…Całkowitej prawdy nie zna żaden człowiek na tym świecie. To co my, ludzie, nazywamy „prawdą” jest zaledwie jej szukaniem. Szukanie prawdy jest tylko możliwe w wolnej dyskusji. Dlatego ustrój komunistyczny, który tego zakazuje, musi być siłą rzeczy – wielką nieprawdą. Znalazłszy się tedy w świecie uznającym wolność jednostki i wolność myśli, winniśmy czynić wszystko, aby nie zacieśniać horyzontów myślowych, ale rozszerzać; nie zacieśniać dyskusji, a ją poszerzać. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962


Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko Arvydo Akstinavičiaus atakymai į „Pogon.lt“ klausimus

Dabartinėje Lietuvos situacijoje, kada po rinkimų sudaromos nebeįmanomos koalicijos ir sandoriai, kada rinkėjo balsas ir nuomonė tapo nieko verta – daug kas atkreipia dėmesį, kad praktiškai tik Jūsų vadovaujama partija laikosi programinių nuostatų, nekeičia pažiūrių tam, kad priartėtų prie valdžios lovio. Tai kas yra Lietuvos socialdemokratų sąjunga, jos ideologiniai pirmtakai ir šaknys?

Lietuvos socialdemokratų sąjunga principingai laikosi nuostatos, kad valdžia tėra įrankis savo siūlymams, idėjoms, programoms realizuoti. Labai blogai, kuomet valdžia partijoms, politikams tampa gyvenimo būdu. LSDS laiko nusikaltimu, jei valdžia piktnaudžiaujama ir ji naudojama kaip priemonė pralobti. Socialdemokratų sąjunga įsitikinusi, kad partijos privalo elgtis atsakingai ir principingai, vadovautis pamatinėmis politinėmis vertybėmis: ideologija, sveiku idealizmu ir pan. Savo ištakomis LSDS laiko Stepono Kairio ir jo bendražygių 1896 m. į politinę organizaciją suburtus socialdemokratus, kurių principas buvo: „kas gera Lietuvai, turi būti gera ir socialdemokratams“.

Kuo Jūs skiriatės nuo dabartinės postkomunistinės  Lietuvos socialdemokratų partijos, kuri praktiškai užvaldė tą elektorato dalį, kurių pažiūros kairiosios bei, aišku, ir tuos, kurie dar ilgisi sovietinės „tvarkos“? Kaip Jūs manote, kokiu būdu ir kada Lietuvos rinkėjas galės suprasti Jūsų partijos skirtumą ir pranašumą? Ir ką darote šia linkme?

Nemaža dalis dabartinės Socialdemokratų sąjungos narių savo politinę veiklą pradėjo 1989 m. atsikūrusioje Socialdemokratų partijoje. Tačiau 1999 m. tuometinė LSDP vadovybė dirbtinai suskaldė partiją, kad vėliau galėtų susijungti su postkomunistine LDDP. Dalis socialdemokratų, įžvelgusių politinę išdavystę ir nepanorusių tapti nomenklatūros įkaitais, siekdami apginti socialdemokratines vertybes, susibūrė po tuometinės partijos „Socialdemokratija 2000“ (2003 m. pervadinta Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS)) vėliava.

Esminiai LSDS ir LSDP skirtumai yra politinių organizacijų turinyje. Socialdemokratų sąjungai svarbu idėjos, politinės vertybės, principai. Jos turinys atitinka pavadinimą. LSDS savo politine veikla siekia, kad santykiai tarp žmonių būtų grindžiami solidarumu, socialiniu teisingumu. Ji visada stoja silpnesniųjų bei tų, kuriems pasisekė mažiau, pusėn.

Tuo tarpu Socialdemokratų partija (LSDP) pasižymi pragmatizmu ir konformizmu. Jai svarbu valdžia, postai, turtiniai interesai. Neatsitiktinai visuomenėje LSDP vadinama milijonierių partija, kuri savo realia politika visų pirma gynė ir gina turtingųjų, stambaus kapitalo ir finansinių grupuočių interesus. Jos valdymo laikotarpiu (tiek 1992-1996 m., tiek 2001-2008 m.) visuomenėje ženkliai didėjo turtinė nelygybė, augo socialinė diferenciacija, skurdas, emigracija.

Socialdemokratų sąjunga siekė ir siekia, kad rinkimuose partijos konkuruotų idėjomis, programomis, ideologijomis. Tačiau dabar situacija tokia, jog rinkimų rezultatus lemia rinkimams skirtų pinigų kiekis. Todėl LSDS konkuruoti su LSDP ar kitų partijų milijonais yra labai sudėtinga. Juo labiau, kuomet neparlamentinės partijos, tokios kaip LSDS, negauna dotacijų iš valstybės biudžeto, kuriomis gausiai remiamos parlamentinės partijos.

LSDS siūlymai skirti padėti silpnesniems visuomenės sluoksniams ir yra nepalankūs gobšiam verslui. Tiek stambus kapitalas, tiek Seimo partijos ne kartą bandė tiesiog nupirkti Socialdemokratų sąjungą, tačiau LSDS savo principų ir įsitikinimų neišdavė, nors iš idėjos, o ne už pinigus veikiančiai politinei organizacijai yra labai sudėtinga išsilaikyti. Nemaža dalis panašių neparlamentinių politinių organizacijų arba išnyko iš politinio žemėlapio, arba jas prarijo Seimo partijos.

Socialdemokratų sąjunga nežada to, ko tikrai nedarys, rinkimuose nesimėto tuščiais ar populistiniais pažadais. Tuo tarpu LSDP su žmonėmis elgiasi be skrupulų. Jų vadovų pasakymus „Nesvarbu ką žadi – svarbu ką darai“ ar „Rinkimai baigėsi – kokie pažadai!“ – rinkėjai turėtų ilgam įsiminti.

Taigi, kaip matote rinkimuose Socialdemokratų sąjungai aplinkybės labai nepalankios. Juolab, kad A.Brazausko ir G.Kirkilo valdymo laikotarpis (2001-2008 m.) labai diskreditavo ir sukompromitavo pačią socialdemokratinę idėją. Bet LSDS, jausdama atsakomybę už Lietuvą ir jos žmones, suprasdama sudėtingą ir komplikuotą jų padėtį, nenuleidžia rankų ir dirba toliau. Ne pačiai Socialdemokratų sąjungai ir jos nariams reikia valdžios, Lietuvos piliečiams reikia, kad LSDS idėjos ir siūlymai pagaliau būtų įgyvendinti. Todėl tikimės, jog pati visuomenė pradės ieškoti išeities iš šios padėties,  rimčiau pradės žiūrėti į politiką, suprasdama, kad būtent politiniai procesai ir sprendimai lemia jų, jų artimųjų gyvenimą ir ateitį, atsakingiau rinksis. Ir balsuos už panašius į save, nes kuomet biednas balsuoja už milijonierių, tai milijonierius per rinkimus tik numeta jam penklitę, o Seimo nario mandatą naudoja vienu tikslu – pralobti.

Norėtume ir linkėtume rinkėjui suprasti ir įsidėmėti, kad sudėtingi klausimai, skaudžios problemos lengvai ir greitai nesisprendžia. Nei per 1, nei per 11, nei per 111 dienų. Patartume rinkėjui nepasiduoti ir tų partijų, kaip antai LSDP, apgaulėms. Jei partija 11 metų būdama valdžioje nepadarė to ką žadėjo, tai nepadarys to niekada, kad ir kiek bežadėtų. Visuomenę reikia šviesti, skatinti ją domėtis, elgtis atsakingiau. Tiesiog tapti aktyviais piliečiais. Tiek Socialdemokratų sąjunga, tiek LSDS tarybos įsteigtas Socialdemokratinės minties institutas (SDMI) dirba šia linkme.

Nors išvardijau tik dalį Socialdemokratų sąjungos ir Socialdemokratų partijos skirtumų, bet manau, ir jų pakaks suprasti, kad LSDS ir LSDP tai nėra tas pats ir leis rinkėjui nepainioti šių politinių organizacijų rinkimuose.

Partijų gausa, ideologinė ir programinė sumaištis, nesilaikymas rinkiminių programų, neskaidrūs finansavimo šaltiniai, valdžios institucijų nesipriešinimas antiįstatyminei ir tiesiog nusikalstamai veiklai – demoralizuoja visuomenę, bejėgiam piliečiui demonstruoja pašaipą iš Konstitucijos ir įstatymų nuostatų, ugdo ne pilietį, o padarą, kuris stengiasi prisitaikyti ir išgyventi. O blogiausiu atveju – emigruoja. Kaip Jūsų manymu turėtų keistis ir atrodyti Lietuvos politinė sistema?

Daugumai Seimo partijų ir politikų patogu turėti neapsišvietusią visuomenę, kad žmonės tebūtų mechaniniai balsuotojai, kuriais būtų lengva manipuliuoti ar nupirkti balsą už penklitę. Emigracija jų taip pat perdaug nejaudina. Galbūt net priešingai, panašėjam į Stalino laikus, kuomet ciniškai buvo sakoma: „nėra žmogaus – nėra problemos“.

Socialdemokratų sąjunga prieš aštuonerius metus konstatavo politinės partinės sistemos supuvimą, išsigimimą ir paragino partijas vadovautis ideologija, sveiku idealizmu, turėti principus, atsakomybę, laikytis rinkimų pažadų, programų. Deja, per aštuonerius metus dabar dominuojanti politinė partinė sistema tik dar labiau degradavo. Aišku, galime toliau apeliuoti į Seimo partijas, kad jos, pavyzdžiui, pagal demokratijos kriterijus sutvarkytų partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo įstatymą, atribotų partijas nuo verslo pinigų įtakos ir pan. Socialdemokratų sąjunga tai siūlė jau daug kartų. Tačiau tos 7-8 partijos esančios Seime yra beviltiškos. Ten, sakyčiau, jau nebe partijos, o seiminė nomenklatūrinė klaninė masė. Nėra ten nei pozicijos nei opozicijos, nes ta masė save atribojo nuo visko – nuo visuomenės, nuo kitaip mąstančių, nuo Lietuvos. Demokratinių rinkimų Lietuvoje nėra. Nerealu gauti teisę debatams, normaliai agitacijai. Parlamentinės partijos daro viską, kad turintys kitokį požiūrį politikai ir politinės organizacijos į Seimą nepatektų. Blogiausia, kad su Seimo partijomis toje valstybės ir žmonių sąskaita parazituojančioje sistemoje yra užsidarę didžioji dalis politologų, žiniasklaidos. Kaip ir kiek išsigimusi ta sistema vaizdžiai parodo dešimties metų senumo įvykiai. Kuomet 2001 m. LDDP prarijo LSDP ir A.Brazauskas tapo jungtinės partijos pirmininku, tą patį jungtuvių vakarą politologai, žiniasklaida iškart A.Brazauską pavadino socialdemokratu, o kiek vėliau karūnavo ir socialdemokratų patriarchu. Tai žiaurus istorijos perrašymas, spjūvis garbingai Lietuvos socialdemokratijos istorijai, jos vardui ir niekšingas tikrųjų socialdemokratijos patriarchų, tokių kaip Steponas Kairys, įžeidimas. O, kaip minėjau, per pastaruosius aštuonerius metus sistema ne tik dar labiau degradavo, bet ir dar labiau suįžūlėjo.

Neseniai prezidentė Grybauskaitė pareiškė, kad Lietuvai vadovauja nusikalstamas pasaulis ir...simboliškai su jaunimu, kuris po poros metų turės balso teisę,  nuvažiavo kabinti inkilėlius paukščiams.  Tokie pasisakymai ir ničnieko nedarymas, turint savo rankose teisines galias keisti situaciją, ypač skatina emigraciją, skurdina Lietuvą ir palieka mūsų šalį be jaunos darbo jėgos. Estijoje ir Latvijoje tokie dalykai atsitikti negali, todėl, kad ten veikia tikros parlamentinės respublikos. Ką Jūsų manymu reikėtų keisti mūsų Konstitucijoje, kad ji labiau skatintų pilietinės visuomenės kūrimąsi bei didintų valdžios atsakomybę už šalies likimą?

Tai, kad Latvija ir Estija yra parlamentinės respublikos, o Lietuva pusiau parlamentinė, pusiau prezidentinė – sakyčiau, kiekvienas modelis turi ir savų pliusų ir savų minusų. Nors gana kritiškai vertinu Prezidentės Dalios Grybauskaitės veiklą, tačiau nemanau, jog šiuo klausimu reikalingi pokyčiai Konstitucijoje. Kaip negaliu pritarti ir siūlymams stiprinti Prezidento galias.

Pasižiūrėkime kas įvyko Latvijoje. Latvijos oligarchai – parlamento nariai į prezidentus prastūmė savo statytinį. O štai dar tebeeinančio prezidento pareigas Valdžio Zatlerio iniciatyvą dėl pirmalaikių rinkimų reiktų sveikinti. Galia, jog Lietuvos prezidentai (suprantama, įvertinus jų Konstitucines galias) tokių  iniciatyvų, deja, vengia.

Kalbant apie Konstitucijos pakeitimus, pirmiausia reikėtų papildyti jos 58 straipsnį nuostata, jog pati tauta referendumu galėtų paleisti Seimą ir būtų skelbiami pirmalaikiai rinkimai. Beje, prieš trejetą metų Socialdemokratų sąjunga inicijavo referendumą šiuo klausimu, tačiau esant didžiuliam Seimo partijų pasipriešinimui ir informacijos blokavimui iniciatyva galutinio tikslo nepasiekė. Manyčiau, reikėtų palengvinti ir supaprastinti pačių referendumų rengimo galimybes. Tai aktyvintų visuomenę. Tačiau, kaip minėjau, apskirtai nesu redikalių LR Konstitucijos pokyčių šalininkas. Verčiau reikėtų geriau išmokti vadovautis esama Konstitucija.

Visgi būdami idealistais, LSDS tiki esminiais pozityviais pokyčiais valstybėje. Nežinome, kada ateis tas momentas, bet visomis jėgomis stengiamės jį priartinti. Pati visuomenė galėtų būti mūsų sąjungininke. Tikrai valdžios atsakomybė už šalies likimą bus didesnė, jei į ją nepateks esančios ar jau joje buvusios, bet visuomenės lūkesčių nepateisinusios partijos, ar tos, kurios susikuria tik rinkimams – t.y. rinkimų išvakarėse. Tikriausiai ne veltui sakoma, kad taisyklėje būna išimčių. Todėl drįstu sakyti, jog tarp dalyvaujančių politikoje tikrai ne visi vagys ir ne visiems valdžia yra lovys. Beje, kai kurie Socialdemokratų sąjungos nariai jau yra buvę Seimo nariais ir niekas jiems negali prikišti, kad jie pralobo, kažką privatizavo ar nesąžiningai vykdė Seimo nario pareigas. Tą patį galima pasakyti ir apie LSDS savivaldybių tarybų narius. Tad galima sakyti, jog tam tikra prasme Socialdemokratų sąjunga jau yra išbandyta valdžia. Na, o per rinkimus balsavimas slaptas, rinkėjas neprivalo balsuoti tik už didžiąsias Seimo valdžios partijas, jei jam nepriimtina tų partijų vykdyta politika. Pavyzdžiui, 2010 m. parlamento rinkimuose Čekijoje čekai aktyviai balsavo už mažąsias partijas. Manau, Lietuvos rinkėjas taip pat galėtų parodyti tokią savo pilietinę drasą. Ir tikrai nepasigailėtų.

Dabartiniu metu Vilniaus regioną užvaldė grupuotė, kuri partijos pavidalu riboja ten gyvenantiems piliečiams konstitucines laisves ir teises – žodžio laisvę, rinkimų laisvę, teisę jungtis į asociacijas. O kolūkio laikų smogikai dabartiniu metu yra „demokratijos ir lenkiškumo“ vedliai. Nepaprastai vienašališka informacija, persmelkta konflikto ir netolerancijos dvasios, kurią politinės organizacijos Lenkų rinkimų akcijos poreikiams pateikia visos žiniasklaidos priemonės lenkų kalba Lietuvoje. Tuo tarpu galimybės perduoti ir priimti ta pačia kalba kitokio požiūrio ir kitokios nuomonės nėra. Ir kai tas srautas yra skiriamas kompaktiškai gyvenančiai, nepasiruošusiai pokyčiams, nepakankamai išsilavinusiai mažumai, tai aiškiai matyti informacinio teroro požymių. Tai prieštarauja ir  LR Konstitucijos 44 straipsniui. Kaip Jūs vertinate tokią situaciją ir ką reikėtų daryti, kad tokia padėtis pasikeistų?

Kaip jau minėjau, daugumai Seimo partijų ir politikų patogu turėti neapsišvietusią visuomenę, kad žmonės tebūtų mechaniniai balsuotojai. Taip elgiasi ir LLRA su Valdemaru Tomaševskiu priešakyje. Lenkų rinkimų akcijos partija yra tos išsigimusios Lietuvos politinės sistemos sudedamoji dalis. Žmogiškąja prasme jiems visiškai nerūpi Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų gyvenimas, jų vaikų ateitis. Jie yra išnaudotojai, o eiliniai žmonės paversti LLRA politikos įkaitais, vergais. Jei LLRA ir jų vadovas turėtų kiek nors sąžinės, jie skatintų tautines mažumas gerai išmokti valstybinę kalbą, domėtis Lietuva, siekti žinių, karjeros, t.y. visapusiškai integruotis į Lietuvos gyvenimą ir kartu bendromis pastangomis kurti geresnį gyvenimą savo valstybėje. Kadangi to nėra, tai padėtį  vertinu labai blogai. O kaltė ir atakomybė pirmiausia tenka Lietuvos valdžioms, kurios toleravo nacionalinės nesantaikos kurstymą, antivalstybinę veiklą. Ir dabar premjeras A.Kubilius vardan vieno kito posto savivaldybėse, ar vieno kito balso Seime gali užsimerkti prieš valstybės niekinimą, antikonstitucinius LLRA vadovo pareiškimus ir t.t. Todėl norint keisti padėtį, pirmiausia reikia principingos ir atsakingos Lietuvos vadovų pozicijos bei politikos. Labai svarbi yra švietėjiška veikla regione. Deja, valdžia ir to nedaro. Priešingai, valstybės lėšomis yra finansuojami leidiniai, kuriuose kurstoma nacionalinė nesantaika, antivalstybinės nuotaikos. Kodėl nėra leidinio lenkų kalba, kuris skatintų lenkus tapti ir pasijusti pilnaverčiais savo valstybės, kurioje gyvena piliečiais?

Mano įsitikinimu, antivalstybinė, antikonstitucinė veikla privalo būti tinkamai įvertinta ir atitinkamų teisėsaugos institucijų.

Ir keletą sakinių apie save.

Esu vilnietis, baigęs Vilniaus Universiteto Medicinos fakultetą ir įgijęs gydytojo psichiatro specialybę. Dirbau gydytoju psichiatru, neuropatologu Naujosios Vilnios poliklinikoje. Sąjūdžio metais įsitraukiau į politiką, 1989 m. įstojau į Lietuvos socialdemokratų partiją, buvau jos atsakinguoju sekretoriumi. Buvau išrinktas 1996-2000 m. kadencijos LR Seimo nariu. Nuo 2003 m. – Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas.

Kalbėjo Ryšard Maceikianec

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com