Pastaruoju metu dar viena garsiai nuskambėjusi tema, paaštrinusi visuomenės santykius, buvo lenkų tautybės Lietuvos gyventojų raginimas gauti vadinamąją „Lenko kortą“. Spaudimą daro Rinkimų akcijos veikėjai, Lenkijos diplomatinė atstovybė, žiniasklaidos priemonės – ir leidžiamos Lenkijoje, ir dotuojamos iš Lenkijos, bet leidžiamos Lietuvoje. Tas organizuotas didelis triukšmas kaip paprastai kyla iš tų pačių sferų, kurios ne vienerius metus provokuoja konfliktus siekdamos politinių tikslų, nuolatos viešindamos neigiamą informaciją apie Lietuvą, negarbingai skleisdamos propagandą apie skriaudas, nors didelę jų dalį turėtų prisiimti spręsti pačios. Visa tai atrodo labai nepalankiai ir formuoja Lietuvos visuomenės sąmonėje itin nepatrauklų visų Lietuvos lenkų įvaizdį, kelia pagrįstą nerimą tai lenkiškajai visuomenės daliai, kurios daugelis kartų ir varguose, ir džiaugsmuose buvo susijusios su Lietuva, ir kuri neketina ieškotis naujos tėvynės.
Pirmaisiais metais po Nepriklausomybės atkūrimo dar galėjo būti abejonių dėl valstybingumo plėtojimo krypties ir įvairių institucijų veikimo būdų, tačiau deklaravus, o ypač integruojantis į euroatlantines struktūras, negali būti jokių dvejonių – Lietuva kuria teisinę pilietinę valstybę. Ir kaip visos valstybės, išsilaisvinusios iš sovietų viešpatavimo, deja, labai sunkiai įveikia per ilgus metus įsišaknijusias atgyvenas.
Prieš daug metų, kai kertant sieną kartais tekdavo laukti kelias dienas, mes taip pat kalbėjome apie tai, kad reikia ieškoti sprendimų palengvinti kontaktus su kaimynine valstybe. Šiandien, kai visa Europa jau yra atvira, o sienos kertamos net nesustojant, Lenkija netikėtai priima įstatymą, įteisinantį „Lenko kortą“. Maža to, ima daryti spaudimą, daugiausia – Lietuvai, kad šalyse kaimynėse gyvenantys lenkai, kurie yra tų valstybių piliečiai, priimtų tą Kortą ir deklaruotų priklausomybę lenkų tautai, kaip nustatyta minėtame dokumente. Be abejo, suprantant, kad tautos samprata šiuolaikinės Europos demokratijos sąlygomis yra lygiavertė valstybės piliečių bendrijai, nepriklausomai nuo kilmės ar tautybės. Tad dar labiau stebina tas dalykas, kad priklausymą kitos valstybės visuomenei ir įsipareigojimus tai valstybei deklaruoja asmenys, atstovaujantys Lietuvos Respublikai – Seimo nariai. Liūdna, kad tas spaudimas daromas menkai susigaudantiems gyventojams tokiu laikotarpiu, kai jie po ilgus metus trukusio sovietų viešpatavimo vos pradeda įsisąmoninti pilietybės sąvoką ir jos reikšmės svorį.
Ypatingą nerimą ir apmaudą kelia tai, kad lygiagrečių abipusių veiksmų imasi Varšuva ir Maskva (tokius veiksmus kaip silpnesniųjų puolimą savo laiku rašytojas Józefas Mackewiczius apibūdino „kiauliškai – neriteriškais“). Dėl to strateginiuose Lietuvos regionuose – sostinės Vilniaus regione, Klaipėdoje ir „atominiame“ mieste Visagine – atsiranda gana daug lenkų ir rusų tautybės Lietuvos piliečių, deklaruojančių savo priklausomybę ir kaimyninių valstybių visuomenėms. Toks dalykas bus labai nenaudingas Lietuvai, smarkiai padidins vidinę valstybės destabilizaciją su visais iš čia kylančiais neigiamais padariniais. O visuomeninių ar ekonominių krizių laikotarpiu – ypač.
Tokia situacija taip pat dar labiau pagilina visuomeninių mažumų dezintegraciją ir saviizoliaciją, kuri rajonuose apie Vilnių šiuo metu jau yra pasiekusi bauginamą lygį, kelia grėsmę jų socialinei ir ekonominei raidai bei šiuolaikiniam progresui.
Kad taip elgiasi Maskva – tai dar suprantama. Tačiau sunkiau suprasti tai, kad analogiškai ir lygiagrečiai Lietuvos atžvilgiu elgiasi ir jos „strateginė partnerė“ – Lenkija. Tuo labiau kad jau ne pirmą kartą. Matyt, tai lemia kelios priežastys, visų pirma – menka politinė šiuolaikinių valdžios viršūnių kultūra, dėl to Lenkija faktiškai neturi gerų santykių nė su viena kaimynine šalimi. Įsitikinimas, kad Lenkija ir lenkai visada ir visame kame yra teisūs, įskaitant visus be išimties istorinius įvykius, savo pranašumo ir neklystamumo pabrėžimas kartu su posocialistine vidine tuštybe ir atsakomybės trūkumu, be abejo, atgraso nuo bendradarbiavimo, o deklaruojama partnerystė yra veikiau formalaus pobūdžio. Pirmiau minėtu atveju, apie kurį čia kalbama, ar nederėtų Lenkijai dėl savo veiksmų – diplomatinių atstovybių renkamos detalios informacijos apie Lietuvos piliečius, susijusius su vadinamąja „Lenko kortele“, – pasikonsultuoti su Lietuvos valdžios institucijomis?
Kitas dalykas, kad, daugelio politologų vertinimu, Lenkija, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvusi permainų Vidurio ir Rytų Europoje lydere, šiandien aiškiai yra tapusi autsaidere, ypač santvarkos pokyčių srityje. Neseniai istorikų Sławomiro Cenckiewicziaus ir Piotro Gontarczyko išleistoje knygoje „SB i Lech Wałęsa“ („Saugumo tarnyba ir Lechas Wałęsa“) nurodomas nekintantis ligšiolinis valdžios struktūrų ir jos žmonių tęstinumas. Knygoje pateikiami dokumentai nedviprasmiškai atskleidžia, kad Lechas Wałęsa (slapyvardis „Bolekas“) ne tiktai bendradarbiavo su SB (tai buvo sovietinio KGB Lenkijos filialas), bet SB parinkdavo jam ir atitinkamus patarėjus. Šiandien tie patarėjai, „nusipelnę „Solidarumui“, pataria dabartinei Lenkijos Respublikos valdžiai. Tos valstybės nelaimė buvo ir tai, kad po penkerių metų, kuriuos aukščiausias valstybės pareigas ėjo „Bolekas“, paskui 10 metų iš eilės Lenkiją valdė „Alekas“. Pirmasis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje buvo SB mokyklos dėstytojas, kuris, prieš atvykdamas su diplomatine misija į Vilnių, daug padarė, kad jo šalyje nebūtų vykdoma liustracija, stengėsi skirti į aukštas pareigas pačios SB žmones. Šiandien jis – Lietuvos garbės ambasadorius Lenkijoje. Dabartinis Lenkijos ambasadorius Vilniuje taip pat yra Maskvos sovietinės diplomatijos instituto auklėtinis…
Ar tie žmonės gali Lietuvai linkėti gero – daugiau negu abejotina. Ir ne atsitiktinis dalykas yra tai, kad jiems dalyvaujant šiandien finansuojamas ir remiamas išimtinai kraštutinis antilietuviškas elementas.
Lieka atviras dar vienas klausimas – kodėl ta gerokai didesnė lenkiškoji Lietuvos visuomenės dalis, kuri neremia Akcijos veiklos ir už ją nebalsuoja, susiklosčius dabartinei ir panašioms situacijoms tyli ir nepareiškia savo protesto prieš minėtus veiksmus, kurie bus labai nenaudingi visiems, o ypač jaunajai Lietuvos lenkų kartai, kuriai teks ateityje patirti tų provokacinių veiksmų padarinius.
Pirma, akivaizdu, kad ta visuomenės dalis neturi kur pareikšti savo nuomonės, nes iki šiol yra remiamos ir gali netrikdomai veikti Lietuvoje tiktai tos žiniasklaidos priemonės, kurios remia Rinkimų akciją ir kadrų bei ideologiniu požiūriu yra „Czerwony Sztandar“ („Raudonosios vėliavos“) tąsa. Pagal tuos pačius kriterijus teikiama ir pagalba iš Lenkijos.
Antra – karti patirtis, pradedant prezidento V. Adamkaus rinkimais ir baigiant 2007 m. savivaldybių rinkimais, rodo, kad viešai pareikšta parama valdžiai iki šiol visada liūdnai baigdavosi rėmėjams. Laimėdavo tie, kurių pozicija buvo dviprasmė arba aiškiai antilietuviška. Ir tai trunka, deja, jau daugelį metų.
***
Po aštuonerių ilgų pokomunistinių kairiųjų valdymo metų Lietuvoje į valdžią atėjo dešiniųjų ir centristų koalicija. Tik ar norės naujieji valstybės vadovai be ekonominių problemų įžvelgti ir tai, kad neišvengiamai turi būti įgyvendinami pokyčiai tose srityse ir dėl tų dalykų, kurie padeda didinti vidinę valstybės sanglaudą, – tai bus matyti artimiausioje ateityje. Sena tiesa, kad kiekviena tauta turi teisę gintis – ir nuo priešų, puolančių iš išorės, ir nuo bandymų destabilizuoti valstybę iš vidaus, nuo organizuoto nusikalstamumo, vykdomo ir prisidengus legaliomis partijų ar organizacijų iškabomis. Niekas kitas neįstengs atlikti tos gynybos pareigos, tiktai teisėtai išrinkta valdžia. O aiški ir tinkama valdžios pozicija ir nenuolaidumas veiksmų, nukreiptų į valstybės vardo diskreditavimą bei pilietinės visuomenės dezintegravimą atžvilgiu, be abejo, padidins jos rėmėjų gretas.
Ryšard Maceikianec
2008-11-27
