros diskusijos šia tema – retas atvejis. Tuo labiau, kad praėjus 20 metų po Lietuvos nepriklausomybės, valstybei tapus NATO ir ES nare, kada Lietuvos raida tapo aiški ir numatoma, o mūsų retorika ir mąstysena (kalbu apie Lietuvos lenkus) nelabai pasikeitė.

Mes nuolat kovojame, o kova, kaip žinoma, reikalauja kad butų priešas – lietuviai ir Lietuvos valstybė, kad butų vienintelis vadukas ir tik viena, net nesveika nuomonė. O kovodama visuomenė nesivysto.

Lietuvos lenkams ir kitoms tautinėms mažumoms visų pirma reikėtų pakeisti žodį „kova“ į žodį „darbas“, ir kad būtų daugiau vietos idėjoms, iniciatyvoms, plėtotei, skirtingoms nuomonėms, bendradarbiavimui tarpusavyje ir su valdžia. Tuo visų pirma turi būti suinteresuotos tautinės mažumos.

Bet ypač to reikia Lietuvos lenkų bendruomenei, kurios vystimasis jau prieš 10 metų faktiškai sustojo ir turi neigiama pagreitį. Kaip pastebėjo iškilus vilnietis, rašytojas Juozapas Mackevičius (Jozef Mackevič), kad visuomenė galėtų vystytis, ji turi pasižymėti savo pažiūrų ir nuomonių įvairove, lyg plačiai išskleista vėduoklė. Ir kuo daugiau kaip 180 laipsnių ši vėduoklė išskleista, tuo daugiau tai liudija apie visuomenės brandumą, dinamiką, vadinasi, ir apie minties turtingumą. Tuo tarpu stipriai laikoma suskleista rankose greičiau sukelia trumpos lazdos jausmą… (Juzefas Mickevičius. „Vokiškas kompleksas“. Kultūra, 1956, Nr. 1(99).

Czytaj więcej: Lietuvos lenkų pilietiškumo tapsmas

Pastaruoju metu dar viena garsiai nuskambėjusi tema, paaštrinusi visuomenės santykius, buvo lenkų tautybės Lietuvos gyventojų raginimas gauti vadinamąją „Lenko kortą“. Spaudimą daro Rinkimų akcijos veikėjai, Lenkijos diplomatinė atstovybė, žiniasklaidos priemonės – ir leidžiamos Lenkijoje, ir dotuojamos iš Lenkijos, bet leidžiamos Lietuvoje. Tas organizuotas didelis triukšmas kaip paprastai kyla iš tų pačių sferų, kurios ne vienerius metus provokuoja konfliktus siekdamos politinių tikslų, nuolatos viešindamos neigiamą informaciją apie Lietuvą, negarbingai skleisdamos propagandą apie skriaudas, nors didelę jų dalį turėtų prisiimti spręsti pačios. Visa tai atrodo labai nepalankiai ir formuoja Lietuvos visuomenės sąmonėje itin nepatrauklų visų Lietuvos lenkų įvaizdį, kelia pagrįstą nerimą tai lenkiškajai visuomenės daliai, kurios daugelis kartų ir varguose, ir džiaugsmuose buvo susijusios su Lietuva, ir kuri neketina ieškotis naujos tėvynės.

Pirmaisiais metais po Nepriklausomybės atkūrimo dar galėjo būti abejonių dėl valstybingumo plėtojimo krypties ir įvairių institucijų veikimo būdų, tačiau deklaravus, o ypač integruojantis į euroatlantines struktūras, negali būti jokių dvejonių – Lietuva kuria teisinę pilietinę valstybę. Ir kaip visos valstybės, išsilaisvinusios iš sovietų viešpatavimo, deja, labai sunkiai įveikia per ilgus metus įsišaknijusias atgyvenas.

Czytaj więcej: Ir vėl žaidimas lenkų korta