Taip jau įvyko, kad valstybės ir savivaldybės institucijų paragintas privatus asmuo pasirašė partnerystės sutartį dėl savo santaupų panaudojimo, kuriant objektą viešiesiems interesams tenkinti. Kai po visų kontroliuojančių valstybinių institucijų suderinimų išduoto leidimo ir sistemingai kontroliuotos statybų eigos atsirado vertingiausi teritorijos detaliojo plano sprendinių objektai, Vilniaus apygardos prokuratūra gavo informaciją, kad privačiomis lėšomis finansuojamas objektas, kuris skirtas visuomenės poreikiams (pirmiausia vaikų užimtumui atostogų metu) tenkinti.
Iš gautos informacijos (kaip paaiškėjo vėliau po statytojo ir prokuroro pokalbio) prokuroras susidarė nuomonę, jog privačias santaupas nekomerciniais tikslais gali skirti tik tas asmuo, kuris turi daug “laisvų” lėšų. Ta aplinkybė galimai paskatino prokurorą “minkštąja” prievartos forma pabandyti gauti kyšį. Panagrinėkime, kaip tai bandyta įgyvendinti ir kokios iš to kyla neįgyvendinimo pasekmės.
Statytojas iš partnerystės sutarties dalyvių gauna informaciją, kad Vilniaus apygardos prokuratūra apklausinėja savivaldybės pareigūnus ir renka statybą leidžiančių dokumentų kopijas, nusiteikusi pripažinti, kad leidimas statybai išduotas su pažeidimais. Kadangi statytojas turi visų reikiamų dokumentų originalus, prokuratūrai pasisiūloma su visais dokumentais nuvykti pas bylą tiriantį pareigūną, kad nebūtų veltui gaištamas laikas nesamų aplinkybių paieškai, kai vis skundžiamasi, jog trūksta prokuratūroje pajėgumų rezonansiniams nusikaltimams tirti. Tačiau pareigūno ir statytojo vieša akistata prie dokumentų dėl operatyvaus faktų nustatymo prokuratūros atmetama, tikriausiai siekiant užtęsti psichologinio poveikio procedūrą savanaudiškiems tikslams įgyvendinti. Prokuratūrai atsisakius siūlomos dokumentų peržiūros ir nesulaukus neformalių kontaktų su statytoju, po daugiau kaip pusmečio nuo paieškų pradžios sukurpiamas prokuratūros ieškinys dėl tariamo viešojo intereso pažeidimo, kuriant viešųjų interesų tenkinimo objektą. Nerasdami pažeidimo, prokuratūros ieškinio autoriai pasirenka absurdiškiausias prielaidas (statomas pastatas nesiremia į žemę, negalima kurti daiktų, kol teisininkai nesukūrė jų teisinių sąvokų) statybos leidimo tariamam neteisėtumui įvardinti.
Valstybišku mąstymu pasižymintis teisėjas, žinoma, tokį prokuratūros ieškinį atmeta (Vilniaus apygardos teismo 2008-07-17 sprendimas civ. byloje Nr. 2-283-560/08). Tačiau korupciniais motyvais veikęs prokuroras aukštesniuose teismuose randa bendraminčių, kurių valstybiško mąstymo branda, matyt, dar nepasiekusi net pieninės stadijos. Taip palengva įsisuka 16 metų besitęsiantis bylinėjimosi maratonas, kuris liudija tylią kovą tarp padorių ir valstybiškai mąstančių teisėjų ir tų, kurie profesinio neįgalumo simuliavimo būdu nusiteikę keršyti nepaklususiems korupciniais motyvais veikusių pareigūnų užmačioms. Tas prigimtinai bukas teisėjų kontingentas kažin ar supranta, kad ignoruodami įstatymus jie ne tik griauna savo profesinį prestižą, laužo teisėjo priesaiką (Konstitucijos 112 str. 6 dalis), bet ir kėsinasi į Lietuvos konstitucinę santvarką, suteikdami kiekvienan piliečiui konstitucinę teisę (Konstitucijos 3 str. 2 dalis) individuliai priešintis, pasirenkant nereglamentuotus priešinimosi būdus.
Pažymėtina, kad kyšininkavimo palaikymo atmosfera gana gyvybinga ne tik tarp kai kurių teisėjų, bet ir Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos. Ten (Inspekcijoje) pasiryžę sunaikinti milijono eurų vertės teisėtai sukurtą Lietuvos piliečio turtą, sunaikinimui dar iššvaistant apie 300 000 eurų (pagal griovimo ir statybvietės sutvarkymo sąmatą) bendrų tautos (valstybės biudžeto) lėšų, kad būtų nubaustas tas, kuris pasipriešino prokuroro “minkštajam” prievartavimui duoti kyšį.
Dangau, kada Lietuvos valstybinėse institucijose dirbs tik valstybiškai mąstantys piliečiai!?
Advokatas Jonas Ivoška, 2023 m. liepos 13 d.
