Dažnai girdime sakant, kad neva tas ar kitas valdžios arba politikų sprendimas pažeidžia arba gali pažeisti viešąjį interesą. Bet kaip yra iš tikrųjų?
Tai sudėtinga nustatyti, mat nėra jokios viešąjį interesą apibrėžiančios įstatyminės sąvokos. Dėl tokio teisinio neapibrėžtumo neretai kyla problemų.
Kurio įstatymo turi klausyti prokuroras gindamas viešąjį interesą, jeigu šis interesas įstatymu nesunormintas?
Kaip nustatyti, ar prokuroras vadovaujasi universaliomis vertybėmis bei pilietine teisėjauta ir elgiasi sąžiningai? O gal jis vykdo kieno nors piktavališką užsakymą, keldamas bylą dėl viešo intereso pažeidimo?
Nauda visiems ar protinga pusiausvyra
Nuo XIX amžiaus antrosios pusės iki šių dienų besikeičiančios politinės doktrinos įvairiai bandė aiškinti viešojo intereso turinį. Kiekviena viešojo intereso sampratos evoliucijos srovė suvaidino atitinkamą vaidmenį formuojant valstybinių institucijų funkcinius prioritetus.
Trumpai apžvelkime pagrindinių koncepcinių srovių esminius bruožus.
Viešąjį interesą suprantant kaip visuomeninę sutartį, ieškota visuomeninių ir asmeninių interesų sutapties bei harmonijos. Šios viešojo intereso sampratos kontekste asmens individualios gerovės kūrimas, nemažinant bendrosios gerovės, buvo laikoma visuotintinai skatintina siekiamybe.
Viešąjį interesą laikant didžiausios naudos išraiška, siekiamybe tapo privilegijų ir protekcijų išgyvendinimas, suprantant, jog teisingumo rodiklis yra didžiausia laimė didžiausiam žmonių skaičiui. Tačiau praktiškasis (utilitarinis) naudos siekimas be išankstinių nusistatymų ir principų valstybės institucijas įgalina nepaisyti joms priešingų privačių interesų. Taip suprantant viešąjį interesą, išlieka individualaus intereso ir viešojo intereso konfliktas.
Viešąjį interesą suvokiant kaip protingą pusiausvyrą, viešasis interesas įgyvendinamas per privačius interesus, kur bendruomenės gerovė esti individų gerovių suma. Ši doktrina administracijos vaidmenį valstybėje nelaiko lemiančia, nes žmonių santykius reguliuoja „nematoma ranka“ arba, pasak Hegelio, „protas“, kas savaime užtikrina struktūrinę pusiausvyrą. Ši viešojo intereso teorija tarytum netyčia skatina ir saugo privačius interesus, sumenkinant bendruomeninių interesų apsaugos reikšmingumą.
Viešąjį interesą pripažįstant aukštesniuoju išlikimo tikslu, jo samprata sietina su civilizacijos išlikimo tikslu, kurį suponuoja socialinis dialogas, vedantis į visuotinio teisingumo užtikrinimą. Ši viešojo intereso konceptualinė srovė nors ir turi perspektyvinių lūkesčių ir siekių išsipildymo pagrindus, tačiau neduoda atsakymo, kam priklauso teisė apibrėžti aukštesniojo tikslo vertybes ir siekius.
Kas – ginamasis, o kas – pažeidėjas?
Keliais štrichais apibūdintų viešojo intereso sampratos istorinių srovių požymiai leidžia daryti prielaidą, jog viešasis interesas ne tik kaip konceptualinis, bet ir kaip socialinis reiškinys, turintis turtines ir režimines pasekmes, šių dienų sąlygomis taip pat nepraranda savo aktualumo.
Viešojo intereso sampratos aktualumą mūsuose ypač išryškino Lietuvos prokuratūros ir teismų beatodairiškas mėgavimasis tariamu viešojo intereso gynimu, dažnai nesuvokiant nei kas tas ginamasis, nei kas tikrasis pažeidėjas.
LR Konstitucinis Teismas „viešąjį interesą“ sutapatindamas su „visuomeniniu interesu“ (1997 m. gegužės 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“) visiškai pradangina viešąjį interesą pažeidžiantį subjektą, nes šiuo požiūriu viešojo intereso pažeidėjas atsiduria kažkur už visuomenės ribų.
Tikrumoje mes visi suprantame, kad viešojo intereso pažeidimo atveju tiek ginamasis, tiek pažeidėjas yra visuomeniniai subjektai, turintys kiekvienas savo interesus. Kurį iš jų pripažinti viešojo intereso reiškėju, o kurį laikyti privataus intereso turėtoju, galimai pažeidžiančiu visuomeninį interesą, yra tik vertintojo pasaulėjautos ir valios dalykas.
Jeigu į viešąjį interesą žiūrėtume kaip į neapibrėžtai platų (visuomeninį) tikslą, jis vargu ar galėtų būti suderinamas su asmens laisve bei saviraiška ir keltų pavojų įvairovei bei individualumui.Tokios koncepcijos suabsoliutinimas išplistų kvazidemokratiniais reiškiniais, kur strategiškai išsidėsčiusios partinės ar/ir klaninės grupuotės, prisidengdamos viešuoju interesu, siektų stabiliai įteisinti savo sektorines pretenzijas, sukurdamos sau grupines privilegijas.
Panašu, kad tokie reiškiniai Lietuvoje jau įsitvirtina.
Kieno interesai ginami?
Viešojo intereso sampratos turiniui atskleisti, matyt, būtų svarbu kuo aiškiau apibrėžti subjektą, kurio interesai pripažintini viešaisiais. Viešojo intereso sėkmingai gynybai organizuoti reikėtų apdairiai paskirti vykdančiuosius subjektus, kuriems suteikiami vertinamieji įgalinimai bei viešojo intereso apsaugos poveikio priemonės.
Viešąjį interesą apibrėždami kaip „visuomenės interesą“ turime neapibrėžtai plačią sąvoką, į kurią telpa tiek viešojo intereso reiškėjas, tiek ir jo pažeidėjas, todėl logiškai problemišku dalyku tampa viešojo intereso gynimas.
Asmeninį (privatų) interesą laikydami viešuoju interesu, kai jo įgyvendinimas nekenkia bendruomenės gerovei, lyg ir nepatenkame į interesų koliziją, tačiau problemišku lieka tokių privačių interesų vertintojų būtinumo ir pakankamumo apimtis, nustatant, kiek privatus interesas visuotinai naudingas.
Atrodo, tinkamiausiu viešojo intereso reiškėju (nešėju) būtų kokius nors bendrus požymius turinčios socialinės grupės, tačiau ir čia yra konceptualinių problemų, t.y. a) grupė ar bendruomenė nėra vienalytė ir stabili, b) vienos grupės nariai tuo pat metu gali būti ir kitos grupės nariais, c) nevienodas grupių skaitlingumas bei jų reiškiamų interesų svarbumas ir t.t.
Paminėtos problemos, apibrėžiant viešojo intereso turėtoją, sąlygoja viešojo intereso vienarūšio subjekto negalimumą, kas apsunkina viešojo intereso turinio analizę ir jo sampratos vienareikšmį apibūdinimą.
Jeigu politinių teorijų kontekste viešasis interesas svarbus savo vertybiniais požymiais, tai teisinės doktrinos požiūriu svarbi esti ir viešojo intereso gynyba bei jį vertinančių subjektų kompetencija ir įgaliojimai.
Kryptį parodo dominuojančios vertybės
Norint suvokti, kuri vertybė yra visuotinė ir svarbiausia tarp daugelio konkuruojančių vertybių, nepakanka tik eiti prokuroro ar teisėjo pareigas. Čia svarbu suprasti, kuri vertybė tam tikrame istoriniame kontekste turi dominantės požymius.
Ne mažiau aktualu sukurti stabilią vertybių gynybos sistemą, kuri minimizuotų piktnaudžiavimų mastą ypač sudėtingomis dabartinės pinigų kulto civilizacijos sąlygomis.
Dėl to viešasis interesas, norint jį kvalifikuotai įvertinti ir rezultatyviai ginti, turi turėti ne tik doktrininį pagrindimą, bet ir įstatyminį sunorminimą.
LR Konstitucijos 118 straipsnis, apibrėždamas prokuroro funkcines ribas, įsakmiai nurodo, jog prokuroras, vykdydamas savo funkcijas klauso tik įstatymo.
Nedetalizuodamas visų viešojo intereso sudedamųjų požymių ir nesiekdamas atskleisti viešojo intereso ryšio su jam artimomis kategorijomis (tikslas, poreikis, siekis, vertybė), pateikiu viešojo intereso problematika besidominčiam skaitytojui savąjį viešojo intereso sąvokos apibrėžimą.
Viešasis interesas – tai žmogaus, socialinių grupių, tautos ir valstybinių bei visuomeninių institucijų suderintos ir teisės normomis įtvirtintos vertybinės orientacijos, siekiant valstybės įgaliotų institucijų pastangomis kontroliuoti, kad subalansuotai būtų naudojamas, saugomas ir (arba) tvarkomas gamtos bei civilizacijos paveldas.
www.lzinios.lt, 2012 m. lapkričio 5 d.
