Vilniuje susirinkę Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos istorikai tariasi dėl bendros istorinės knygos, kurioje būtų aprašytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bei Lietuvos ir Lenkijos bendros valstybės gyvavimo laikotarpis. 
Tikimasi, kad pirmasis tomas apims laikotarpį nuo Jogailos karūnavimo Lenkijos valdovu iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Tikimasi, kad veikalas anglų kalba pasirodys jau kitąmet.

Czytaj więcej: Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos istorikai ketina rašyti bendrą istorijos knygą

Pranešimas skaitytas šių metų rugsėjo 17 d. Vilniuje vykusioje konferencijoje „Lietuvą kuriame kartu: tautinės bendrijos per 20 atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metų“.

Gerbiamieji susirinkusieji. Visų pirma norėčiau padėkoti konferencijos organizatoriams už sumanymą ją organizuoti, pakvietimą dalyvauti bei pasisakyti. Ji svarbi tuo, kad atviros diskusijos šia tema – retas atvejis. Tuo labiau, kad praėjus 20 metų po Lietuvos nepriklausomybės, valstybei tapus NATO ir ES nare, kada Lietuvos raida tapo aiški ir numatoma, o mūsų retorika ir mąstysena (kalbu apie Lietuvos lenkus) nelabai pasikeitė.

Mes nuolat kovojame, o kova, kaip žinoma, reikalauja kad butų priešas – lietuviai ir Lietuvos valstybė, kad butų vienintelis vadukas ir tik viena, net nesveika nuomonė. O kovodama visuomenė nesivysto.

Lietuvos lenkams ir kitoms tautinėms mažumoms visų pirma reikėtų pakeisti žodį „kova“ į žodį „darbas“, ir kad būtų daugiau vietos idėjoms, iniciatyvoms, plėtotei, skirtingoms nuomonėms, bendradarbiavimui tarpusavyje ir su valdžia. Tuo visų pirma turi būti suinteresuotos tautinės mažumos.

Bet ypač to reikia Lietuvos lenkų bendruomenei, kurios vystimasis jau prieš 10 metų faktiškai sustojo ir turi neigiama pagreitį. Kaip pastebėjo iškilus vilnietis, rašytojas Juozapas Mackevičius (Jozef Mackevič), kad visuomenė galėtų vystytis, ji turi pasižymėti savo pažiūrų ir nuomonių įvairove, lyg plačiai išskleista vėduoklė. Ir kuo daugiau kaip 180 laipsnių ši vėduoklė išskleista, tuo daugiau tai liudija apie visuomenės brandumą, dinamiką, vadinasi, ir apie minties turtingumą. Tuo tarpu stipriai laikoma suskleista rankose greičiau sukelia trumpos lazdos jausmą… (Juzefas Mickevičius. „Vokiškas kompleksas“. Kultūra, 1956, Nr. 1(99).

Czytaj więcej: Lietuvos lenkų pilietiškumo tapsmas

Pastaruoju metu dar viena garsiai nuskambėjusi tema, paaštrinusi visuomenės santykius, buvo lenkų tautybės Lietuvos gyventojų raginimas gauti vadinamąją „Lenko kortą“. Spaudimą daro Rinkimų akcijos veikėjai, Lenkijos diplomatinė atstovybė, žiniasklaidos priemonės – ir leidžiamos Lenkijoje, ir dotuojamos iš Lenkijos, bet leidžiamos Lietuvoje. Tas organizuotas didelis triukšmas kaip paprastai kyla iš tų pačių sferų, kurios ne vienerius metus provokuoja konfliktus siekdamos politinių tikslų, nuolatos viešindamos neigiamą informaciją apie Lietuvą, negarbingai skleisdamos propagandą apie skriaudas, nors didelę jų dalį turėtų prisiimti spręsti pačios. Visa tai atrodo labai nepalankiai ir formuoja Lietuvos visuomenės sąmonėje itin nepatrauklų visų Lietuvos lenkų įvaizdį, kelia pagrįstą nerimą tai lenkiškajai visuomenės daliai, kurios daugelis kartų ir varguose, ir džiaugsmuose buvo susijusios su Lietuva, ir kuri neketina ieškotis naujos tėvynės.

Pirmaisiais metais po Nepriklausomybės atkūrimo dar galėjo būti abejonių dėl valstybingumo plėtojimo krypties ir įvairių institucijų veikimo būdų, tačiau deklaravus, o ypač integruojantis į euroatlantines struktūras, negali būti jokių dvejonių – Lietuva kuria teisinę pilietinę valstybę. Ir kaip visos valstybės, išsilaisvinusios iš sovietų viešpatavimo, deja, labai sunkiai įveikia per ilgus metus įsišaknijusias atgyvenas.

Czytaj więcej: Ir vėl žaidimas lenkų korta

Pastaruoju metu ypač daug kalbama ir rašoma apie Lietuvos vardą, apie būtinumą kurti jos teigiamą įvaizdį Europoje ir pasaulyje. Ir tai yra vienas svarbesnių elementų ekonominėje ir kultūrinėje konkurencijoje, taip pat Europos Sąjungos mastu, galintis pritraukti šalies vystymąsi remiančias investicijas, turistų srautus ar „smegenų“ imigraciją bei palankumą Lietuvos nuomonei sprendžiant tarptautinius klausimus. Ta kryptimi veikia diplomatinės ir konsulinės atstovybės, žiniasklaida lietuvių kalba, lietuvių bendrijos įvairiose pasaulio šalyse. Tokių pastangų pasekmės naudingos visiems Lietuvos gyventojams ir piliečiams – tai aksioma, jei išsivysčiusioje, gerbiamoje ir mylimoje šalyje gyvenama turtingiau, garbingiau, saugiau, dirbama našiau, sukuriama daugiau ir geresnės kokybės kultūrinių vertybių.

Deja, žiniasklaida lietuvių kalba, net esant geriausiems ketinimams, dėl kalbos barjero turi ribotas galimybes ir potencialių informacijos gavėjų ratą, iš esmės apsiribodama išskirtinai lietuvių aplinka, kurią įtikinėti dėl Lietuvos vardo nėra ypatingo poreikio.

Tokioje situacijoje galėtų padėti žiniasklaida tautinių mažumų kalbomis, tarp jų ir lenkų kalba, juolab kad geru vardu, visų pirma, reikėtų pasirūpinti artimiausioje informacinėje erdvėje, t.y. kaimyninėse šalyse. Deja, čia situacija, turint omenyje žiniasklaidą lenkų kalba, kaip tik skiriasi nuo, rodos, vienareikšmio šios dienos poreikio, atsižvelgiant į Lietuvos priklausymą ES ir NATO.

Czytaj więcej: Lietuvos vardas ir žiniasklaida tautinių mažumų kalbomis

Kol Lietuvoje veiks Rinkimų akcija, kurios lyderiams būdingas ypatingas primityvizmas, nerodantis jokios pažangos, nuolatinė veidmainystė ir visiškas paskendimas korupcijoje, agresija viskam ir visiems, kas yra kitos nuomonės – Lietuvos lenkai neturi  šansų jokiai karjerai, perspektyvai ir pagarbai, mano Lietuvos lenkų visuomenės veikėjas, žurnalistas Ryšard Maceikianec.

Didžiausiu vilniečio Juzefo Mackevičiaus kūriniu laikomas romanas „Nereikia garsiai kalbėti…“, kuriame autorius nuodugniai analizuoja Lenkijos politiką tiek pirmaisiais nepriklausomybės metais, tiek karo metu. Jo politinis užtaisas toks reikšmingas ir svarbus, kad jį taip pat reikėtų laikyti savitos reikšmės politiniu traktatu. Mackevičius rašo, jog visos nelaimės, kokių susilaukdavo Lenkija Antrojo pasaulinio karo metu ir vėliau, prasideda nuo gimtosios nuodėmės, kokia buvo Pilsudskio bolševizmo pavojaus nepaisymas (Adam Pragieš „Wiadomości“, Londonas, 1969, Nr. 43 (1230).

Jame taip pat aptariama Vilniaus tematika, AK (Armijos Krajovos) veikla, kuri savo veiksmais ne tik sudarė palankias sąlygas sovietų kariuomenei okupuoti Vilnių ir Lietuvą, bet ir faktiškai išdavė į sovietų rankas – į lagerius, sušaudymui ir ištrėmimui vertingiausią šio krašto jaunimą. Bet apie tai nereikia garsiai kalbėti…

Czytaj więcej: Tautinės fobijos bei „istoriniai imunitetai“