…Jestem za ścisłością, gdyż wydaje mi się, że jedynie prawda jest ciekawa. Ale jednocześnie prawda jest z reguły bardziej bogata i wielostronna, i barwna, niż wykoncypowane jej przeróbki. Józef Mackiewicz

Neapykantos kalbos normos kaip totalitarizmo irankis

„Kas ant kito sako, ant savęs pasisako“ – darželinukų išmintis, padedanti įveikti patyčias ir iškelta galva eiti per aštriabriaunį žmonių pasaulį. Anksčiau norėjome būti stiprūs, o į užgaulius žodžius stengėmės nekreipti dėmesio. Jie ne apie mus.
Dabar esame spiriami įsižeisti, verkti privačiai ar į kameras, skųstis ir skųsti kiekviena pasitaikiusia proga. Pavyzdžiui, projekto „Daugiau meilės“ iniciatoriai ragina pranešti policijai apie pastebėtą neapykantos kalbą (hate speech) ir tokiu būdu „aktyviai prisidėti kuriant visuomenę, kurioje daugiau meilės“.

Iniciatyvą darniai atliepia Laisvės partijos nario, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko T. Raskevičiaus idėja: „administracinės atsakomybės taikymą už neetiškus, nepagarbius, diskriminaciją kurstančius kalbos atvejus“. Pirmininkui antrina bendrapartietė Teisingumo ministrė E. Dobrovolska, kuri siūlo tiesioginį neapykantos skatinimą ir raginimą diskriminuoti žmonių grupę palikti Baudžiamajame kodekse, o „tyčiojimąsi ir niekinimą perkelti į Administracinių nusižengimų kodeksą“. Taip siekiama užtikrinti bausmės neišvengiamumą, nes dėl per mažo neapykantos kalbos pavojingumo teismai nelinkę taikyti baudžiamosios atsakomybės.
Genialu! Kodėl niekas anksčiau nesugalvojo, kad policinėmis, administracinėmis ir baudžiamosiomis priemonėmis galime sukurti visuomenėje daugiau meilės? Aptikai kalboje neapykantą – pranešk policijai. Šioji įsiverš į širdį ir reikalus sutvarkys – neapykanta virs tyra ir karšta meile.
Iš tiesų visa tai sugalvota jau seniai, bet neturi nieko bendro su meile ir mažai ką bendro su neapykanta.

Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas
„Neapykantos kalbos“ draudimų užuomazgos pradėjo formuotis dar 1940 m., o jų vystymasis yra puikiai dokumentuotas. Sovietų Sąjungos delegatai daug kartų teikė išlygų siūlymus rengiamos 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19 straipsniui, kuris skelbia įsitikinimų ir saviraiškos laisvę. Tuo tarpu vakarietiškos valstybės su pasiūlymais nesutiko, nuogąstaudamos, kad SSRS siūlomos išlygos sudarytų galimybę atimti žodžio laisvę iš tų, kurie kritikuoja komunistinį režimą.
Tačiau per du sekančius dešimtmečius sovietinės valstybės koordinavo savo pajėgas ir pasiekė savo. Bene svarbiausias aptariamu klausimu yra 1966 m. priimtas ir šiandien net 168 valstybių ratifikuotas Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas. Jo rengimo metu SSRS kartu su sąjunginėmis sovietinėmis valstybėmis siekė numatyti „neapykantos kurstymo“ draudimą 20 pakto straipsnyje. Vakarų valstybės tokiam draudimui atkakliai priešinosi ir jį ne kartą atmetė. Pavyzdžiui, E. Roosevelt nuo JAV argumentavo: „Ekstremaliai pavojinga šioje srityje nustatyti draudimus, nes bet kokią religinių ar valstybinių institucijų kritiką būtų galima pernelyg laisvai interpretuoti kaip neapykantos kurstymą ir uždrausti. (20) Straipsnis ne tik nereikalingas, bet ir žalingas.“
Po daugybės nesėkmingų bandymų sovietinėms pajėgoms visgi pavyko – į pakto galutinę redakciją buvo įtraukta 20 str. 2 d., kuri skelbia: „Kiekvienas tautinės, rasinės ar religinės neapykantos kurstymo atvejis, kai yra skatinama diskriminacija, nesantaika ar smurtas, draudžiamas įstatymu.“
Diskusijų ir balsavimo protokolai atskleidžia, kad neapykantos kurstymo draudimas buvo įtvirtintas pastangomis tų valstybių, kuriose pakto priėmimo metu totalitarinės ideologijos kritika ir agitavimas už demokratiją buvo griežtai draudžiami. Prieš pakto 20 str. 2 d. balsavo Belgija, Danija, Suomija, Prancūzija, Islandija, Italija, Nyderlandai, Norvegija, Švedija ir Jungtinė Karalystė. Už 20 str. 2 d. numatytą neapykantos kurstymo draudimą balsavo komunistinio režimo šalys (Albanija, Bulgarija, Baltarusijos sovietinė respublika, Čekoslovakija, Vengrija, Lenkija, Rumunija, Ukrainos sovietinė respublika, Jugoslavija, SSRS) ir Ispanija, kuri tuo metu buvo valdoma F. Franco diktatūros.
Istorija įtempta ir įdomi, tačiau tenka apsiriboti apibendrinimu: už „neapykantos kalbos“ pagrindus tarptautinėje teisėje turime būti dėkingi sutelktoms praėjusio šimtmečio komunistinių režimų pajėgoms. Iš tarptautinių sutarčių jie pasklido po nacionalinius įstatymus, tačiau demokratinėse valstybėse buvo taikomi nuosaikiai. Kai susikompromitavusios pažangos idėjos vėl pradėjo kelti galvas, dešimtmečius merdėjusios normos atgijo. Su Laisvės partijos išrinkimu į Seimą atėjo ir Lietuvos eilė.

Neapykanta kitokiems ar neapykanta kitaminčiams?
Klausimas ne apie tai, ar galima žeminti, niekinti, kurstyti neapykantą prieš asmenis ar jų grupes. Kiekvienas racionalus asmuo supranta, kad negalima. Klausimas yra apie tai, kiek valstybė gali riboti kalbą? Kur didesnė grėsmė – tame, kad žmonės vieni kitus įžeidinėja, ar tame, kad valstybė griežtina kontrolę, ką mes galime ir ko negalime sakyti? Ar tinka kalbos srityje švaistytis sankcijomis?
Žodžio arba saviraiškos laisvė nėra absoliuti, tačiau demokratinėse valstybėse galimi tik būtini ir proporcingi šios laisvės ribojimai. Europos Žmogaus Teisių Teismas Handyside prieš Jungtinę Karalystę byloje pažymėjo, kad saviraiškos laisvės ribojimo sąlygos yra taikomos „ne tik “informacijai” ar “idėjoms”, kurios yra palankios ar nėra įžeidžiančios (nepavojingos), bet ir tai informacijai, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trukdanti visuomenę ar atskirą jos dalį. Tai tarnauja pliuralizmo, tolerancijos bei plačių pažiūrų formavimui, be kurių nėra “demokratinės visuomenės”. Tai reiškia, kad bet kokie valstybės nustatyti “formalumai”, “sąlygos” ar “apribojimai” privalo būti proporcingi siekiamam teisėtam tikslui.“
Kaip rodo užsienio patirtis, „neapykantos kalbos“ normos dažnai šių reikalavimų nepaiso. Dėl abstrakčių formuluočių jos taikomos arbitraliai – pagal interesų grupių spaudimą. Taikymas nebūtinai susijęs su išsakyto teiginio teisingumu, bet tik su klausytojo vertinimu, ar teiginių motyvas yra neapykanta. O šis vertinimas priklauso nuo vertintojo pažiūrų ir interpretacijos. Konkretaus nukentėjusio asmens gali ir nebūti, svarbu tik teorinė grupinė aukos tapatybė ir numanoma neapykanta jos atžvilgiu.
„Neapykantos kalbos“ ribojimai tobulai tinka tapatybių politikai (identity politics), kuri gina ne lygias visų žmonių, bet grupines teises ir interesus (LGBT, moterys, juodaodžiai ir kt.). Sovietinę okupaciją patyrusioje Lietuvoje politikai drovesni, bet Vakaruose marksistinė tapatybių politikos kilmė neslepiama. Naujosios klasių kovos esmė ta pati, tik proletariatą ir buržua pakeitė aukos ir engėjai, surūšiuoti pagal lyties, rasės, seksualinės orientacijos ir kitus tapatybės požymius.
Nors deklaruojama, kad „neapykantos kalbos“ normos skirtos įvairiausių tapatybių apsaugai, realiai ji įgyvendinama tik tų grupių, kurios aktualiu laiku turi politinį svorį (engiamos aukos statusą), atžvilgiu. Pavyzdžiui, šios normos nesuveikia, kai dėl rasinės, religinės ar socialinės tapatybės yra įžeidinėjamas baltaodis, krikščionis ar daugiavaikė mama. Tačiau išrinktųjų grupių atžvilgiu reaguojama žymiai jautriau.
„Neapykantos kalbos“ normos grindžiamos siekiu riboti išties bjaurius, neapykantą ar smurtą kurstančius komentarus. Tačiau kai valstybėje pakeičiama teisinė šeimos ar lyties samprata (Lietuvoje tai ketinama padaryti per partnerystės įstatymą ir Stambulo konvenciją), rimtų nemalonumų gali susilaukti už naujos sampratos neatitinkančią nuomonę, neparankų socialinį, mokslinį ar istorinį faktą, Biblijos eilutę. Įrodinėk tada, kad kalbos motyvas – ne neapykanta, o tiesa.
Šokiruojančių „neapykantos kalbos“ normų taikymo pavyzdžių daug, bet tenka pasirinkti. Tebūnie tai buvusios Suomijos vidaus reikalų ministrės, dabartinės parlamento narės, gydytojos Päivi Räsänen atvejis. Ji Twitter‘io platformoje po evangelikų liuteronų bažnyčios įrašu apie bendradarbiavimą su LGBT renginyje „Pride 2019“ pasiteiravo, kaip tai suderinama su krikščioniška lytiškumo etika, ir pridėjo susijusios Biblijos ištraukos nuotrauką. Dėl tokio poelgio policijoje ji buvo apklausinėjama 4 valandas, įtariant nusikaltimu, už kurį gresia dviejų metų įkalinimas. Suomijos generalinis prokuroras atnaujino seniai nutrauktą bylą dėl lankstinuko apie lytiškumą, kurį P.Räsänen išleido dar 2004 m. Buvo pradėti dar du tyrimai dėl interviu, kuriuos parlamentarė anksčiau buvo davusi radijui ir televizijai. Šie teisiniai procesai kol kas nesibaigė, tačiau parlamentarė lengvai nepasiduos – toliau gins savo ir kitų suomių žodžio laisvę.
Dažnai panašūs teisiniai procesai inicijuojami dvasininkams. 2012 m. Airijoje vyskupas Philip Boyce buvo apkaltintas neapykantos kurstymu, nes homilijos metu kalbėjo, kad Bažnyčia yra atakuojama sekuliarios bedievės kultūros, o krikščionys iš kitų išsiskiria tuo, kad jų ateitis nesibaigs tuštuma (mintis iš Popiežiaus Benedikto XVI enciklikos). 2012 m. Ispanijos vyskupas Juan Antonio Reig Pla buvo apskųstas generaliniam prokurorui už tai, kad homilijos metu kalbėdamas apie nenuodėmingo gyvenimo vertę šalia tokių vengtinų nuodėmių kaip neištikimybė, vagystė, vengimas mokėti atlygį darbininkams paminėjo homoseksualų elgesį. 2014 m. Ispanijos prokurorai pradėjo tyrimą dėl neapykantos kalbos prieš kardinolą Sebastian Aguilar už teiginį, jog homoseksualumas yra netvarkinga lytiškumo raiška. Šiuos ir kitus panašius tyrimus lydėjo didžiuliai skandalai žiniasklaidoje. Tačiau apie tai, kad tyrimai buvo nutraukti, žiniasklaidos priemonės neskubėjo pranešti.
Nepaisant to, kaip kiekvienas vertiname minėtų asmenų pasaulėžiūrą ar jų pasisakymus, tenka pripažinti: nejauku reikšti vyraujančiai ideologijai prieštaraujančią nuomonę pasaulyje, kuriame pavojinga pacituoti visų laikų populiariausią knygą. Kova su „neapykantos kalba“ turi potenciją viešojoje erdvėje paskleisti šimtus kartų daugiau neapykantos. Ji be gailesčio gali sutrypti žmogaus reputaciją už pasakytus žodžius, ignoruodama visą iki tol nugyventą gyvenimą ir padarytus gerus darbus. Todėl „neapykantos kalbos“ normos veikia „efektyviai“, net jeigu nesibaigia sankcijomis. Kelis metus trunkantis bylinėjimasis bei jį lydintis rezonansas kainuoja brangiai ir ne tik finansine prasme. Visuomenė greitai išmoksta, kas gali grėsti už tapatybių politikai nepalankios nuomonės reiškimą.
„Neapykantos kalbos“ ribojimai žodžio laisvei turi stingdantį poveikį (chilling effect) – jei nesutinki su valdžios primestomis idėjomis, geriau tiesiog patylėti. Tai leidžia sėkmingai generuoti viešojo konsensuso iliuziją – neva kitaip galvojančių ir nėra. Tačiau iš tiesų nutildytos nuomonės nepradingsta. Jos nustumiamos į pogrindį, kur jų negalime išgirsti, įvertinti ir argumentuotai paneigti. Nuo dienos šviesos ir tuo pačiu nuo kritikos paslėptos nuomonės veši ir radikalėja. Užgniaužta nuomonė tik paskatina neapykantos jausmus, kurie virsta ne meile, bet pagieža. O ši kartais prasiveržia baisiau nei „nepagarbiais komentarais“.
„Neapykantos kalbos“ kontrolė deklaruoja siekį keisti žmonių pažiūras, kalbą ir elgesį preziumuojamai geresnės moralinės aplinkos link. Kitaip tariant, cenzūros ir prievartos priemonėmis kuriama utopija, kurioje žadama mažiau neapykantos, daugiau meilės ir pagarbos. Šie didingi pažadai nepagrįsti niekuo daugiau, bet tik ideologinėmis klišėmis, grindžiamomis kitomis klišėmis. Bet nėra abejonių – numatytomis priemonėmis pažadų išpildyti nepavyks. Juk moralė, pagarba ir meilė puoselėjama žmonių širdyse. Sankcijos čia netinka.
„Neapykantos kalbos“ normos gyvybiškai būtinos utopinėms ideologijoms. O tiesa laisvose diskusijose apgina save pati. Taip, diskusijos ne visada malonios. Skirtingų pasaulėžiūrų susidūrimai neretai skausmingi. Net ir faktai kartais žeidžia. Buvo ir bus žmonių, kurie bendrauja nemokšiškai, nepagarbiai ar netgi niekšiškai. Tačiau tokia yra demokratijos kaina. Kad turėtume galimybę ieškoti, išgirsti ir pasakyti tiesą, net ir klystantiems turime palikti laisvę klysti.
Kalbėkime, kad ir toliau galėtume kalbėti. Puoselėti žodžio laisvės kultūrą šiandien yra ne tik teisė, bet ir pareiga. Kalbėkime mandagiai, pagarbiai, bet drąsiai. Nėra prasmės bijoti įžeidžiančių komentarų. Jie juk tik apie komentatorius.
© 2021, Laisvos Visuomenės Institutas. 2021-03-03.
.
Kristina Zamarytė-Sakavičienė yra Laisvos Visuomenės Instituto valdybos narė

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com