Šių metų gegužės 6 d. prieš LR Seimą įvyko protesto mitingas, kurio šūkis pirmiausia buvo „už valstybinę kalbą“. Tačiau tai buvo ir paramos Lietuvos valstybingumui bei jos teritorijos vientisumui išraiška. Akstinas tam – įstatymų projektai, kuriuos pateikė pokomunistiniai socialdemokratai ir vadinamoji tomaševskininkų frakcija, siekdami įtraukti į vartojimą, o kartu ir į lietuvių kalbos abėcėlę, papildomas raides, kad būtų galima vienodai rašyti vardus ir pavardes bei vietovardžius ir Lietuvoje, ir Lenkijoje.

Ši tema, kuri ilgą laiką buvo nagrinėjama propagandos iškreiptame kontekste, leidžia sėkmingai didinti susiskirstymą ir vadinamosios tomaševskininkų partijos poreikiams izoliuoti lenkakalbius gyventojus nuo kitos Lietuvos visuomenės dalies. Reikia pažymėti, kad įstatymo projektą pokomunistinės socialdemokratijos vardu parengė G. Kirkilas, žmogus be skrupulų ir moralinių principų, kuris būdamas premjeru apgavo Vilniaus universiteto valdžią ir visai be pagrindo, be studijų, gavo aukštojo išsilavinimo diplomą. Anuliavus diplomą lieka partinės mokyklos auklėtiniu be jokios profesijos, tik su partinės veiklos įgūdžiais, įgytais sovietinės okupacijos laikotarpiu. Iš kitos pusės šių pakeitimų įkvepėjai – vadinamieji tomaševskininkai su M. Mackevičium priekyje, kuris sovietinės okupacijos metu taip pat baigė Maskvos partinę ar KGB mokyklą, ir todėl, matyt, pateikia viešai susipažinti toli gražu neišsamų savo gyvenimo aprašymą, nereaguodamas į prašymus paskelbti autobiografinę informaciją iš Maskvos laikotarpio.

Ir būtent tokie asmenys šiandien kuria visuomeninį klimatą, kuris kiršina piliečius ir silpnina valstybingumą, skatina emigraciją, skleisdamas netikėjimą galimybėmis sukurti pilietinę teisinę valstybę.

Nekyla abejonių, kad visi šie ir kiti veiksmai, kuriais siekiama didinti įtampą ir gilinti susiskirstymą, stiprinti gyventojų nenorą tobulinti lietuvių kalbos, Lietuvos kultūros ir istorijos žinias, itin nepalankiai veikia lenkakalbių gyventojų likimus, dirbtinai apriboja jų galimybes gauti darbą ir daryti karjerą, taigi neigiamai veikia jų gyvenimo kokybę. Ši gyventojų grupė – izoliuota ir ilgus metus patirianti informacinį terorą bei vietinį administracinį spaudimą, daromą  sovietinės–kolūkinės nomenklatūros, šiandien lengvai pasiduoda manipuliavimui ir bauginimui, tapdama rinkimų grobiu tomaševskininkams. Net paviršutiniai kontaktai rodo, kad tų gyventojų, neišskiriant nė lenkakalbių mokyklų, sąmoningumas dirbtinai palaikomas tokiu lygiu, koks buvo prieš paskelbiant Nepriklausomybę, visai nederančiu su nūdienos realijomis praėjus net ketvirčiui amžiaus.

Kita vertus, akivaizdu, kad viena kitą iš eilės keičiančios valdančių politikų grupės, įskaitant prezidentę, atriša rankas tokiems veiksmams Vilniaus krašte, leisdamos plačiai paminti įstatymus ir negerbti žmogaus orumo, gauti milijonines sumas iš biudžeto žiniasklaidos priemonėms, kurios mulkina žmones, iškraipo tikrovę ir neigiamai nuteikia prieš lietuvių kalbą. Užuot mėginusios įveikti problemas tobulindamos įstatymus ir imdamosi kitų Konstituciją atitinkančių veiksmų, pasibaigus kadencijai ir perėjusios į opoziciją jos tegali surengti konferencijas ir mitingus, kaip jau minėta pirmiau.

Tiktai aklas gali nematyti, kaip plačiai pažeidžiami 25, 44 ir kiti Konstitucijos straipsniai, kaip imasi ir kitų veiksmų siekdami pakenkti valstybei vadinamieji tomaševskininkai, kuriems apsimestinis susirūpinimas lenkakalbiais gyventojais tėra tiktai šydas, kuriuo dangsto savo ardomąją veiklą. Užuot pagal įstatymus išardžius tą organizuotą grupę, kuri veikia prisidengdama partija, jai teikiama parama, finansavimas, ją priima į sostinės ir vyriausybės koalicijas ir pokomunistiniai socialdemokratai, ir vadinamieji dešinieji, besivadinantys konservatoriais.

Situaciją dar labiau komplikuoja Lenkijos politikai ir veikėjai, kurie D. Tusko, B. Komarowskio ir R. Sikorskio pavyzdžiu remia destrukcinius tomaševskininkų veiksmus, be abejo, manydami, kad situacija Vilniaus krašte turi būti tokia kaip tarpukario laikotarpiu, kai ši teritorija su kartu su Lietuvos sostine Vilniumi buvo okupuota Lenkijos. Kitas dalykas, kad Lietuvos politikai nežinia kodėl nesiryžta viešai užduoti retorinio klausimo – kodėl, kokiu pagrindu ir kieno įgaliota oficialioji Lenkija stoja į lenkakalbių lietuvių „gynėjų“ gretas? Juk tie gyventojai yra vietiniai, jie neatvyko iš Lenkijos, vadinasi – lietuviškos kilmės. O kad dalis jų vartoja kalbą, artimą lenkų kalbai – ar tai gali būti priežastis rengti primityvius informacinius puolimus ir kištis į Lietuvos vidaus reikalaus?

Taip pat su liūdesiu reikia pažymėti, kad vykstant dirbtinai sukeltiems ginčams ir konfliktams pamirštami paprasti ir lengvai įgyvendinami dalykai – vietoj mitingų, konferencijų ir garsių šnekų apie kalbą reikia pagaliau organizuoti sostinėje ir šalia jos esančiose vietovėse, kuriose  žmonės nepakankamai moka lietuvių kalbą, nuolatos veikiančių visuomeninių institucijų, rengiančių lietuvių kalbos mokymus bei konsultacijas ir remiančių ją, tinklą. Ir pradėti tai daryti iš širdies, o ne dėl politikos, ne apgultos tvirtovės gynimo principu, o skleidžiant ir populiarinant kalbą, kultūrą ir istoriją.

Prieš kelerius metus gvildendami pavardžių rašybos temą atkreipėme dėmesį į labai subtilų  dalyką, primindami, kad šiuolaikinė lietuvių kalba susiformavo ir įsitvirtino išsilaisvindama iš lenkų kalbos įtakos tokiomis sąlygomis, kai bemaž visi visuomenės sluoksniai, išskyrus valstietiją, jau buvo sulenkėję. Ir todėl, atsimindami istoriją, lenkai neturi daryti spaudimo dėl lietuvių kalbos abėcėlės ar gramatikos pakeitimų ir lenkakalbės tikrinių vardų rašybos. Lietuvių kalba, kuri yra vienas iš pasaulinės kultūros elementų, turi teisę natūraliai vystytis nepatirdama spaudimo iš tai kalbų grupei nepriklausančių asmenų, tuo labiau lenkų. Nebent jų kultūros, takto ir išsilavinimo lygis yra toks pats kaip pirmiau paminėtų veikėjų.

Esame įsitikinę, kad dėl lietuvių kalbos pakeitimų gali spręsti tiktai ir išimtinai lietuviakalbiai lietuviai, kurie, reikia pažymėti, niekada nereiškė savo nuomonės apie lenkų kalbos ir jos abėcėlės funkcionavimą.

Taip pat nereikia pamiršti, kad absoliuti Lietuvos gyventojų dalis nepritaria siūlomiems pakeitimams, o šalies Konstitucijoje, 1992 m. priimtoje visuotiniu referendume, yra nuostata dėl valstybinės kalbos – tokios, kokia ji buvo patvirtinant Pagrindinį įstatymą.

***

Į mitingą prie LR Seimo susirinko vos daugiau negu šimtas žmonių. Tai apskritai nereiškia, kad lietuviai nevertina savo kalbos ir nėra pasirengę jos ginti. Tačiau jie, matyt, taip pat aiškiai mato, koks nenuoširdus yra visas šis politinis priešrinkiminis sambrūzdis aplink tai, kas jiems šventa, ir nenori dėtis su tais, kurie tuščiomis kalbomis tiktai daro gėdą.

Ryšard Maceikianec

Nuotraukoje: 2014 05 06 d. mitingas.