…Henryk Sienkiewicz był pisarzem dla dzieci, które na zawsze zostają w nas i którymi my na zawsze zostajemy gdzieś w głębi naszych serc i w mrokach podświadomości. Stefan Żeromski był pisarzem dla młodzieży. Józef Mackiewicz jest pisarzem dla dorosłych, dla ludzi w wieku męskim, wieku klęski.
Marian Hemar. Tydzień Polski, 1966
Sunku būtų rasti politiką ar kitą veikėją, kuris šiandien neįvertintų žiniasklaidos priemonių reikšmės formuojant nuomonę apie atskirus asmenis, įvykius arba kuriant šalies įvaizdį. Tačiau tokioms šalims kaip Lietuva – išsilaisvinusioms iš sovietinio „broliško glėbio“, taigi iš naujo atsiradusioms Europos ir pasaulio naujos kartos žmonių sąmonėje, palankaus klimato ir teigiamos nuomonės apie save kūrimas įgyvendinant apgalvotą politiką turi itin rūpėti. Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas ir Vilniaus paskelbimas viena iš Europos kultūros sostinių čia suteikia mums išskirtinę progą. Tuo labiau, kad praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo ir toliau nepavyksta įžvelgti kokios nors glaudesnės informacinės politikos ar bent jau ketinimų pakeisti į gera, ypač kaimyninių šalių informacinės erdvės ir savo tautinių mažumų atžvilgiu.
2008 birželio mėn. tinklalapyje balsas.lt paskelbėme straipsnį Lietuvos vardas ir žiniasklaida tautinių mažumų kalbomis. Tai buvo bandymas pažvelgti į veiklą, kurią plėtoja žiniasklaidos priemonės, skleidžiančios informaciją apie Lietuvą lenkų kalba. Ir nors tokios informacinės veiklos padariniai Lietuvai ir ypač patiems Lietuvos lenkams yra akivaizdžiai neigiami, laikui bėgant padėtis negerėja. Veikiau net atvirkščiai – žiniasklaidos priemonės, išlaikomos visų pirma iš Lenkijos biudžeto lėšų („Kurier Wileński“, „Magazyn Wileński“, „Tygodnik Wileńszczyzny“, radijo storis „Znad Wilii“ ir „TV Polonia“ atstovybė), kaskart vis rafinuotesne forma skleidžia informaciją, specialiai akcentuodamos nacionalinius santykius, kurie ilgus metus pateikti propagandiškai žmonėms, nežinantiems tikrosios padėties, esantiems toli kitose šalyse ir žemynuose, gali pasirodyti savotiškas neofašizmas lenkų tautybės gyventojų atžvilgiu. Ypatingą nuostabą kelia tas dalykas, kad tai daroma tarsi visų Lietuvos lenkų vardu, kad pateikiama tiktai vienos šalies nuomonė, ir kad tai kalba bei rašo asmenys, gaunantys atlyginimą iš valstybės biudžeto už veiklą … valstybės labui.
Czytaj więcej: Ar valdžios institucijos turi įgyvendinti savo informacinę politiką?
Žmogus, stebintis nuomonės formavimo procesą dabartinėje Lietuvoje, negali nematyti, kad vis didėja pasauliui skleidžiamos neigiamos informacijos apimtis lenkakalbės žiniasklaidos priemonėse Lietuvoje ir Lenkijoje. O blogiausia tai, kad šiandien atsirado dar vienas naujas Lietuvai nepalankios informacijos skleidimo centras – Europos Parlamentas, nes iš ten sklinda ir rafinuočiausios, ir primityviausios nuomonės, kurias pateikia europarlamentaras iš Lietuvos ir europarlamentarų grupė iš Lenkijos. Ir gal nevertėtų dar kartą prisiminti paminėtų asmenų, jeigu ne tas dalykas, kad jų provokacijos, jų antilietuviškos nuostatos, jų parama tiems, kurie apgaudinėja Lietuvos lenkus, daro poveikį kiekvieno ir visų likimui, nes suformuoja ilgam įsišaknijančius neigiamus Lietuvos lenkų stereotipus, apsunkina savarankiško gyvenimo pradžią ir jo kelius kiekvienam Lietuvos lenkui, neatsižvelgiant į tai, ar jis nusileido iki V. Tomaševskio lygio ir susitapatino su šiuo veikėju, ar išlaikė savąjį orumą ir gebėjimą mąstyti nepriklausomai. Maža to – dalis jaunimo, dar neturinčio sutvirtėjusio moralinio stuburo, žiūrėdami į Rinkimų akcijos lyderio elgesį, manys, kad meluoti, apgaudinėti, provokuoti, būti antivalstybininku, antipiliečiu ir antilietuviu yra visai tinkamas dalykas, nesuvokdami, kad melu ir neapykanta neįmanoma sukurti jokios ateities.
Būtent dėl to mums, Lietuvos lenkams, reikia pateikti pasauliui tikrus faktus, atskleisti tikrąsias skriaudas ir skriaudikus, Lenkų rinkimų akcijos ir ją remiančių asmenų veiklos metodus. Ir būtent šiandien, kai melo ir provokacijų prieš mus ir Lietuvą banga dalyvaujant europarlamentarams įgijo iki šiol neregėtą mastą. Pagaliau ir paskutinis Vilniuje vykusios konferencijos, skirtos tautinių mažumų teisėms, surengtos turint omenyje Lietuvos lenkus, imitavimas tebuvo nenutrūkstamų provokacijų tęsinys, nes konstatuota, kad „Lietuvoje lenkų tautinės mažumos padėtis nuolatos blogėja ir vis labiau ribojama…. ir neatsižvelgiant į politinę valdančiųjų grupių priklausomybę, neigiamas požiūris į tautines mažumas lieka toks pat „.
Pasakysime viešai ir atvirai, kad tai netiesa, o dirbtinis įtampos kurstymas dėl tų dalykų, kuriuos primeta Rinkimų akcijos lyderis ir jam vadovaujantys asmenys, mūsų nuomone, yra susijęs su tuo, kad vis daugiau žmonių pradeda suprasti visą jų veiksmų klastą bei naudą, kurią jau daug metų iš to gauna Akcijos lyderis, jo artimiausi giminės ir jį supanti sovietinė–kolūkinė nomenklatūra. Būtent dėl to reikia šaukti kur kas garsiau, kelti kur kas daugiau sąmyšio, kad įsiaudrinusi visuomenė negalėtų šaltai analizuoti situacijos ir nepastebėtų akivaizdžiausių faktų.
Czytaj więcej: Ko imasi Lenkų rinkimų akcija – propaganda ir faktai
Hitlerui su Stalinu pasidalijus Rytų Europą, 1939-1940 metais čia įsibrovė sovietai su Raudonąja armija, ir tai buvo pradžia naujos epochos, apie kurią ankščiau niekas pasaulyje nežinojo, kaip išsigimsta kraštas ir žmonės, užvaldyti nūdienio bolševizmo. (Jozef Mackiewicz. Kelias į niekur.)
Šiuo metu, kai nurimo emocijos dėl Lietuvos lenkų pavardžių rašymo ir dar neprasiveržė kitas vėl rengiamas informacinis susidūrimas, galima ramiai ir be emocijų grįžti prie šio dalyko. O grįžti reikia kad ir dėl to, jog plataus užmojo neigiama propagandinė kampanija suformavo nuomonę, turinčią mažai ką bendra su tikrove ir tiesa, tuo galima įsitikinti peržvelgus spaudos ir interneto publikacijas lenkų kalba ir susitikus su svečiais, atvykusiais į Vilnių. Tiesą sakant, sunku patikėti, kad tokio žiniasklaidos plėšymosi tikslas būtų nušviesti tiesą.
Beje, ir čia, Vilniuje šį dalyką paviršutiniškai suvokė ir tie, kurie nori pakeisti Lietuvos lenkų pavardes, ir tie, kurie nenori sutikti su tokiais keitimais, neturėdami supratimo nei apie faktinę situaciją sostinės regione, nei apie būdus įgyvendinti tokiam sprendimui, jeigu jis būtų priimtas, nei apie pasekmes. Tad kalbėti apie tai reikia ir dėl to.
Taigi, visų pirma, kaip šiandien atrodo Lietuvos lenkų vardų ir pavardžių rašymas tiems, kurie gyvena ne Lietuvoje, o informaciją gauna lenkų kalba? Iš pokalbių ir klausimų atrodytų, kad dėl kampanijos, vykdytos pusiau tiesos principu, dauguma informacijos gavėjų yra įsitikinę, kad prie lenkų, Lietuvos piliečių, pavardžių ne tiktai pridedamos lietuviškos galūnės, bet tos pavardės visuotinai verčiamos į lietuvių kalbą ir kiekvienas Wróblewskis atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę jau tapo Žvirbliu. Tad publikacijos posovietiniuose spaudos leidiniuose, kurie Lietuvoje leidžiami lenkų kalba, pavyzdžiui, „Kurier Wileński“, „Tygodnik Wileńszczyzny“ ir „Magazyn wileński“ bei radijo stoties „Znad Wilii“ redakcijos siuntinėjama nuosprendis prieš lenkus stiliaus korespondencija aiškiai padarė savo.
Czytaj więcej: Apie Lietuvos lenkų pavardes – be propagandos
Ryšium su LR svarstomu Švietimo įstatymo projektu keli mokyklų su lenkų dėstomąja kalba tėvų komitetų pirmininkai nusiuntė Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai bei kitoms institucijoms laiškus, kuriuose ypač pabrėžiama, kad jokiu būdu neturi būti tobulinamas ir didinamas lietuvių kalbos ir literatūros mokymo lygis, kad viskas turi likti kaip buvę ir nieko nereikia keisti.
Didelis liūdesys apima sužinojus apie tokią organizuotą politinę kompaniją, kuri padarys žalos vaikams, besimokantiems mokyklose su lenkų dėstomąja kalba, tuo labiau, kad partijos pakurstyti joje dalyvauja kai kurie tėvai, komplikuodami ir apsunkindami ateitį savo pačių vaikams bei vaikaičiams.
Žinoma, kad kalbos geriausia mokytis mokykliniais metais, nes būtent tada protas būna nepaprastai imlus, o puikus bet kokios kalbos mokėjimas, ypač – valstybinės, liudija žmogaus kultūros lygį, palengvina bendradarbiavimo ir kontaktą užmezgimą tarp žmonių, suteikia didesnes galimybes konkuruoti darbo rinkoje ir geresnes gyvenimo perspektyvas.
Vilnius, 2010.08.30 d.
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai
Dėl projekto „Gimtųjų kalbų vidurinio ugdymo bendrųjų programų“
Susipažinus su minėtu projektu susidaro įspūdis, kad jo autoriai ir asmenys, pateikę siūlymus, eina klaidingu keliu ir vėl, kaip iki šiol, siūlydami Lenkijos ir Lenkijos liaudies respublikos literatūrą, o ne lenkų literatūrą, kurios pagrindą galėtų sudaryti rašytojai, kuriantys lenkų kalba Lietuvoje ir apie Lietuvą. Tiesiog sunku suvokti, kokiu būdu bus pasiektas gimtosios kalbos kaip dalyko tikslas, kuris numato ugdyti kiekvieno žmogaus visaverčiam asmeniniam gyvenimui ir visuomeninei veiklai būtinas savybes, gebančio gimtąją kalbą pažinti savo šalies paveldą. Ir kaip per gimtosios kalbos pamokas, kur bus analizuojami Lenkijos rašytojų, rašančių apie Lenkiją kūriniai, bus sudaromos sąlygas kultūriniam identitetui formuotis? Ir kokiu būdu moksleiviai nagrinės iškiliausius gimtosios kalbos literatūros kūrinius, susidarys gimtosios kalbos literatūros tradicijos vaizdą, jeigu ten pateikiami Lenkijos ir kitų šalių rašytojai, o iškiliausieji rašytojai, kilęs iš Lietuvos ir rašantys apie Lietuvą, beveik neminimi?
Czytaj więcej: Dėl projekto „Gimtųjų kalbų vidurinio ugdymo bendrųjų programų“
Odwiedza nas 737 gości oraz 0 użytkowników.