…Najcharakterystyczniejszą cechą systemu komunistycznego jest natomiast totalna niewola ludzkiego ducha, zniewolenie ludzkiej myśli, ludzkiego intelektu. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962

Apsakyme „Michalas K. Pavlikovskis“, skirtame rašytojo atminimui, Juzefas Mackievičius pažymi, koks nepaprastai vertingas, jo nuomone, yra dviejų emigrantų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, plunksnos meistrų – Julijaus Margolino ir Michalo Kryspino Pavlikovskio – palikimas.
„[…] Prie vertingiausių iš šio būrio priskirčiau palaiminto atminimo Julijų Margoliną ir šviesaus atminimo Michalą K. Pavlikovskį. Margolinas pasakoja apie savo žydišką vaikystę įvairiose buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijose, nuostabiai ją aprašydamas; kartu tai ir atradimas kažko, į ką visada buvo žiūrėta ir nematyta. Deja, išspausdinta tik rusų kalba emigracijoje.

Savo vaikystės ir jaunystės kroniką Pavlikovskįs rašo žvelgdamas bajoriškos šeimos akimis. […] „Šis autentiškumas daro Pavlikovskio literatūrą didžiu jo gyvenimo veikalu“.
Tris Michalo K. Pavlikovskio romanus, apie kurias rašo Juzefas Mackievičius, nepaisydami persekiojimų, išleidome 2008–2011 m.
O dėl Julijaus Margolino palikimo – deja, tik prieš keliolika dienų mus pasiekė vienas iš jo romanų – „Путешествие в страну Зе-Ка“ („Kelionė į „Ze-Ka“ šalį“), PDF formatu. Tai nėra tas kūrinys, apie kurį rašo J. Mackievičius (J. Mackievičius turėjo omenyje J. Margolino knygą „Еврейская повесть“ („Žydiškas romanas“), leidykla „Mnajan“, Tel Avivas, 1960), pateikiame ją visą, ta kalba, kuria ji buvo parašyta, pirmiausia dėl dviejų priežasčių.

Pirma, J. Mackievičius ir J. Margolinas panašiai vertino pavojų, kurį žmonijai kelia komunizmas, ypač sovietiniu pavidalu. Skirtumas tik toks, kad J. Mackievičius buvo nepalenkiamas bolševizmo priešininkas nuo pat jo atsiradimo akimirkos ir kovojo prieš jį su kardu rankose dar 1920 m.
O J. Margolinas, kaip pats pažymi atvirame laiške „Дело Бергера“ („Bergerio byla“), iki 1939 m. rudens vertindamas sovietinę tikrovę laikėsi „pažangiai ir radikaliai Europos inteligentijai būdingos pozicijos“.
„[…]До осени 1939 года я занимал по отношению к СССР позицию „благожелательного нейтралитета” Это характерная позиция прогрессивной и радикальной европейской интеллигенции.
"Конечно, говоришь себе, для нас в Европе это не годится. Но все же это строй, который, по-видимому, соответствует желаниям русского народа, Их дело, их добрая воля. Для нас, европейцев, он имеет цену великого социального эксперимента, и мы все можем научиться в Советском Союзе многим важным и нужным для нас вещам. Например, решение национального вопроса. Например, планирование хозяйства. Например, новое лицо женщины. Пусть oни живут, пусть работают на здоровье. Пожелаем им успеха”.
Это была моя позиция до 1939 года. Читая предвоенную эмигрантскую русскую прессу, я не мог отделаться от неприятного чувства и благословлял судьбу, что я свободен от узости и мелочных придирок – и могу относиться к советской действительности с должным объективизмом. Резкие антисоветские выступления, как „реакционные”, вызывали во мне брезгливость. В моей книге „Идея Сионизма”, вышедшей перед войной, нет и следа враждебности к Советскому Союзу.
Прожитые тяжелые годы не отразились на объективизме моей мысли. Я перестал бы быть самим собой, если бы потерял способность спокойно и всесторонне анализировать факты, учитывая все „про” и „контра”. Бесполезно говорить мне о достижениях и заслугах Советского Союза. Я знаю все, что может быть сказано в его пользу.
Семь минувших лет сделали из меня убежденного и страстного врага советского строя. Я ненавижу этот строй всеми силами своего сердца и всей энергией своей мысли”…
Tiesą sakant, ta „pažangios ir radikalios Europos inteligentijos“ pozicija turėjo ir iki šiol turi tiesioginės įtakos mūsų gyvenimui, įvairiems mūsų istorijos ir dabarties vertinimams.
Jau pirmosios sovietinės okupacijos metu, kaip pažymi J. Mackievičius, „[...]Iš esmės susiklostė taip, kad ne koks nors vienas visuomenės sluoksnis, o būtent visa Lietuvos buvo bolševikų priešas, baisi, kerštinga, su buožišku priešiškumu. Nes paskutiniojo karo metu Rytų Europos teritorijoje atsirado įdomus istorinis paradoksas. Nuo Pečengos iki Juodosios jūros, viskas, kas buvo demokratiška iš prigimties, taigi valstietiškos tautos, tokios kaip baltarusiai, ukrainiečiai, ir tos valstybės, kurios savo nepriklausomybę pelnė tarsi „juodomis nuo plūgo rankomis“, t. y. Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, priešu Nr. 1 laikė Sovietų Sąjungą. Vientisoje grandinėje; tiktai „poniška“ Lenkija ir „kapitalistinė“ Čekija priešu Nr. 1 laikė Trečiąjį Reichą, o su sovietais sudarė sandorą“....( Apie tikrą, paskutinį bandymą ir apie nušautą Buinickį, 1954).
Deja, galbūt veikiami būtent „pažangios ir radikalios Europos inteligentijos“, iš šios antibolševikinės „vieningos grandinės“ iškrito ir dauguma Lietuvos žydų, išsižadėjusių šalies, kurioje gyveno ir kurios piliečiai buvo, stojusių ir veikusių baisiausio žmonijos priešo pusėje. Nors Lietuva beveik penkis šimtmečius teikė jiems prieglobstį apsaugodama nuo persekiojimų Vakarų Europoje ir pogromų Rusijoje, o tarpukariu žydams sukūrė sąlygas, kurios buvo išskirtinės visoje Europoje...
Nepaisant šių aiškių ideologinių ir moralinių prieštaravimų, atėjus kitam okupantui – fašistinei Vokietijai, vykdžiusiai nežmonišką žydų ir čigonų naikinimo programą ir žudžiusiai visus, kas mėgino juos gelbėti, lietuviai vėl, kur tik galėjo, ėmėsi gelbėti žydus, pelnydami Pasaulio tautų teisuolio vardą, ir Lietuvoje jų yra daugiausiai, palyginti su visos tautos narių skaičiumi...
Antra, J. Mackievičius ir J. Margolinas yra tokie pat nepalenkiami, kai ieško tiesos ir teisingumo, laikydami, kad nusikalstamas genocido sistemų ir jo vykdytojų nebaudžiamumas lemia tolesnius žmonijos tragedijos aktus.
J. Margolino nuomone - „[…]Моральная и политическая катастрофа начинается в тот момент, когда массовое мучительство, увод людей в убийство, практикуемое под прикрытием марксисткой или демократической фразеологии, начинает замалчиваться или оправдываться людьми прогресса, людьми революции, доброй воли”...
Jo nuomone, kuri atsispindi tikrovėje, komunizmas, besitęsiantis įvairiais pavidalais ir atgimstantis, žmonių civilizacijai Žemėje kelia kur kas didesnį pavojų negu jau sunaikintas ir pasmerktas hitlerinis fašizmas. Savo kūrinio epiloge J. Margolinas kreipiasi į skaitytoją ir perspėja: „[…] Не сделай ошибки и не путай советских лагерей с гитлеровскими. Не оправдывай советских лагерей тем, что Освенцим, Майданек и Треблинка были много хуже. Помни, что гитлеровских фабрик смерти уже нет, они прошли, как злой сон, и на их местах стоят музеи и памятники над гробами погибших – а „48 квадрат”, Круглица и Котлас функционируют по прежнему, и люди погибают там сегодня так же, как погибали 5 или 10 лет тому назад”…
Jau nebėra sovietinių naikinimo stovyklų, vadinamų „Gulagu“. Vis dėlto žmonija privalo atsiminti nesibaigiančius, anot J. Mackievičiaus, „nuoslinkius“ [...] iš „antikomunizmo“ į komunizmo skleidimo plotmę, išlaikant „antisovietinę formą“, kurie tęsiasi iki šiol.
„[...]Jau Niurnbergo procesas, turėjęs būti pasaulinio teisingumo tribunolu, nustebino savo vienašališkumu, galiausiai ne tiek atskleistų hitlerininkų nusikaltimų turiniu, kiek neregėtu objektyvaus moralumo jausmo pamynimu. Tarybų Sąjungos atstovų, kuriem turėjo būti pareikšti kaltinimai paraidžiui pagal kiekvieną punktą, ant teisiamųjų suolo nebuvo. Priešingai: jie sėdėjo teisėjų kėdėse!
[…] Tai buvo bloga pokarinio laikotarpio pradžia...
[…] Taigi visa, kas buvo žinoma apie komunizmo praeitį, oficialiai tarsi buvo pamiršta. Kulminaciniu šaltojo karo laikotarpiu Staliną buvo galima palyginti su Hitleriu, bet jokiais būdais ne atvirkščiai. Nes jeigu būtų pasakyta, kad Stalinas visada buvo blogesnis už Hitlerį, būtų kitaip pasirodę ir naujosios epochos šventieji, ir nelabieji, o paskutiniojo karo prasmė ir pokarinė schema būtų apversta aukštyn kojomis. Todėl galima priekaištauti Stalinui, kad sudarė sandėrį su Hitleriu, tačiau negalima nė pamanyti prikišti Hitleriui, kad sudarė sandėrį su Stalinu; galima gretinti sovietinius lagerius su hitlerinėmis koncentracijos stovyklomis, tačiau negalima gretinti atvirkščiai. Tačiau istorinė chronologija rodo ką kita. Dekretą dėl „priverstinio darbo stovyklų“ Sovietų Sąjungoje pasirašė Centrinio visos Rusijos vykdomojo komiteto (VCIK) pirmininkas M. J. Kalininas 1919 m. balandžio 15 d. – (1919 m. teisės aktų rinkinys, Nr. 12, psl. 124), tų pačių 1919 m. gegužės 17 d. dekretas VCIK sprendimu, pasirašytu V. Avanesovo, buvo išplėstas ir parengtas su detalėmis, ir šių stovyklų organizacijos tapo klasikinėmis stovyklomis, kurias vėliau nusikopijavo Hitleris. Tais pačiais 1919 metais, kai Hitleris dar buvo niekam nežinomas valkata, Sovietų teritorijoje atsirado 97 koncentracijos stovyklos“...(Provokacijos pergalė. Miunchenas, 1962).

***
Nors praėjo daug laiko, J. Margolino knyga „Путешествие в страну Зе-Ка“ tebėra aktuali ir šiandien, o ypač svarbi ji Lietuvos skaitytojams. Ir ne tik todėl, kad čia aprašytos lietuvių, žydų, lenkų, ukrainiečių, baltarusių, rusų ir kitų tautų atstovų kančios sovietinėse koncentracijos stovyklose. Pirmiausia šis kūrinys skatina susimąstyti ir atsitokėti nuo kvaitulio, sukelto kenksmingų žiniasklaidos skleidžiamų garų. Nes mūsų šalis, regis, patyrė didžiausią komunistinį „nuoslinkį“, o sovietiniai budeliai nesusilaukė net moralinio pasmerkimo, nė nekalbant apie teisingą atpildą. Tai leidžia jiems veikti toliau, o jų vaikams – perimti nekritikuotinas „autoritetų“ pažiūras, reguliuoti mūsų gyvenimą, nustatyti savo moralinius kriterijus ir pateikti istorijos faktų vertinimus.
Tiems, kam trūktų kantrybės skaityti visą knygą, kurioje aprašyta nesibaigianti nusikaltimų žmogaus asmenybei virtinė, pateikiame kelias epilogo ištraukas:
Послесловие
„[…] Не сделай ошибки и не путай советских лагерей с гитлеровскими. Не оправдывай советских лагерей тем, что Освенцим, Майданек и Треблинка были много хуже. Помни, что гитлеровских фабрик смерти уже нет, они прошли, как злой сон, и на их местах стоят музеи и памятники над гробами погибших – а „48 квадрат”, Круглица и Котлас функционируют по прежнему, и люди погибают там сегодня так же, как погибали 5 или 10 лет тому назад. Напряги свой слух и ты услышишь то, что слышу я каждое утро на рассвете, издалека:
- Подъем!
Отчет о пятилетнем заключении в советском подземном царстве - это повесть о человеческом горе и о границе человеческого падения.
[…] Можноo сказать о об этой книге, что она написана против. Против угнетения, против страшного зла, против великой несправедливости. Но этого определенно недостаточно. Она прежде всего написана в защиту. В защиту миллионов заживо похороненных, страдающих и подавленных людей.
[…] Необходимо протестовать против лагерной системы, как самого чудовищного явления современности, в котором заложены ростки мировой катастрофы. Моральная и политическая катастрофа начинается в тот момент, когда массовое мучительство, увод людей в убийство, практикуемое под прикрытием марксисткой или демократической фразеологии, начинает замалчиваться или оправдываться людьми прогресса, людьми революции, доброй воли.
[…] Каждое происходящее в мире преступление должно быть названо во всеуслышание по имени. Иначе борьба против него невозможна. Ни одно попрание человеческого права не смеет остаться анонимным. Лозунг слабых людей – „не говорите вслух”, „не называйте по имени” - есть лозунг бесчестный. В известной мере он делает их сообщниками преступления.
[…] Против силы бесправия - сила права. Из сознания права - родится смелость защищать попранное право человека и нужная сила”.
Тель – Авив 15. ХII. 46 – 25. X. 47

  

Julijaus Margolino knyga „Путешествие в страну Зе-Ка“ („Kelionė į „Ze-Ka“ šalį“), PDF formatu.

  

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com