…Historia jest bardzo długa i bardzo zawiła. Chodzi o to, że ongiś, dawno, było państwo nie tyle bogate, co wielkie i, jak na mój gust, piękne, pod nazwą Wielkie Księstwo Litewskie. I oto raptem wszyscy wyrzekli się po nim sukcesji… Józef Mackiewicz.  Kultura, 1954

Jūs gimėt Vievyje, augot Trakuose ir Senuose Trakuose, kaip ir Vytautas Didysis. Ar tas faktas kažkaip įtakojo Jūsų brendimą ir gyvenimo credo?

Gimiau Vievyje, lankiau čia Vievio vidurinę mokyklą. Vėliau, kai persikėlėm į Trakus, ėmiau lankyti 2-ąją vidurinę (dabar Vytauto Didžiojo gimnazija).Mokslai sekėsi gerai, nors dar nebuvo išryškėję kažkokie pomėgiai, išskyrus muziką. Vievyje pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Patiko kartais rašyti.

Laimėjau Trakų rajono jaunųjų rašytojų konkursą ir buvau apdovanotas kelione į Arteką, tuometinę sovietinę pionierių meką, kur tais metais, kai ten nuvykau, rinkosi gabiausi Tarybų Sąjungos jaunieji „žurnalistai“.

Vasaras leisdavau pas močiutę Valeriją Gojaus kaime šalia Vilniaus, iš kur kilusi mano visa giminė tiek iš mamos pusės, tiek iš tėvo (šalia esančio Juodšilių kaimo), arba Senuose Trakuose, kur gyveno mano abi tetos, mamos seserys Janina ir Česlava. Įdomu pastebėti, kad mano mama Aleksandra Pavlovska ir jos dvi vyresnės seserys Janina ir Česlava ištekėjo už trijų brolių Jasiulevič‘ių – jauniausiojo Romualdo (mano tėvo), bei Zigmanto ir Kazimiero. Vyriausias brolis vedė vyriausiąją seserį Janiną, vidurinysis Kazimieras vedė vidurinąją seserį Česlavą, o jauniausiasis brolis Romas vedė jauniausiąją seserį Aleksandrą.

Vaikystė praėjo sovietiniais laikais. Nors nuo 8 klasės jau buvo dėstoma Lietuvos istorija, tai vyko fakultatyvine forma, jai buvo skiriama labai mažai laiko mokykloje. Tačiau man to užteko, kad pradėčiau domėtis Lietuvos ir LDK istorija. Prie to labai prisidėjo tai, kad tiesiogiai susidūriau su LDK paveldu. Trakų pilys, kurios nuo mažens buvo aplaipiotos ir iššniukštinėtos (mano mamos darbovietė, vaikų reikalų nepilnamečių inspekcija, buvo įsikūrusi Trakų pilių teritorijoje ir jose praleisdavai nemažai laiko, kol mama užbaigdavo darbus), Senųjų Trakų piliavietė su pilies vietoje pastatyta neogotikine bažnyčia bei daug senesnius laikus menančia biblioteka (dabar moterų vienuolynas) žadino mano vaizduotę apie praeitį, apie protėvius, apie didingą  LDK praeitį, kurią tuo metu dažnai tik nujausti galėdavau, kai matydavau tokią, nors ir irstančią, architektūrinę didybę.

Su tėvu kartais nuvažiuodavome ant giminės kapų Skurbutėnuose, kur mane, vaiką ir paauglį, žavėjo nuostabi Vilnijos gamta, o taip pat kaime esanti 18 a. pradžios koplyčia, kurioje meldėsi mano prosenelis, senelis, tėvas ir dėdės.

Beje, galiu drąsiai teigti, kad Vievis visiems laikams pakeitė mano gyvenimą, nes Vievyje nebuvo lenkų mokyklos. Buvo lietuvių bei rusų mokyklos. Kadangi rusų mokykla buvo labai menka (rusų tuo metu buvo labai mažai Vievyje), mama, tėvui tyliai protestuojant, nusprendė, kad mes su broliu eisime į lietuvių mokykla.  Šis faktas labai papiktino mūsų giminę, bet prisidėjo prie to, kad su broliu tapome tikri bei gan sėkmingi Lietuvos patriotai.

Jūs esate sėkmingas verslininkas, nesireklamuojantis nuoseklus muzikinės kultūros visuomenėje puoselėtojas,  domitės rimta literatūra – iš kur tas pas jus?

Net negaliu pasakyti, iš kur. Turbūt iš Dievo...O šiaip meno gyslelė tikriausiai iš senelio Antoni, mamos tėčio, kuris buvo mokytojas, gražiai, anot liudininkų, dainavo, daug skaitė, ir šiaip buvo meniškos ir švelnios bei jautrios sielos žmogus. Deja, jis mirė, kai dar nebuvau gimęs.Kai man suėjo 10 metų, pradėjau domėtis muzika. Dar Vievyje atradau tėvo spintoje daug magnetofoninių juostų su įvairiausiais, taip pat užsienietiškos pop bei rock muzikos, įrašais. Niekad neužmiršiu, kokį įspūdį man padarė anglų grupės „Sweet“  muzika (iš kur ją tėvas galėjo turėti?), tačiau taip pat „Boney M“, „Police“ ir  t.t. Daug juostų buvo su rusiška muzika, ypač Visockio įrašais, tačiau ši muzika manęs kažkaip nejaudino... Kai persikraustėme į Trakus, 14 metų pradėjau domėtis istorija, literatūra bei filosofija. Ėmiau skaityti rimtą, „suaugusiųjų“ literatūrą (H.HesęT.Maną, F.Kafką, M.Prustą, Plutarchą, taip pat filosofiją bei istoriją – M. de Montenį, Marką Aurelijų, Dekartą, Platoną, Seneką ir pan.). Čia, Trakų muzikos mokykloje,  pratęsiau muzikos mokslus ir suvokiau, kad muzika, ypač barokinė -  Bachas, Hendelis , Vivaldis -  reiškia mano gyvenime labai daug. Nepraleisdavau nei vieno senosios muzikos ansamblio „Musica Humana“ koncerto Trakų pilies menėje. Mama, rytais atėjusį į mano kambarį, dažnai rasdavo ant žemės besivoliojančią ir grojančią radiją, nes naktimis klausydavau muzikos – dažniausiai klasikinės, barokinės - ir užmigdavau... Iš kur ta trauka į praeitį lig šiol lieka paslaptimi man pačiam... Galbūt jaučiu, kad prieš šimtus metų viskas buvo tikriau, paprasčiau, nuoširdžiau, gražiau ir .... teisingiau.

Kai vienuoliktoje klasėje atėjo laikas apsispręsti dėl profesijos, nedvejodamas pasirinkau vokiečių kalbos ir literatūros specialybę Vilniaus Universitete, kurį baigiau 1993 metais (po pirmo kurso buvau rekrūtuotas 2 metams į Sovietinę armiją). Po kelių metų VU taip pat baigiau teisės studijas. Nuo pat darbinės veiklos pradžios dirbau vokiečių valstybinėse ar privačiose kompanijose teisininku bei vadybininku, taip keletą metų dirbau Lietuvos ekonomikos plėtros agentūros (LEPA) atstovu Hamburge, Tačiau savo noru grįžau į Lietuvą, nes Vokietijoje jaučiausi vienišas ir ilgėjausi šeimos, draugų bei Tėvynės.Savo verslo niekada neturėjau, nors pastaruoju metu vis dažniau apie jį pagalvoju kaip pragyvenimą šaltinį siekiant realizuoti kūrybines idėjas (tiek muzikines, tiek literatūrines). Galiu drąsiai pasakyti, kad teisės ir vokiečių kalbos magistro laipsniai, išsilavinimo prasme, buvo mano sėkmės simbiozė.

Kas Jums kelia rūpestį mūsų šalies ekonominiame vystyme?

Nelygybė. Per beveik 30 metų Lietuva nesukūrė valstybės, kurioje būtų gera gyventi. Atskirtis milžiniška. Skurdas ir prabanga bado akis (pvz. nei Berlyne, Hamburge, Milane ar Paryžiuje nemačiau tiek daug prabangiu automobilių kaip Vilniuje). Nebaudžiamumas klesti, valstybė nesugebėjo arba nenorėjo iki šiol sukurti mechanizmų, užtikrinančių daugmaž vienodą ir tolygų visuomenės vystymąsi. Vyrauja nežabotas kapitalizmas, smarkiai atskiestas liberalizmu. Įstatymai perkami, verslo grupuotės totaliai įtakoja politikus, korupcija klesti, užsienio investicijos buvo ilgą laiko blokuojamos.Arvydas Šliogeris yra pasakęs, kad Lietuvos problema yra ta, kad iš feodalizmo ji įšoko į išsivysčiusį kapitalizmą, kai tuo tarpu žmonių sąmonė vis dar prispausta tiek feodalizmo, tiek sovietizmo. Dėl kažkokių visuomenei neaiškių tikslų (nors, be abejo, susijusių su materialiais – finansiniais dalykais), aukojamos dvasinės ir kultūrines vertybės. Švietimas ir kultūra niekada nebuvo Lietuvos prioritetai, ir tai – ne ekonominės priežastys, arba ne pirmoje eilėje – mano manymu, visų pirma sąlygoja emigraciją bei Lietuvos valstybės nuvertinimą. Ekonominį ūsų šalies vystymąsi stabdo taip pat moralės politikoje bei versle nebuvimas. Iki šiol viskas vyko pagal formulę verslas remia politiką, politika remia verslą ir nesirūpina, tuo, kad konkurencija iškreipiama arba jos visai nėra. Kol nebus moralinio imperatyvo mūsų visuomenėje, kuris, tikėsimės, anksčiau ar vėliau atsiras, nes vis dėlto - ir ačiū Dievui - lėtai, bet užtikrintai judame link vakarų, atskirtis ir skurdas mūsų visuomenėje išliks, nepaisant ekonomikos augimo.

Ką jums reiškia muzika ir dalyvavimas ansamblio veikloje?

Muzika man yra viskas. Ji yra mano gyvenimo širdis ir didžioji meilė (po mano žmonos ir dukrų, žinoma). Ji mane pakylėja, ji mane paguodžia. Mano didžioji dalis laisvalaikio skirta muzikai – tiek grojimui, tiek muzikos klausymui, tiek muzikinių knygų studijoms. Prieš 8metus kartu su drauguįkūrėme ansamblį ArcadiaConsort, su kuriuo nemažai koncertavome visoje Lietuvoje. Grojame vien tik senąją muziką, daugiausiai dėmesio skirdami violadagamba muzikai. Šiuo metu daug groju ir įrašinėju vienas, vien tik violadagambaisolo skirtą muziką. Planuoju 2019 m. surengti eilę solo bei kamerinių koncertų Suginčių bažnyčioje bei Skurbutėnų koplyčioje. 10 metų mokausi groti violadagamba ir ši patirtis, kaip keistai tai neatrodytų, yra svarbiausia mano gyvenime, nukelianti į kitą, daug gražesnį muzikos, kūrybinės prasmės bei saviraiškos pasaulį ir leidžianti įprasminti savyje praėjusius amžius ir pabendrauti su praeities genijais.

Vilniuje man neteko sutikti žmogaus, kuris taip giliai susidomėtų ir suprastų rašytojo Juozapo Mackevičiaus kūrybą, kurios reikšmę ypač tenka iš naujo įvertinti, kada mes pasimetam kovoje su komunistiniu palikimu, taikant tos sistemos metodus ir net tos sistemos žmones. Iš kur tas susidomėjimas „Provokacijos pergalės“ autoriumi?

Kai man buvo 13 metų, kalbėjome su močiutę Valerija apie „gyvenimą“. Ji kažkaip prasitarė, kad anksčiau buvo geriau gyventi. Paklausiau, kada buvo geriau? Ji pasakė, na, prieš ateinant bolševikams. Aš, spaliukas ir pionierius, net išsižiojau – negali būti!Juk Tarybų Sąjungoje geriausia gyventi, čia visi laimingi, o be to ir piktų išnaudotojų kapitalistų čia nėra. Diskusija nukrypo į antrą pasaulinį karą, ir močiutė pareiškė, kad rusai (sovietai) buvo plėšikai, prievartautojai, o vokiečiai mandagūs ir visuomet susimokėdavo už maistą, kuri paimdavo. O bet to, vienas vokietis pavaišindavo mano mamą, kuriai tuo metu buvo dveji metai, šokoladu, ir nešiodavo pasisodinęs ant pečių po Gojaus kaimą...  Man, būsimam komjaunuoliui, tokie pasakojimai buvo šokas.  Tai buvo mano pirmasis susidūrimas, turbūt esminis, su sovietinės ideologijos erozija. Šios erozijos kulminacija po daugelio metų tapo J. Mackevičiaus kūryba. Neprisimenu, kaip pirmą kartą su ją susidūriau, žinau tik, kad pirmasis perskaitytas Mackevičiaus romanas buvo „Kelias į niekur“, kurį perskaičiau pogon.lt svetainėje (neprisimenu, kaip į ją patekau..). Romano istorinė ir meninė vertė mane taip sužavėjo, kad ėmiau domėtis visa J.Mackevičiaus kūryba. Perskaičiau vieną po kito jo romanus „Nereikia garsiai kalbėti“, Kontra“, „Kairė laisva“, „Karierowičius“, knygas „Provokacijos pergalė“, „Tiesa akių nebado“ ir kitas. Ši literatūra atvėrė man akis.Visai kitaip ėmiau žvelgti į praeitį ir net ateitį. Ypač „Nereikia garsiai kalbėti“ privertė mane permąstyti XX a. istoriją. Pradėjau visai kitu kampu žiūrėti į ne tik į Lietuvos ar Europos istoriją, be ir šiuo metu vykstančius procesus, ėmiau pastebėti daug istorijos analogijų. J. Mackevičius tapo mano mėgstamiausiu rašytoju. Įsigijęs jo 26 tomų raštus ėmiausi studijuoti ir kitą jo kūrybos pusę -  apsakymus, apybraižas, publicistiką, laiškus i t.t. Vienas fundamentaliausių J. Mackevičiaus darbų, aktualus ir šiandien, kurį turėtų būti perskaitę ne tik politikai ir žurnalistai, tačiau visi išsilavinę Lietuvos ir netgi kitų šalių piliečiai, yra jo analitinė studija apie komunizmą „Provokacijos pergalė“. Pasiūliau išleisti šią knygą kelioms Lietuvos leidykloms, tačiau nė viena jų neparodė susidomėjimo. Tad, gavęs Mackevičiaus teisių turėtojos sutikimą, ėmiausi pats šią knyga versti ir tikiuosi po pusantrų – dviejų metų ją išleisti. J. Mackevičius mane taip pat privertė susipažinti su kitais Vilniaus krašto žymiais ir labai įdomiais rašytojais – Mykolu Pavlikovskiu, Karoliu Wędziagolskiu ir kitais.

Dauguma Jūsų amžiaus lenkakalbių lietuvių, kurie vadinami lenkais, linkę veikti organizuotose grupėse ar po partijos „Rinkimų akcija“, ar šią partiją remiančių organizacijų, vėliava. Kodėl Jūsų ten niekad nebuvo ir nėra?

Visada laikiau save laikiau lietuviu ta prasme, kaip ją aprašo Stanislovas Mackiewicz (kažkas tarpinio tarp antrojo ir ketvirtojo jo aprašyto lietuviškumo tipo). Negalėčiau savęs pavadinti lenkakalbiu lietuviu, nes, nors gerai kalbu lenkiškai, mano gimtoji kalba yra lietuvių (ačiū mano tėvams ir likimui). Paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse domėjausi viskuo, kas lenkiška – muzika, istorija, menu. Aktyviai tobulinau savo lenkų kalbą skaitydamas lenkų literatūros klasikus – A. Mickevičių, J. Kraševskį, S. Žeromskį, B. Prusą, J. Slovackį, C.K. Norvidą, kitus lenkų autorius. Mamos prašiau, kad namie klabėtų su manimi tik lenkiškai. Taip pat susirašinėjau su draugais Lenkijoje (su vienu iš jų, katalikų rašytoju bei žurnalistuAdamuHlebovičiu bendrauju iki šiol).Tuo metu tikėjau, kad lenkai Lietuvoje ir Lenkijos lenkai yra viena tauta ir labai norėjau būti „tikru“ lenku. Savo lenkiškumą pradėjau permąstyti prasidėjus Sąjūdžiui ir vėliau. Nors tuo metu to negalėjau pagrįsti, kažkaip pradėjau galvoti, kad Lenkija ir Lietuva (LDK), nors turi didelę bendrą istoriją, buvo skirtingos valstybės tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Visų pirma tai visuomet buvo dvi skirtingos „tautos“, kurios kalbine prasmė nuo XVI supanašėjo per lenkų kalbą, tačiau lenkas galėjo būti tik lenkas (tikras arba sulenkintas)– o lietuvis galėjo būti ir lietuvis, ir baltarusis, ir ukrainietis ir net rusas (antrasis S. Mackevičiaus lietuvio tipas).

„Rinkimų akcija“ bei šią partiją remiančios organizacijos manęs niekada nedomino ir niekada nedomins, nes jos remiasi postulatu, kad Lietuvos lenkus galima prilyginti Lenkijos lenkams. Tai objektyvios tiesos iškraipymas, melas ir vietinių lenkų apgaudinėjimas siekiant asmeninės naudos. Tiek V.Tomaševskis, tiek jo pakalikai naudojasi lenkais savo materialiniams ir galbūt dar kitokiems tikslams pasiekti, tačiau jiems tikrai nerūpi Vilniaus krašto žmonių gerovė: pažiūrėkime į skirtumus tarp lietuviško Vilniaus ir Vilniaus rajono – tai du skirtingi pasauliai.  Negaliu palaikyti, juo labiau dalyvauti partijos veikloje, kurios tikslas sužlugdyti Lietuvos lenkus kaip Lietuvos piliečius -  juos apgauti ir apvogti, įtikinti, kad lietuviai ir Lietuvos lenkai neturi nieko bendro, kad lietuviai lenkus engia, ir kad vienintelė jų globėja, rėmėja bei gelbėtoja – motina Lenkija.

Lietuvos lenkų situaciją taip pat parodo Lietuvos vyriausybės neįgalumą. Vilniaus rajone dešimtis metų šeimininkauja Lenkijos remiama šutvė, kuri elgiasi tarsi valstybė valstybėje, savo veikloje remiasi Lenkijos, kurios čia niekada nebuvo, jei neminėsim 20 Vilniaus okupacijos metų, valstybingumu, ir bando perrašyti istoriją. Lietuvos valdžia į tai, deja, jau beveik 30 metų nereaguoja...

O jei Jums pasiūlytų kokias pelningas pareigas – ar Jūs atsisakytumėte laisvės veikti visos Lietuvos labui vardan uždaros grupės tariamam labui?

Be abejo, kad atsisakyčiau bet kokių pelningų pareigų ar postų,  nesuderinamų su sąžine, įsitikinimais ar tikėjimu. Savanoriškai atsisakiau karjeros valstybės tarnyboje ir politikoje, nes buvau įsitikinęs, kad tuomet būtų prireikę daryti sąžinės kompromisus (galbūt dabar jau laikai pasikeitė, bet jau ir vėloka galvoti apie karjeras). O be to, neturėčiau tiek laiko muzikai bei knygoms...

Tai kas Jums yra Lietuva ir veikla jos labui?

Lietuva man yra visų pirma Tėvynė. Tai apima viską – prosenelių, senelių bei tėvų kapus, mano šeimą, mano krašto kultūrą ir istoriją, mano  kalbas (lietuvių ir lenkų), mano draugus, apskritai man šalies žmones, banguojančius rugių laukus ir apsnigtus namų stogus...

Gyvendamas savo Tėvynėje ir užsiimdamas joje veiklomis, kurios teikia mano gyvenimui prasmę bei suteikia pragyvenimą, augindamas savo  vaikus ir mylėdamas šeimą ir savo Tėvynės ir giminės istoriją, manau, veikiu jos labui.

Ačiū už pokalbį. Tikime, kad Jūsų įvertinimai ir gyvenimo pavyzdys įkvepia ir kitus.

Su Valeriju Jasiulevičiu kalbėjo Ryšard Maceikianec.

Nuotraukoje: ansamblis ArcadiaConsort; V. Jasiulevičius prie lango pirmas iš kairės.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com