Ji smarkiai pagąsdino. Kaip visada. A.Butkevičius neišsigando. Kaip niekada. Kas pasikeitė?
Trejus metus D.Grybauskaitė gyveno absoliutaus politinio komforto sąlygomis. Ką norėjo, tą kalbėjo. Kaip norėjo, taip vyniojo A.Kubilių. Reikėjo pažeminti jį dėl FNTT – pasakydavo premjerui, ką nusprendusi, net neįleidusi jo į savo kabinetą. Tarpduryje. Reikėjo CŽV kalėjimų – politikai atrasdavo juos sandėliuke. Ir drebindavo kinkas prieškambaryje, apie ką ji su pasitenkinimu pasakojo moksleiviams. Jai pavyko priblokšti.
Iš dalies todėl, kad prezidente tapo praėjus 8 mėnesiams po to, kai A.Kubiliaus koalicija jau buvo susimovusi su naktiniu mokesčių perversmu, perėjusi per riaušes prie Seimo, susiniovusi tarpusavy ir nuteikusi prieš save ne tik pensininkus. Senjorai siuto dėl apkarpytų pensijų, jaunos motinos – dėl išmokų, poetai – dėl katės ašaros dydžio honorarų nusavinimo.
Dogmatiškai veikė pagal prieš rinkimus patvirtintą planą. Nors asmeniškai ji prapylė ir rinkimus, ir referendumą.
Visų akys nukrypo į ją – išgelbėtoja. Pasirodydama scenoje vėliau už nevykusį aktorių, ji įgijo neregėtą kokybinį pranašumą. Kone automatiškai pakilo iki carienės galių – tegu ir virtualių. Naudojosi jomis. Pasitelkdama STT, kišeninį prokurorą ir kišeniniu po konservatorių bei prorusiškų jėgų Seime jungtinės atakos paverstą VSD – jų gandais paremtą operatyvinę informaciją, kuri tiko šantažui ir imperiniam „divide et impera“. Apie tai kalba net konservatorė I.Degutienė.
Pirmasis įspėjamasis skambutis, kad D.Grybauskaitė nėra tokia stipri, kokią vaizduoja, buvo išafišuota baimė atleisti besikeikiančią teisėją. Klaidingai įsivaizduodama, kad N.Venckienė atstovauja visai tautai ir šnekėdama nei šį, nei tą apie tai, kad nevykdomi teismų sprendimai yra vykdomi, prezidentė prisišnekėjo. Įskėlė savo, kaip stiprios prezidentės, įvaizdį.
Tas, kas drebina kinkas prieš vos 5 proc. barjerą perlipusios patvorio partijos pirmininkę, turėtų bent jau pagalvoti prieš skelbdamas ultimatumą partijoms, kurios Seime gavo 88 vietas.
Nepagalvojo. Dogmatiškai veikė pagal prieš rinkimus patvirtintą planą. Nors asmeniškai ji prapylė ir rinkimus, ir referendumą. Agitavo už atominę, konservatorius ir prieš socialdemokratus bei „darbiečius“, o referendumą laimėjo AE priešininkai, rinkimus – tie, prieš kuriuos ji taip aiškiai agitavo.
Vis tiek manė, kad užteks treptelėti koja. Ir rėžė – Darbo partijos koalicijoje nebus. Bet niekas net iš buvusių dvaro apžvalgininkų jai nepritarė. Būsimasis premjeras atsakė, jog nebus tik V.Uspaskicho ir V.Vonžutaitės. Kurių ir pačiam A.Butkevičiui nereikia. O dauguma bus tokia, kokios nori laimėjusios partijos, o ne prezidentė.
Įsivarė save į kampą. Iš kurio išlįsti, žinant jos veikimą, pagrįstą baime pasirodyti silpna, bus sunku. Žinoma, galima pamiršti carienės Jekaterinos didybę ir tapti tik Respublikos prezidente. Tik kad tai padarytum pats, reikia kitos D.Grybauskaitės istorijos nuo 1988-ųjų – pripažinimo, kad ji nėra tokia trispalviška, kaip rodoma.
Šiaip ar taip, Pinčiuko miglos sklaidosi. Vėlinių žvakelių plevenimu ateina carienės saulėlydis. Normalia prezidente ją bandys padaryti baimės atsikračiusi Seimo dauguma.
P.s. Nebent naujoji valdžia labai greit taip susimaus, jog jų varlei praeis bet koks noras šokti prieš D.Grybauskaitės dalgį. Kurį šiaip jau tektų perduoti saugoti prezidentūros ūkvedžiui.
www.15min.lt, 2012.11.02 d.
