Prawda jest nieznana, i prawdopodobnie, w obecnym stanie rozwoju gatunku ludzkiego, nigdy poznana nie będzie. Natomiast to, co stanowi najwznioślejszą cechę tego gatunku, to przyrodzony pęd do poszukiwania prawdy. Ten pęd świadczy o “uduchowieniu" naszego gatunku, wyrażonym w jego - kulturze, wszelkie zatem warunki zewnętrzne, ustroje państwowe, czy idee, wzbraniające lub tylko ograniczające prawo do poszukiwania prawdy, stają się automatycznie wrogami kultury ludzkiej. Józef Mackiewicz. Gdybym był chanem… Kultura, 1958

Kam geriausiai tinka apibūdinimas banditėliai? Drukuj
Autor: Ryšard Maceikianec   
Czwartek, 04 września 2014

Per praėjusius metus Lietuvos piliečiai buvo vadinami runkeliais ir patvoriniais. Pokomunistinis socialdemokratas Bronius Bradauskas skelbė, kad Lietuvos gyventojai yra kvaili (vargšai, nes kvaili), aiškiai pamiršęs, kad būtent valdantieji atsako už visuomenės gerovę ir kad būtent jie paskirsto bendrai sukurtą nacionalinį produktą, neproporcingai didelę dalį pasiskirdami sau.

Liberalas Eligijus Masiulis tvirtino kad dauguma mūsų esame arba idiotai, arba vagys (už 5000 Lt Lietuvoje gali dirbti arba durnius arba vagis), nors dauguma dirbančių Lietuvos piliečių gauna vos 1000 Lt ir mažiau. O pats, būdamas Kubiliaus vyriausybės sudėtyje, nepateikė realaus pasiūlymo, kaip būtų galima didinti gyventojų pajamas, daugiausiai rūpindamasis po partijos priedanga organizuotos grupės interesais – tai įrodo ir jo pozicija, kurios laikėsi būdamas ministru. Maža to, dalyvavo valstybei prisiimant niekuo nepagrįsto dydžio skolą ir krizės metu pasiskolintais pinigais dengiant antikonstitucines privilegijas sovietinei bei naujajai nomenklatūrai, taip dar labiau padidinant „durnių ir vagių“ gretas.

Gyvendami neproporcingai geromis sąlygomis, palyginti su visuomene, kurios gana didelė dalis atsidūrusi prie skurdo ribos, minėti veikėjai ir kiti valdantieji pasijuto, be jokios abejonės, antžmogiais, kuriems negalioja Konstitucija (draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą), teisė ir bendražmogiškieji moralės principai.

Tačiau tai buvo tiktai preliudija prieš įsivyraujant visiškam vadinamojo „elito“ atstovų nebaudžiamumui ir politiniam įžūlumui piliečių atžvilgiu, kurių sąskaita jie gyveno ir tebegyvena ne pagal pajamas, tapdami milijonieriais ne savo rankų ar proto darbu, o eidami pareigas.

Tai buvo ir savotiškas išbandymas, ar ir kokiu būdu visuomenė pasipriešins jos žmogiškojo ir pilietinio orumo žeminimui. Deja, kai iš vienos pusės sąmoningai ir nebaudžiamai kuriama atmosfera, skatinanti išvykti iš šalies pačius aktyviausius ir fiziškai pajėgiausius visuomenės narius, o iš kitos pusės perkamas inteligentijos tylėjimas mainais į antikonstitucines privilegijas, visuomenė tapo nepaprastai silpna ir bejėgė. Regis, paskutinis desperatiškas pasipriešinimo aktas buvo kelių Seimo langų iškūlimas valdant konservatoriams, taip protestuojant prieš „naktinius sprendimus“, kuriuos patys autoriai vėliau pripažino buvus klaidingus. Vis dėlto pagristai protestavusius piliečius persekiojo toliau ir daugelio iš jų gyvenimas buvo sugadintas.

Tad nebuvo atsitiktinumas tai, kad konservatorių partijos pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė netrukus ėmėsi sovietinių okupantų terminologijos iš savo komjaunuoliškos veiklos laikotarpio. Ir visai kaip anuomet, be teismo ir tyrimo, pradėjo vadinti savo šalies piliečius, manančius kitaip negu valdantieji, banditėliais, taikydama šią pravardę daugiau kaip 320 tūkst. tų, kurie savo parašais pritarė referendumo dėl žemės apsaugos surengimo, veikė kaip šio, Konstitucija paremto, visos šalies sumanymo organizatoriai (Tie, kurie pasiūlė ir tebesiūlo referendumą, yra paprasčiausi banditėliai).

Pažymėtina ir tai, kad netrukus po šmeižikiško Rasos Juknevičienės apibūdinimo pavadinant savo šalies piliečius banditėliais, koalicinė Butkevičiaus vyriausybė priėmė sprendimą dėl prioritetinės keturių naujų kalėjimų statybos šalyje – tai liudija, kad konstitucinių teisių ir laisvių ribojimas yra ir bus sisteminio pobūdžio, nepriklausomai nuo to, kas šiuo metu yra valdžioje.

Pagaliau koalicinės Butkevičiaus vyriausybės veiksmuose, kaip ir iki šiol, galima daugiau įžvelgti okupanto mentalumo elementų ir visiško savo šalies piliečių ignoravimo negu požymių, rodančių pilietinį mąstymą ir veikimą.
Pažeisdama Konstituciją dėl atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės kūrimo ir savo partijos programą, krizės ir įsiskolinusios valstybės sąlygomis, Butkevičiaus vyriausybė užsitraukia dar kitas skolas, kad suderinusi su D. Grybauskaite kompensuotų tariamus nuostolius, patirtus krizės metu, tik gerai uždirbantiems valdininkams kartu pakeliant jiems, sau ir savo aplinkai ir taip didelius atlyginimus, palyginti su skurstančių visuomenės narių atlyginimais (610 tūkst. gyventojų, t. y. daugiau kaip 20 proc. gyvena žemiau skurdo ribos).

Daug daugiau dalykų rodo tai, kad Konstitucijoje įtvirtinto socialinio teisingumo principo neatitinkantis sprendimas pamaloninti valdininkus prieš prezidento rinkimus buvo priimtas siekiant įgyti jų paramą D. Grybauskaitės perrinkimui, kad būtų išlaikyta valstybę naikinanti sistema, kurioje partijos ir gausūs jų veikėjai įstaigose visiškai kontroliuoja piliečius ir faktiškai priima už juos sprendimus.

Tai kuo aiškiausiai rodo ir toliau vykdomos vienareikšmiškai antikonstitucinės išmokos sovietinės okupacijos laikotarpio nomenklatūrai ir dešimtims tūkstančių naujai privilegijuotų.

Tačiau tai, kad koalicija Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininku paskyrė buvusį kolūkio pirmininką, žeminusį savo pavaldinius, yra savotiškas civilizuoto pasaulio ribų peržengimas, nes jame nežinoma atvejų, kai buvę lagerių, gulagų ir kitų priverstinio ir pusiau vergiško darbo įstaigų prižiūrėtojai dirbtų atlikdami žmogaus ir piliečių teisių gynėjo vaidmenį.

Bet grįžkime prie šmeižikiškų Rasos Juknevičienės kalbų – šiandien, kai Ukrainoje vyksta karas, tik dabar sužinome ir suvokiame, ko nepadarė ministrė R. Juknevičienė per ketverius metus sėdėdama ministro kėdėje ir gaudama už tai didžiulį atlyginimą: per ketverius metus A. Kubiliaus vyriausybė dalyvaujant R. Juknevičienei nuolatos mažino išlaidas šalies gynybai; tik dabar pradėti rengti šalies gynybos planai; yra ginklų, tačiau nėra kareivių jiems nešioti…

Ypač didelę nuostabą kelia tai, kad sistemingai nepagrįsto masto didinant valstybės skolą ir ribojant išlaidas Lietuvos Respublikos gynybai, Kubiliaus vyriausybė taip pat sistemingai taikė antikonstitucines privilegijas sovietinės ir komunistinės nomenklatūros veikėjams, pasireiškusiems sovietinės okupacijos laikotarpiu.

Tad savaime kyla klausimas – kam geriausiai tinka apibūdinimas banditėliai – tiems, kurie gyvena visuomenės sąskaita, nevykdydami savo pareigų ir silpnindami šalies gynybinę galią, ar tiems, kurie siekia apginti gimtąją žemę ir savo dangų virš jos?

Kalbėdami apie šmeižikiškus R. Juknevičienės ir į ją panašių veikėjų pasisakymus apie šalies piliečius, nesivadovaujame pykčiu ar keršto troškimu. Tačiau kadangi ir toliau nereaguoja tie, kurie pagal pareigas privalo ginti Konstituciją ir piliečių orumą, norime pareikšti savo veto dėl antikonstitucinių ir įžūlių vadinamojo „elito“ veiksmų.

Tuo labiau, kad panašius žmonių šmeižimo procesus kartu su bandymais susidoroti fiziškai išgyvenome savo mažosiose tėvynėse prie Vilniaus esančiose teritorijose dar prieš penkiolika metų, kai valdantieji dėl mums nežinomų priežasčių nutarė atiduoti Lietuvos lenkus ir jų organizacijas valdyti tomaševskininkams. Įgyvendinant šią užduotį ypatingą aktyvumą tada parodė trys signatarai – Z. Balcevičius, asmeniškai dalyvavęs išpuoliuose prieš redakciją ir tuometę sąjungą, Č. Okinčycas – tomaševskininkus pristatydavęs apdovanojimams ir įtraukdavęs juos į aukščiausio lygmens valstybinių delegacijų sudėtį, K. Motieka, atstovaudavęs jų interesams teismuose.

Dėl šių veiksmų ir nepakankamo visuomenės pasipriešinimo blogiui jie ėmė neteisėtai valdyti teritoriją, įgijo dokumentus ir teises.Tada buvo suardyta visuomeninė pusiausvyra ir prasidėjo vidinė Lietuvos lenkų aplinkos okupacija, o tomaševskininkų valdoma teritorija tapo Grūto parku prie Vilniaus – menkystės ir sąstingio vieta, kuri palaipsniui, tačiau sistemingai atsiskiria nuo Lietuvos.

Šiandien ten gyvenantys Lietuvos piliečiai jau visiškai prarado teisę į žodžio laisvę, į savo nuomonę, į informaciją ir į teisę jungtis į organizacijas, tapdami vien tiktai „rinkimų mėsa“, dirbančia tomaševskininkų šeimos ir kelių milijonierių bei sovietinės-kolūkinės nomenklatūros labui. Tai turi tiesioginės įtakos situacijai, nuotaikoms bei atmosferai ir pačioje sostinėje bei visoje šalyje.

O prasidėjo tai nuo, atrodytų, visai nepavojingų žodžių ir jaunatviškų išpuolių prieš tuos, kurie manė, kad konstitucinėmis teisėmis vienodu laipsniu gali naudotis visi piliečiai, o ne tik esantys prie valdžios…

Tad nėra abejonių, kad šmeižikiškos kalbos, grasinimai piliečiams, jų nuomonės, poreikių ir teisių nepaisymas yra požymiai, rodantys pavojingą reiškinį – kad visuomenė ir valstybė prarado savo vidinę nepriklausomybę. Jei piliečiai negali daryti įtakos valstybės likimui, jeigu jie nebaudžiamai viešai vadinami durniais, vagimis ir banditais – valstybė, kaip aukščiausia visuomeninės organizacijos idėja, nustoja juos jungti ir vykdyti savo misiją. Pagaliau ir viešosios nuomonės tyrimai, atlikti nustatant, kiek piliečių su ginklu rankose gintų savo šalį ir kokios yra masinės emigracijos priežastys, puikiausiai tai įrodo ir paliudija, kad atskirtis tarp „mes, valdantieji,“ ir „jūs, banditėliai,“ yra nepaprastai didelė. Ir ne materialiniai poreikiai, o slogi atmosfera visų pirma veja žmones iš šalies ir silpnina mūsų gynybinę galią.

* * *

Kai karų ir okupacijos laikotarpiu okupuotų šalių ir teritorijų gyventojai patiria nepatogumus, pavojų gyvybei ir žmogaus orumo žeminimą – visuotinai laikoma, kad tai „normalu“. Tai, kad dėl Želigovskio įvykdytos akcijos tarpukario laikotarpiu okupuotose teritorijose valdžia valdininkams leido imtis savivalės, kuri nebūtų toleruojama niekur kitur, kad žodis bydło kalbant apie žmones tada buvo vartojamas nuolatos, kur (vaivada Bociańskis) lietuviams taikė įvairias finansines-policines priemones, baltarusių apskritai nelaikė tauta – yra neginčijamas istorinis faktas.

Tai, kad sovietiniai okupantai, pavadinę neklusniuosius бандит, paskui masiškai taikydavo mirties bausmes, kankinimus, tremtį į Gulago lagerius ir kitas savivalės formas, įrodo kapinės, kryžiai ir dokumentais paremti persekiotų asmenų prisiminimai. Taip pat ir „mokslinis“ Tomos Birmontienės, buvusios Konstitucinio Teismo narės, darbas.

Tačiau kad savo šalies piliečiai panašiais žeminančiais vardais būtų vadinami taikos metu?! Kaip tokiose situacijoje turi elgtis paprastas pilietis, gyvenantis žemiau ir prie pat skurdo ribos? Toleruoti tai ar kreiptis į teismą, kuriame, be abejo, pralaimėtų, kad ir dėl nelygių finansinių galimybių kovojant su valdininkais – milijonieriais, gyvenančiais jo sąskaita?

Arba tiesiog pradėti juos taip pat vadinti durniais, vagimis ir banditais – juk pagal Konstituciją formaliai visi esame lygūs? O kad nenusileistume iki jų kultūros lygio, pridėti žodį gerbiamas? Pavyzdžiui – Gerbiamas Durniau, Gerbiamas Vagie, Gerbiama Bandite?

Tad kreipiamės į skaitytojus prašydami pateikti savo nuomones ir pasiūlymus – kaip turėtume kreiptis į pirmiau paminėtą trijulę ir panašius į ją? Ir klausiame mūsų šalies istorijos žinovų – ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje būta atvejų, kai oligarchai savo pavaldinius masiškai vadino kaip nors panašiai?

Užtikriname, kad įdomiausių pasiūlymų, nuomonių autoriai dovanų gaus knygas, skirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai.