Prieš aštuonis dešimtmečius per komunistų dirbtinai sukeltą badmetį Ukrainoje, Pavolgyje ir Šiaurės Kaukaze žuvo nuo keturių iki septynių milijonų žmonių.

Lietuvos Seimas, pagerbdamas milijonus nekaltų komunistinio režimo aukų, pripažino 1932-1933 metų badą (Holodomorą) Ukrainoje genocidu. Ta proga Genocido aukų muziejuje buvo atidaryta speciali paroda, pasakojanti apie vieną didžiausių XX amžiaus nusikaltimų, savo kraupumu ir mastais prilygstančiu nacių dešimtmečiu vėliau vykdytam žydų tautos genocidui. Skirtumas tik tas, kad apie Holokaustą, jo dvasinį įkvėpėją Hitlerį, vykdytoją Eichmaną, tokias mirties stovyklas, kaip Aušvicą ar Birkenau žino visas pasaulis, o apie prievartinį valstiečių marinimą badu Sovietų sąjungoje pasaulis iš esmės nežino nieko. Dar daugiau – Rusijos oficialūs asmenys iki šiol daro viską, kad jei ne paneigti, tai bent jau kiek galima sumenkinti šią tragediją.

Milijonai nežinomų aukų

Koks jis buvo, Holodomoras Ukrainoje? “Norite sužinoti, koks badas buvo, – perklausia Mykola Kotenko, Dziubovkos kaimo Sumų srityje gyventojas. – Kad suvalgėme visas kates ir šunis – tai dar smulkmena. Tai, kad dvėselieną iš gyvulių kapinyno, slėpdamiesi nuo valdžios, namo tempdavomės ir naktimis valgydavome – irgi dar niekis. Viduržiemį pradėjome atkasinėti ir valgyti numirėlius, o vėliau buvo imtasi ir gyvųjų. Toks Čegriniecas buvo, tai jis iš Sachnichos berniuką pavogė, papjovė ir suvalgė. Geras toks berniukas buvo, Panasiku jį vadindavome. Tik rankutes motina jo iš skerdiko atėmė – tas po pirkios slenksčiu jas pasislėpęs buvo – atsargai”.
Pietryčių ir Rytų Ukrainoje iki šiol dažnas gyvas išlikęs senbūvis išmirusiuose kaimuose gali parodyti trobas, kuriose gyveno žmogėdros. Jau kuris dešimtmetis tie kamai stovi apleisti – niekas juose nenorėjo ir nenori gyventi – tik lapės, kurių čia po badmečio itin daug priviso – mat galėjo maitintis mirusiųjų kūnais. Iš didmiesčių atvažiuojantys medžiotojai mėgsta jas šaudyti ir sako, kad šiose vietose lapių medžioklė – viena geriausių Ukrainoje. Tačiau tie, kas pamena ir žino, kodėl šiose vietose lapės pakeitė žmones, žiūrėti į jas negali.
Kuomet kalbama apie didyjį Ukrainos Holodomorą, paprastai turimas galvoje 1932-1933 metų badas, prasidėjęs 1932-ųjų balandį ir trukęs iki 1933-ųjų lapkričio. Būtent per šiuos 17 mėnesių, tai yra, maždaug per 500 dienų, Ukrainoje žuvo keli milijonai žmonių. Tikslus skaičius iki šiol nežinomas, nes keliais metais vėliau vykusio Sovietų sąjungos gyventojų surašymo duomenys Ukrainoje buvo suklastoti, o surašymo komisijos nariai – sušaudyti, kad niekam nepapasakotų, kiek iš tikrųjų žmonių prarado šis Europos aruodu vadintas kraštas. Skirtingi istorikai pateikia skirtingus bado aukų paskaičiavimus – 5, 7, 9 ar netgi 14 milijonų žmonių, jei skaičiuoti ne tik pačius mirusiuosius, bet ir negimusius jų palikuonius. Bet kuriuo atveju, kalba eina apie daugelį milijonų. Tai jau net ne statistika – tai demografinė ir socialinė katastrofa, kurios pasekmės jaučiamos iki šiol.
Holodomoras savo viršūnę pasiekė 1933-ųjų pavasarį. Istorikų vertinimu, tuomet Ukrainoje kas minutę iš bado mirdavo 17 žmonių, 1000 žmonių – kas valandą, 25 000 – kas dieną. Labiausiai nuo bado nukentėjo buvusios Charkovo ir Kijevo (dabartinės Poltavos, Sumų, Charkovo, Čerkasų, Kijevo ir Žitomiro) sritys. Čia žmonių mirtingumas įprastinį vidurkį viršijo 9-10 kartų. Vinicos, Odesos, Dnepropetrovsko srityse mirtingumas buvo 5-6 kartus didesnis už vidutinį, Donbase – 3-4 kartus. Iš esmės badas apėmė visą dabartinės Ukrainos Centrą, Pietus, Šiaurę ir Rytus. Bado išvengė tik dabartinės Vakarų Ukrainos, tuo metu įėjusios į Lenkijos sudėtį, gyventojai. Panašaus masto badas tuomet skynė ir kaimyninius su Ukraina Rusijos Pavolgio, Kubanės ir Šiaurės Kaukazo rajonus.

Sulaužyti valstiečiams stuburą.

Kodėl į šias vienas derlingiausių Pietryčių Europos žemių, kadaise ne tik maitinusiųjų visą Rusijos imperiją, bet ir nemažą dalį Europos, atėjo badas?
Visi liudininkai, visi dokumentiniai šaltiniai sutaria – nederliaus tais metais nebuvo. Taip, 1932-siais kviečiai Ukrainoje derėjo kiek prasčiau, nei 1926-1931metais, bet natūralus derlingumo sumažėjimas neviršijo 12 proc. ir tas buvo sukeltas ne tiek gamtos sąlygų, kiek trečiojo dešimtmečio pradžioje vykdytos produktų nusavinimo politikos (“prodrazverstkos”) bei prasidėjusios kolektyvizacijos.
Tai – dar ne priežastis badui kilti, juoba, kad grūdai auginami ne tik Ukrainoje. Josifas Stalinas, tuometinis Komunistų partijos generalinis sekretorius, yra oficialiai, netgi su pasididžiavimu, pareiškęs: “Niekas negali paneigti, kad bendras 1932-ųjų metų grūdų derlius viršija 1931-ųjų metų derlių”. Iš iš tiesų – tuo pat metu, kai Ukraina ir Rusijos Pietūs badavo, milijonai tonų grūdų buvo eksportuojami į Vakarus, o už gautą “tvirtą valiutą” perkamos technologijos bei įrengimai. Sovietų sąjungoje prasidėjo Industrializacija, vadinamosios Didžiosios komunizmo statybos, kurioms reikėjo milijonų dolerių ir milijonų klusnių vergų. Ir vienus, ir kitus tokioje atsilikusioje šalyje, kaip tuometinė Sovietų sąjunga, buvo galima rasti tik kaime.
Tad tikroji Holodomoro priežastis – Stalino politika, kurios tikslas buvo suformuluotas aiškiai ir negailestingai – “sulaužyti valstiečiams stuburą”. Tai padaryti buvo galima tik vienu būdu – prievarta suvarant valstiečius į kolūkius ir prievarta atimant jų užaugintą duoną. Didžiojoje Rusijos dalyje, kurioje nuo amžių vyravo baudžiava, o vėliau – kaimo bendruomeninis ūkis, kur niekuomet nebuvo laisvųjų ūkininkų, tai padaryti buvo palyginti nesudėtinga.
Tuo tarpu pietinėje buvusios Rusijos imperijos dalyje, Ukrainoje ir Dono bei Kubanės kazokų žemėse, padėtis buvo visiškai kitokia. Nuo amžių čia gyveno laisvi, savą žemę dirbantys ir ginklu savo teises ginti įpratę žmonės. Ne veltui būtent Pietuose Rusijos pilietinio karo metu vyko aršiausi mūšiai su bolševikais, būtent čia savo savanorių kariuomenę telkė generolas Denikinas.
Tuo tarpu Ukrainoje buvo itin stiprus tautinis nepriklausomybės judėjimas, kurį laiką netgi gyvavo nepriklausoma valstybė. Netgi po bolševikų pergalės čia nuolat kildavo stichiški valstiečių maištai, veikė gerai organizuotos tautinės pasipriešinimo organizacijos.
Tą gerai suprato Stalinas, knygoje “Marksizmas ir tautinis-kolonijinis klausimas” rašęs: “Fermeriai – tai pagrindinė tautinio judėjimo jėga. Tautinis klausimas – tai iš esmės valstiečių klausimas. Šiuo požiūriu Ukraina yra ypač svarbi, padėtis ten itin bloga, tad jeigu mes nesiimsime priemonių padėčiai pagerinti, mes galime prarasti Ukrainą. Mes turime iškelti sau tikslą – kaip galima greičiau paversti Ukrainą tikra Sovietų sąjungos tvirtove”.

Sunaikinti valstiečius

Ukrainos valstiečiams, Dono ir Kubanės kazokams buvo tiesiogine to žodžio prasme paskelbtas karas. Priimti specialūs, drakoniški įstatymai – vadinamasis “trijų varpų” įstatymas, numatęs mirties bausmę už “socialistinės nuosavybės grobstymą”. Pagal jį galima buvo sušaudyti bet kurį valstietį – nesvarbu, suaugusį ar vaiką, pagautą su sauja grūdų netoli kolūkinio svirno ar kviečių lauko.
Esant “lengvinačioms aplikybėms”, bausmė už šį “nusikaltimą” galėjo būti sumažinta iki 10 metų lagerio. Tam, kad ieškodami maisto kolūkiečiai nebėgtų iš kolūkių, buvo įvesta pasų sistema. Taip pat nustatyta, kad tol, kol neįvykdytas valstybinių grūdų paruošų planas, kolūkis neturi teisės išduoti valstiečiams nė saujos grūdų.
Tarp komunistų ir komjaunuolių pravesta “partinė mobilizacija” ir vykdyti paspartintos kolektyvizacijos bei “kariauti už duonos tiekimus” į Ukrainą ir Pietų Rusiją atsiūsti trisdešimt tūkstančių ypatingas teises turinčių įgaliotinių. Šie įgaliotiniai turėjo teisę konfiskuoti valstiečių namie turimus grūdus. Į pagalbą jiems buvo mesti specialūs OGPU (Vyriausioji politinė valdyba – taip tuo metu vadinosi KGB) būriai, kariuomenė. Specialiais įgaliotinais, turėjusiais prižiūrėti, kaip valstiečiams “laužiamas stuburas”, buvo paskirti du artimiausi Stalino parankiniai – Viačeslavas Molotovas ir Lazaris Kaganovičius.
Šiomis jėgomis komunistams 1932-ųjų pradžioje vis ti pavyko daugumą valstiečių suvaryti į kolūkius. Tie, kas itin priešinosi, buvo “išbuožinti” (būtent tuomet ir atsirado šis sovietinis terminas), dauguma jų turto atimta ir perduota į kolūkius, o patys “buožės” bei jų šeimų nariai ištemti į Sibirą bei Kazachstaną. Nemažai išbuožintųjų pakeliui mirė nuo šalčio, ligų, bado. Bet tai buvo tik pradžia. Tų, kurie nebuvo “išbuožinti” ir ištremti, laukė ne lengvesnis, o gal ir baisesnis likimas.

Kaip tai daryta

Siekiant galutinai palaužti valstiečius, jiems buvo primesti neįgyvendinami grūdų pridavimo valdžiai planai. Tarkim, bendras planas Ukrainai 1932-ųjų rudenį buvo netikėtai padidintas pusantro karto. Tai sukėlė siaubą netgi patiems Ukrainos komunistams, kurie puikiai suvokė, kuo viskas gali baigtis. Spalio 30-ąją atvykęs į Ukrainos KP(b) biuro posėdį V.Molotovas pareiškė, kad nors Maskva ir atsižvelgė kiek į jų prašymus, duonos paruošų planas vis tiek turi būti didesnis, nei jie tikėjosi – 282 milijonai pūdų (4, 512 mln. tonų). Iš esmės iš valstiečių liepta atimti antra tiek duonos, kiek jau buvo atimta per liepos-spalio mėnesius. Maskvos emisaras aiškiai pasakė, jog paruošų neįvykdymas negali būti paaiškintas duonos trūkumu, o tik noro “kovoti už duoną” trūkumu. Su savaime suprantamomis pasekmėmis tiems, kurie nepanorės vesti partijos paskelbtą kovą…
Ukrainoje įvesta blokadinė padėtis. Traukiniuose ir geležinkelio stotyse OGPU darbuotojų brigados tikrino keleivių bagažą ir atiminėjo maisto produktus, kuriuos Ukrainos valstiečiai pirko ar išmainė į daiktus kaimyninėse srityse, kuriose nevyko komunistų paskelbtas “karas už duoną”. Kaimai, kurie nesugebėdavo įgyvendinti paruošų plano, būdavo įrašomi į vadinamąją “juodąją lentą”. Šiuos kaimus apsupdavo kariuomenė ir valstiečiai mirdavo iš bado, nes visos produktų atsargos (jei tokių dar būdavo), kurias pavykdavo rasti baudėjams, būdavo konfiskuojamos. Iš baudėjų ataskaitų matosi, kad jie nesidrovėdavo ieškoti ir atiminėti netgi paskutinį duonos kąsnį – nes kiek gi grūdų galima paslėpti dvigubame statinės dugne ar išvietėje pakabintoje sviesto muštuvėje… Pas įtariamus “duonos slėpimu” apsigyvendavo partiniai įgaliotiniai ir laukdavo, kol valstietis arba nualps iš bado, arba neiškentęs naktį pamėgins išsitraukti iš slėptuvės saują grūdų, kuria bandys pamaitinti savo vaikus. Rastų grūdų nepalikdavo netgi toms šeimoms, kurios akivaizdžiai imdavo tinti iš bado.

Liudija M.Šolochovas

Pasaulinio garso rašytojas. Nobelio premija įvertinto romano “Tykusis Donas” autorius Michailas Šolochovas buvo “kietas bolševikas”, tačiau net jį pašiurpino “kovos už duoną” metodai. Savo laiške Stalinui 1933-ųjų balandį (pačiame dirbtinai sukelto bado apogėjuje) jis aprašė, kaip buvo elgiamasi su valstiečiais.
“Iškeldinimas iš namo vyksta paprastai – kolūkietis gauna kontrolinį duonos pridavimo skaičių – tarkime, 10 centnerių. Jeigu nepriduoda, jis pašalinamas iš kolūkio ir privalo susimokėti visus mokesčius, kaip ne kolūkietis. Viskas būdavo paskaičiuojama taip, kad kolūkiečio turto vos pakakdavo skoloms susimokėti. Namą, tarkime, įvertindavo 60-80 rublių, o kailinius ar veltinius apskritai įvertindavo keliais grašiais.
Visiems kitiems kolūkiečiams būdavo griežtai uždraudžiama priimti iškeldintuosius nakvoti ar bent pasišildyti. Gyventojai būdavo įspėjami – kas įsileis iškeldintąjį, bus iškeldintas pats. Ir iškeldindavo, jei koks geraširdis, nebegalintis ištverti šąlančių kūdikių riksmo, kolūkietis įsileisdavo vakarykštį kaimyną. 1090 šeimų kiauromis paromis gyveno gatvėje 20 laipsnių šaltyje.
Dienomis kaip vaiduokliai jie slankiodavo aplink savo buvusius namus, o naktimis bandydavo rasti prieglobsti bent svirnuose ar kluonuose. Bet pagal įstatymą jiems ir ten nebuvo galima būti. Komunistinių kuopelių sekretoriai naktimis siusdavo patrulius, kurios naršė trobesius ir mesdavo į šaltį prieglobsčio ieškančiuosius.
To, ką mačiau savo akimis, kol gyvas nepamiršiu – Volochovo kaime naktį, stingdančiame vėjyje, tokiame šaltyje, kad net šunies į laiką neišvarysi, išmestosios iš namų šeimos gyveno gatvėje ir bandė šildytis prie laužo. Vaikus susukdavo į skarmalus ir dėdavo ant nuo ugnies atšilusios žemės. Gatvė drebėjo nuo nenutrūkstamo vaikų ir kūdikių klyksmo.
Negi galima taip tyčiotis iš žmonių?
Bazkovskio kolūkyje iškeldino motiną su žindomu kūdikiu. Visą naktį vaikštinėjo ji po kaimą ir maldavo, kad žmonės įleistų sušilti bent kūdikį. Bet niekas neįsileido, nes bijojo, kad juos pačius į gavę išmes. Paryčiais kūdikis mirtinai sušalo motinos rankose, o ji pati nušalo galūnes. Bendras sušalusiųjų skaičius nežinomas nes tokia statistika niekas neužsiima ir net nesidomi. Lygiai taip pat, kaip niekas nesidomi mirusiųjų iš bado skaičiumi.
Bet iškeldinimas – tai dar niekis, palyginus su tuo, kaip iš valstiečių išgaunama duona. Vaščiajevo kolūkyje kolūkietėms apliedavo kojas ir pasijonius žibalu, uždegdavo, paskui šaudavo: “Kur grūdai? Nepasakysi, vėl uždegsiu”. Tame pačiame kolūkyje kitą kolūkietę iki pusės užkasė į žemę ir taip tardė.
Napolovske partijos rajono komiteto įgaliotinis tardydamas sodindavo kolūkiečius ant įkaitintos krosnies. Kai tardomasis imdavo šaukti iš skausmo, po juo papildavo vandens iš uždarydavo ”ataušti” į kiaurai perpučiamą svirną. O iš ten – vėl ant įkaitusios krosnies. Zatonsko kolūkyje atgitkolonos darbuotojas mušdavo tardomuosius kardu. Tame pačiame kolūkyje tyčiodavosi iš kolūkiečių šeimų, išdraskydavo trobų stogus, griaudavo krosnis, versdavo moteris sanguliauti. Soloncovsko kolūkyje tardymo patalpoje padėjo ant stalo žmogaus lavoną ir baugino kolūkiečius sušaudymu.
Šį sąrašą galima tęsti. Tai – ne atskiri “perlenkimų” pavyzdžiai, tai – įteisinta “duonos paruošų” metodika. <…> Taip tris žiemos mėnesius elgtasi su dešimtimis tūkstančių kolūkiečių”.
Ką į šį dvasios šauksmą (kitaip M.Šolochovo laiško nepavadinsi) atsakė “gerbiamas draugas Stalinas”?
Jis atsakė, kad tie valstiečiai “buvo sabotažininkai” ir kariavo “tylų” karą su sovietų valdžia, bandydami įveikti ją badu… Ir parekomendavo M.Šolochovui geriau įsižiūrėti “į kitą reikalo pusę”.

Pasekmės

Štai tokiais metodais komunistai sulaužė iki tol nepriklausomų, pasiturinčių, laisvę mylinčių valstiečių stuburą. 1932-1933 metais buvo sunaikintas ištisas visuomenės sluoksnis, nuo bado išmirė arba pabėgo į miestus ištisi kaimai. Į jų vietą Ukrainoje pradėta keldinti šimtus tūkstančių gyventojų iš tolimųjų Rusijos sričių – žmones svetimus, nemokančius ir nenorinčius žinoti nei vietos kalbos, nei vietos papročių.
Tokiu būdu buvo pakeista ištisų Ukrainos sričių demografinė sudėtis – ten, kur iki Holodomoro gyveno ukrainiečiai, dabar gyvena rusai ar “rusakalbiai”.