Įsiklausius į mielų moterų balsus nežinia kodėl mąstome apie Rytų partnerystę – programą, nustatančią Europos Sąjungos Rytų politikos dimensiją pagal Europos kaimynystės politiką, skatinančią glaudesnį bendradarbiavimą su Baltarusija, Ukraina, Moldova, Gruzija, Azerbaidžanu ir Armėnija. Ir apie tai, ar iš tiesų pigiau ir paprasčiau pagal šią Partnerystę pateikti informaciją baltarusiams apie Lietuvą ir Europos Sąjungą oro keliu, mėtant iš viršaus meškiukus su atsišaukimais, negu paprastai kaimyniškai palengvinti žmonėms kontaktus, taip pat ir netaikant be pagrindo išpūstų kainų už literatūros siuntimą į Baltarusiją ir Ukrainą. Juk sunku pagrįsti tai, kodėl tos pačios knygos siuntimas 187 km atstumu iki Minsko yra kone dvigubai brangesnis negu 2077 km atstumu į Londoną. Šitoks mūsų „dvikryptiškumas“ arba dviveidiškumas, dangstomas gražiais žodžiais apie bendradarbiavimo glaudinimą, aiškiai prieštaraujančiais iš tikrųjų vykdomam žmogiškojo bendradarbiavimo apsunkinimui praktikoje, kelia liūdesį ir įrodo, kad mes nejaučiame geros kaimynystės reikšmės. Tuo labiau, kad kalbama ne apie kažin kokį kaimyną, o apie kilusį iš mūsų bendro istorinio kamieno – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.
***
Prieš dvejus metus Vilniuje buvo atidaryta sąskaita Alesiui Beliackiui ir į ją pervesta reikšminga suma jam paremti, o Remigijaus Šimašiaus nedelsiant apie tai suteikė informacijos Baltarusijos valdžios institucijoms ir „Vesnos“ lyderis buvo nuteistas puspenktų metų laisvės atėmimo bausme už vengimą mokėti mokesčius (pagaliau panašiai būtų pasielgta ir bet kurioje kitoje šalyje). Atrodė, kad šis įvykis ir meškiukų su atsišaukimais „desanto“ padariniai pakeis mūsų „elito“ mąstymo būdą ir valdžios atstovų veiksmuose bus galima įžvelgti prasmę ir logiką. Deja, ir tada, ir dabar Rytų partnerystės, kaip Europos kaimynystės politikos iniciatyvos, ir gyvenimo praktikos keliai nesusieina.
Imdamasis plunksnos bent jau vyliausi, kad galėsiu bent jau iškoneveikti, kaip tradiciškai priimta, Vašingtoną, Briuselį ar Maskvą už išpūstus ir ekonomiškai nepagrįstus pašto paslaugų tarifus mūsų šalyje. Juk visuotinai žinoma, kad jeigu praskolinome valstybę imdami kreditus su didžiausiomis palūkanomis, tai mums primetė Vašingtonas, Briuselis arba Maskva, jeigu plėtojame ir didiname privilegijų sistemą sovietinės ir naujosios nomenklatūros atstovams ir didiname žmonių susiskirstymą – tai vis tų pačių centrų darbas, kad esame labiausiai iš naujo komunizuota šalis su marksizmo – leninizmo ideologė priešakyje, – tai visų pirma Vašingtono ir Briuselio darbeliai...
Deja, oficiali Susisiekimo ministerijos informacija mane stipriai nuvylė. Pasirodo, kad nei Vašingtonas, nei Briuselis, nei Maskva su tuo neturi nieko bendra, o „...siuntų kainas, įvertinus patiriamas siuntų priėmimo, apdorojimo ir pristatymo gavėjui sąnaudas, nustato AB Lietuvos paštas“.
***
Lapkričio pabaigoje Vilniuje įvyks Rytų partnerystės viršūnių susitikimas. Tad įdėmiai klausysime ir, be abejonės, išgirsime, kokia didžiulė pažanga pasiekta plėtojant kontaktus tarp žmonių dėl mūsų nenuilstamos veiklos...





