Prawda jest nieznana, i prawdopodobnie, w obecnym stanie rozwoju gatunku ludzkiego, nigdy poznana nie będzie. Natomiast to, co stanowi najwznioślejszą cechę tego gatunku, to przyrodzony pęd do poszukiwania prawdy. Ten pęd świadczy o “uduchowieniu" naszego gatunku, wyrażonym w jego - kulturze, wszelkie zatem warunki zewnętrzne, ustroje państwowe, czy idee, wzbraniające lub tylko ograniczające prawo do poszukiwania prawdy, stają się automatycznie wrogami kultury ludzkiej. Józef Mackiewicz. Gdybym był chanem… Kultura, 1958

Neseniai buvo atlikta  apklausa ar Lietuva turėtų  reikalauti atlyginti iš Rusijos okupacijos žalą. Dauguma respondentų, 54  proc., atsakė teigiamai. Tai gana retas atvejus, kai mano nuomonė sutampa  su daugumos nuomone.

Štai kodėl. Rusija savo  vidaus vartojimui plėtoja klastojamą istorijos  versiją, kuri sako, kad Lietuva, Latvija ir Estija savo noru įstojo į  Sovietų Sąjungą. Dalis gyventojų – kaip jie vadina, banditai – prieš  liaudies valią stojo ginklu, nes negalėjo susitaikyti su išnaudotojų  privilegijų praradimu. Tada pokario laikotarpiu Lietuvoje įvyko pilietinis  karas, kuriame liaudies draugai mušė banditus. Galų gale banditai buvo  sugrumdyti, ir tada Lietuvoje prasidėjo laimingas gyvenimas – kilo  gamyklos, kūrėsi universitetai, kolchozai visus primaitino, t.t. Žodžiu,  lietuviai pradėjo gyventi kaip inkstas taukuose.

Ši suklastota istorijos  versija suponuoja, kad dabar banditai ir fašistai Baltijos šalyse vėl  grįžo į valdžią, todėl išnaudotojai ir vėl pakėlė galvas, liaudis  didžiai vargsta. Liaudis, savaime aišku, ir vėl be galo veržiasi į  Rusijos glėbį, tik nacionalistai, Amerikos padedami, tam visaip trukdo.

Kaip tokios istorijos  „versijos“ kontekste atrodo mūsų reikalavimas atlyginti žalą? Rusus  šis reikalavimas nežmoniškai siutina. Jei rusai taip padėjo Lietuvos  liaudžiai suklestėti ir atvedė ją į laimę, tuomet okupacijos žalos  atlyginimo reikalavimas skamba kaip absurdas (taip jie tai ir pateikinėja  savo vidaus rinkoje). Tačiau jei kas Rusijoje mėgins į šį klausimą  įsigilinti ir panagrinėti, kodėl reikalaujame atlyginti, tada griūva ši  saldi rusams istorijos versija. Griūva ne tik jų nuomonė apie save, bet ir  pateisinimas imperiniams Putino siekiams susigrąžinti Baltijos valstybių  kontrolę. Todėl rusams tenka rinktis – atsisakyti imperinių siekių arba  nuvertinti teisėtus Lietuvos siekius.

Rusams, kaip turėtų būti  ir mums, tai nėra visų pirma pinigų klausimas. Rusai griežtai atsisako  kompensuoti net ir simboliniu rubliu (tokį variantą, manau, galėtume  svarstyti). Tačiau jie atsisako netgi atsiprašyti mūsų už gausius  nusikaltimus, kuriuos čia pridarė okupacijos metais. Vietoj to net mums  patiems bruka savo versiją, kad tie nusikaltimai, jei ir buvo, tai buvo  padaryti mūsų pačių labui ir dėl jų turėtume jiems būti tik dėkingi.

Jei atsisakytume žalos  atlyginimo reikalavimo, tai pasiųstume rusams tokią žinią: be pagrindo  iš savo geradarių mėginome išmelžti pinigų. Mūsų banditiškas siekis  pasinaudoti geradare Rusia susimovė. Savo atsisakymu de facto pripažįstame, kad  Sovietų Sąjunga buvo mums palaima. Ar reikia  sakyti, kad tai labai paskatintų tolesnį Rusijos  agresyvumą mūsų valstybės atžvilgiu. Todėl reikalaukite žalos  atlyginimo taip pat, kaip iš savo valdžiažmogių pradėjome reikalauti  tiesos.

Žmogus ar tauta nuolatos  laiko tiesos ir žmogiškumo egzaminą. Neišlaikiusiems galiausiai tenka  baimė, bejėgiškumas ir neviltis. Išlaikiusiems tiesos egzaminą padeda  D-vas, todėl jie vienaip ar kitaip laimi net ir prieš fiziškai  nepalyginamai stipresnes pajėgas.

 www.aguoga.lt, 2012.07.08 d.

 

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com