"Lėtas teisingumas - blogas teisingumas", - pareiškė Lietuvos Respublikos prezidentė teisėjų sueigoje 2012 metų lapkričio 9 dieną, kai susirinkę teisėjai, atstovaujantys 777 teisingumo vykdytojų gildijai, perrinko savo savivaldos vedlius.
Nors pagal apklausų duomenis daugiau kaip 80 proc. Lietuvos piliečių neigiamai vertina Lietuvos teismų darbą, dauguma teisėjų nesuabejojo pagrindinių savo buvusių vadovų tinkamumu toliau diktuoti teismų saviraiškos "madas".

Nedrįsčiau kritiškai vertinti tokio daugumos teisėjų pasirinkimo. Lietuvos teismai, kaip uždaras, pagal profesiją vienalytis, privilegijuotas, bendrų grupinių interesų (dirbantis ne konkurencijos sąlygomis) sektorius, politinėje sistemoje turintis paskutinės instancijos įgaliojimus, kuriuos užtikrina valstybės prievartos mechanizmo galia, nesvarbu, kas šiam vadovautų, vis nepalankiau bus vertinamas demokratinius principus deklaruojančios valstybės kontekste.

Pažymėčiau, jog kitos valstybinės struktūros tokių išskirtinių sąlygų kaip teismai neturi, nes visuomenė jas viena ar kita forma kontroliuoja (renka, leidžia dirbti apibrėžtą laiką, vykdo parlamentinę kontrolę ir pan.).

Tik imituoja teisingumo funkcijas

Visuomenė jaučia, kad teismų sistema nėra jos teisingumo įrankis. Pagal visuomenės lūkesčius teismas turėtų veikti pagal pilietinę teisėjautą, o dažnai jis tėra tik teisingumo funkcijas procedūriškai imituojanti struktūra, dirbanti savo pačios išgyvenimui pateisinti. Todėl visuomenė negali tokiam steiginiui reikšti pasitikėjimo.

Teismų atotrūkis nuo didžiosios dalies visuomenės, galima sakyti, neišvengiamas, nes uždara, savireguliacinė sistema ilgainiui kiekvieną jos narį pajungia savo interesams, kurie vis tolsta nuo bendravalstybinių interesų. Socialinės psichologijos teorija teigia, jog uždara sistema pajėgi palaužti kiekvieną jos nepalikusią asmenybę.

Kalbant matematiniais terminais, galima teigti, jog dėmenis sukeitus vietomis, suma nesikeičia. Todėl personaliniai pakeitimai teismų sistemos viduje - bevaisės pastangos ją sužmoginti.

Vien tai, kad teisėjo teisingumą vertina ne koks nors valinis subjektas (rinkėjai, bendruomenė), o įstatymas ("Teisėjai klauso tik įstatymo"), kurį tas pats teisėjas savo valia taiko ir galutinai aiškina, yra visiškas loginis absurdas.

Geranoriškose diskusijose su kai kuriais teisėjais dėl teismų ir žymios dalies visuomenės susvetimėjimo priežasčių tenka pripažinti ir teisėjų kai kurių argumentų pagrįstumą, nes ne teisėjai sukuria rafinuočiausio amoralumo tarpasmenines problemas, kurios įstatymais nesumodeliuotos, o teismui privalu jas spręsti.

Ar gali procesas būti operatyvus, o verdiktas - visada teisingas, jeigu patikimų įrodymų byloje nėra, o ginčo šalims jų duotoji teisme priesaika, palyginti ją su turtiniais interesais, nėra vertybė?

Sunku nesutikti, kad dabartinėmis sąlygomis, kai pinigų kulto civilizacija pasiekė baigiamąją fazę ir vertybinių orientacijų skalėje dominuojanti vertybė tapo pinigai (turtas), teismų darbas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse nėra toks operatyvus, koks buvo anksčiau.

Pribrendo pertvarkoms

Laikotarpio iššūkiai reikalauja ir laikotarpio sisteminių pokyčių. Deja, niekas už mus jų nepadarys. O suklupimų pavyzdžiai bado akis.

Ar būtina toleruoti valstybinių institucijų tarnautojams patikėtų sprendimų priėmimo vilkinimą arba atsisakymą vykdyti jiems pavestas funkcijas, kol iš darbuotojo atlikti tiesioginę savo pareigą nepareikalauja teismas? Ar tokių biudžeto parazitų priežiūrą būtinai turi vykdyti administraciniai teismai?

Ar mums neužtenka nuovokos nustatyti, kad piktybiniu neveikimu valstybės tarnautojas arba viliasi gauti neteisėtų pajamų, arba jis yra "5-osios kolonos" infiltrantas, siekiantis destrukcijos valstybėje, priešindamas pilietį savo valstybei?
Ar teisėjo elgesys byloje, kai jis ignoruoja akivaizdžius įrodymus, turi būti traktuojamas ne kaip piktnaudžiavimas tarnyba, o kaip teisingumo vykdymas?

Ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėti bylas pasirinktinai, šabloniškai motyvuojant kasacijos pagrindų nebuvimu, ir paliekant galioti akivaizdžiai šališkus žemesniųjų teismo instancijų sprendimus, nevertintinas kaip žmogaus teisės į teisingą teismą pažeidimas?

Toli gražu tai ne baigtinis vėluojančio ar/ir iškreipto teisingumo pavyzdžių sąrašas, bet ir jo pakanka susidaryti nuomonę, kad teismų sistema Lietuvoje pribrendo konstitucinėms pertvarkoms.

Keletas štrichų reformos portretui

Susipažinus su dalies Europos Sąjungos (ES) šalių ir Šveicarijos teismų sistemomis ir iš jų pavyzdžių padarius kai kurias adaptacines išvadas, norėtųsi kaip diskusiją pateikti keletą pasiūlymų dėl Lietuvos teismų sistemos reformos.

* Lietuvoje esant vienai ryškesnių ES žmonių turtinių atskirčių, o neturtingiesiems sudarant tautos daugumą, darytina išvada, kad didžioji dalis Lietuvos piliečių dėl savo turtinės padėties turi sunkumų pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Apsunkinimą sąlygoja gana nemažas žyminis mokestis, ypač turtinio pobūdžio bylose. Esant, pavyzdžiui, tokiai situacijai, kai žmogus savo santaupomis nutarė pradėti verslą, o jį, kaip pradedantįjį, dėl patiklumo apgavo nesąžiningas sukčius, kreiptis į teismą, netekus turėtų santaupų, tampa realia problema.

* Kadangi teisė į teisingumą nėra prekė, kreipimasis į teismą neturėtų būti apmokestinamas. Suprantama, teismų išlaikymas ir kitos proceso išlaidos turi turėti padengimo šaltinius, todėl visos dėl bylinėjimosi patirtos išlaidos turėtų būti padengtos kaltosios šalies lėšomis, galutinai įsiteisėjus teismo sprendimui. Kadangi bylinėjimasis nėra pigus dalykas, teisminių nuotykių ieškotojai, turintys pažinčių teismuose, nebūtų tokie drąsūs ir dėl to nepagrįstų ieškinių pastebimai sumažėtų. Nesant išankstinio apmokėjimo, kreipiantis į teismą neliktų vilčių nepagrįstai pasipelnyti ir sukčiams, besitikintiems, kad apgautasis, neturėdamas pinigų, negalės kreiptis į teismą.

* Administracinių teismų darbo krūvį žymia dalimi nulemia valstybinių institucijų tarnautojų netinkamas pareiginių funkcijų atlikimas, jiems vadovaujantis nuostata: "Kai teismas įpareigos, tada ir spręsiu." Biudžeto lėšų švaistymas mokant pinigus už verslo iniciatyvų žlugdymą ir versliausių žmonių gujimą iš Lietuvos - nusikalstamas lengvabūdiškumas. Seimo kontrolierių įstaigą reorganizavus į biurokratizmo užkardymo tarnybą, suteikiant jai specialius įgaliojimus, administracinius teismus kaip rūšinę teismų grupę galima būtų pertvarkyti į administracinių bylų skyrius bendroje teismų sistemoje. Išsaugant teisėjų specializaciją, visų pakopų teismuose sudarytini civilinių, baudžiamųjų ir administracinių bylų skyriai. Kad vyktų kvalifikaciniai mainai, teisėjų darbas skyriuose iki tam tikro amžiaus organizuotinas rotacijos principu: po 4-5 metų teisėjas paskiriamas dirbti į kitą skyrių.

* Esant trijų instancijų (pirminė, apeliacinė, kasacinė) procesui sudarytina ir trijų pakopų teismų sistema: apylinkių teismai - visoms byloms pirmąja instancija nagrinėti; apygardų teismai - apeliacinė instancija; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas - kasacinė instancija (prie šio teismo galėtų veikti ir Konstitucingumo kolegija).

* Teismų biudžetui tvarkyti, teisėjų mokymui organizuoti, apylinkių ir apygardų teisėjų kandidatūroms parinkti ir pateikti Lietuvos Respublikos prezidentui, kuris skirtų apylinkių ir apygardų teisėjus profesionalus, taip pat teismų ūkiniams ir finansiniams klausimams spręsti įsteigtina Teismų administravimo kolegija, kurią formuotų Teisingumo ministerija iš įvairių teisinių institucijų atstovų.

* Greta profesionalių teisėjų įsteigtinas visuomeninių teisėjų institutas. Visuomeninius teisėjus į apylinkių ir apygardų teismus 4 metų terminui rinktų savivaldybių tarybos. Metodiškai visuomeninių teisėjų rinkimams vadovautų ir jų darbo apmokėjimą organizuotų teismų biudžetą tvarkanti Teismų administravimo kolegija.

* Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuotinas rinkimų būdu. Aukščiausiojo Teismo teisėjus 5 metų terminui iš apylinkių, apygardų teismų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo profesionalių teisėjų rinktų: a) nustatyta tvarka įregistruotų visuomeninių organizacijų atstovai, b) Lietuvoje dirbantys apygardų ir apylinkių teismų teisėjai, c) visų lygių prokurorai, d) advokatai.

Aukščiausiojo Teismo teisėjo kadencijų skaičius neturėtų būti ribojamas. Aukščiausiojo Teismo teisėjus rinkti visuotiniuose rinkimuose, atrodo, būtų per brangu, o ir neracionalu, nes didžioji tautos dalis teisėjo darbinių gebėjimų ir moralinių savybių dėl informacijos stygiaus negali vertinti.
* Apylinkių teismuose bylas nagrinėtų dviejų teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjo profesionalo ir teisėjo visuomenininko. Sprendimai (nuosprendžiai, nutartys) byloje būtų priimami bendru teisėjų sutarimu. Nesant teisėjų sutarimo arba nagrinėjant sudėtingas bylas, teisėjų kolegija būtų sudaroma iš didesnio teisėjų skaičiaus, išlaikant teisėjų profesionalų ir teisėjų visuomenininkų paritetą. Sprendimai (nuosprendžiai) tokiu atveju būtų priimami kvalifikuota ne mažesne kaip 2/3 teisėjų balsų dauguma. Balsams pasiskirsčius po lygiai byla su pirmosios instancijos teisėjų skirtingomis nuomonėmis būtų perduodama nagrinėti apeliacinei instancijai.

* Apygardų teismuose bylas nagrinėtų trijų teisėjų kolegija: dviejų teisėjų profesionalų ir vieno teisėjo visuomenininko. Sprendimai šiuo atveju būtų priimami konsensuso būdu. Nesant visų teisėjų sutarimo, kolegija papildoma dviem teisėjais: profesionalu ir visuomenininku. Penkių teisėjų kolegija sprendimą (nuosprendį, nutartį) priimtų paprasta balsų dauguma.

* Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip kasacinė instancija, tikrintų apeliacinės instancijos teismų priimtų nutarčių (sprendimų, nuosprendžių) teisėtumą ir pagrįstumą. Kasacinė instancija priimtų galutinius nutarimus (nutartis) dėl teisės taikymo ir aiškinimo. Nustačius fakto klaidas, byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui pakartotiniam nagrinėjimui.

* Visos bylos visų instancijų teismuose nagrinėtinos viešai, išskyrus LR Konstitucijoje numatytas išimtis. Bylas nagrinėti pasirinktinai, kaip yra šiuo metu Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, turėtų būti draudžiama.

* Teisėjo laikino nušalinimo ir atleidimo iš pareigų klausimą spręstų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas LR Prezidento arba ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių teikimu.

* Teisėjų skaičių teismuose galėtų nustatyti Teisingumo ministerija Teismų administravimo kolegijai pasiūlius, atsižvelgdama į teismų darbo krūvį. Teisėjų darbo krūvio peržiūros atliktinos kasmet prieš valstybės biudžeto svarstymą.

Išskaidrėtų teismų veikla

Visapusiškesnį teismų sistemos pertvarkos modelį, detaliau reglamentuojantį teismų struktūrines ir funkcines nuostatas, turėtų parengti Seimo sudaryta darbo grupė, kurioje dirbtų ne tik Seimo nariai, bet ir teisinių institucijų bei visuomeninių organizacijų atstovai.

Atlikus teismų sistemos pertvarką, įleidžiant į procesą lygiateisiais pagrindais bendruomenių atstovus, neabejotinai išskaidrėtų teismų veikla.

Norint sumažinti teismų darbo krūvį, būtinos kompleksinės priemonės. Tarp svarbiausių priemonių - valstybės ir savivaldybių institucijų debiurokratizacija, atliekant ją ne teismų, o valstybinio valdymo specializuotos tarnybos pareigūnų pastangomis.

Ar nevertėtų apie tai pagalvoti jau žengiant pirmuosius naujo Seimo žingsnius?

www.lzinios.lt, 2012 lapkričio 19 d.