Pažįstu nemažai žmonių, kurie gruodžio-vasario mėnesiais kenčia nuo „alergijos“ žiemai. Jie ne tik ilgisi karštų vasaros orų ir saulės, bet net trumpų dienų tamsą praskaidrinantis sniegas jiems nepakelia nuotaikos. Man – atvirkščiai, aš iš tų, kurie su šalčiu draugauja, jei tik yra sniego.
Poetiškai apie sniegą esame įpratę kalbėti (girdėti) kaip apie „minkštą, baltą žemę užklojantį patalą“, paslepiantį rudens tamsą, purvą ir nykumą. Aš vėlgi pasijaučiu lyg gyvenanti aukštyn kojom, nes imu stebėti, ką gi iškritęs sniegas atidengia (ypač pirmomis dienomis, kai po devynių mėnesių pertraukos esame nuo jo atpratę).
Atidengia jis, žinoma, visų pirma slidžius kelius, nebarstytus šaligatvius ir dar plačiau atidaro ligoninių priimamųjų duris tiems, kuriems nepavyko prasilenkti su pakeliui laukusiu zuikiu ir teko jį „pagauti“. Kartais net juokinga būna gruodžio viduryje skaityti spaudos žinučių antraštes „Žiema kelininkus užklupo netikėtai“. Imi ir susimąstai, ar kelininkai ir „mes visi kiti“ skirtingose klimato juostose gyvenam? Ar skirtingus kalendorius naudojam? Kadangi šiais laikais, žmonės sako, kad jau niekuo nebenustebinsi – gal ir taip gali būti.
Tačiau nevalytos gatvės ir lyg sniego bei purvo voniose besivoliojantys automobilių ratai turi tam tikro žavesio. Vienas dalykas – priverčia truputį sulėtėti, nes prieš „sniegą nepapūsi“ ir tenka kelyje mažesniu greičiu važiuoti, nebepavyksta taip skubėti. Beveik advento rekolekcijos automobilininkams.
Vairuotojai vieni kitų atžvilgiu tampa draugiškesni, supratingesni, atsargesni. Ne tik lėčiau važiuoja, bet ir saugesnio atstumo laikosi. O slidus kelias ir staigesnis posūkis net lygybės principui pasitarnauja – kiek teko matyti, ir senas, ir naujas, ir nuplautas, ir purvinas automobilis beveik vienodai į šoną slysta. Keista, bet šiuo metų laiku pėsčiuosius pamatę automobilių vairuotojai sustoja toliau nuo perėjos nei palankiomis eismui sąlygomis (aišku, tai nepaneigia fakto, kad kartais visai nesustoja).
Tam tikrų pokyčių ištikus pirmajam „snygiui“ (šiemet didelio populiarumo susilaukiantis žodis) atsiranda ir pėsčiųjų kasdienybėje. Žavu matyti, kai jaunesni vilniečiai padeda nuo slidaus šaligatvio bortelio nulipti vyresniems arba į stotelę visi nevalytu takeliu vienas paskui kitą it žąselės krypuoja, nes tiesiog siaurame takelyje nelabai aplenksi lėčiau einantį, o lenkti aplinkui pusnimis – batų gaila. Moko kantrybės ir pakantumo. Tas nėra blogai.
Žinoma, kai einant į darbą (ar kur nors kitur kitais tikslais) nebarstytuose šaligatviuose tenka pademonstruoti bent keletą dailiojo čiuožimo čempionų laisvosios programos elementų – nebūna nei smagu, nei malonu. Ypač jei šie elementai nepavyksta ir tenka pagauti tą teksto pradžioje minėtą zuikį. Tačiau būtent šiuo metu dažniausiai prisimename ir pasigendame kiemsargių – tos profesijos atstovų, kuria turbūt dažniausiai mokyklose gąsdinami nepažangūs vaikai. Atrodo, lyg nieko baisiau negalėtų būti nei dirbti kiemsargiu. Bet sniegai ir ledai išmoko gerbti tuos, kurių dėka septintą ryto išeidamas pamatai, kad tavo kelias nubarstytas rudomis smėlio plunksnomis.
Be viso to, kartu su žiemos palydovais (sniegu, šalčiu, ledu ir pan.) išryškėja ir mūsų verslininkų socialinis atsakingumas. Ir čia omeny turiu ne labdaras, kompensacijas, paramą, pagarbų bei orų elgesį su darbuotojais ir klientais. Po ankstesnių metų patirties ir savo stebėjimų (kurie neatitinka moksliniams tyrimams keliamų reikalavimų) buvau bepradedanti manyti, kad kuo įstaiga ar parduotuvė yra prabangesnė, populiaresnė ir priklausanti kuo didesniam tinklui, tuo atitinkamai ir didesnis ledo ar sumindžioto sniego kalnas privalo ant jos laiptų stūksoti. Sakysit, kad čia savivaldybės reikalas? Ir apskritai kaltas tas ir anas meras, nes kiniško granito grindinys, kurio Vilniuje šen bei ten pasitaiko, šiaip ar taip nepritaikytas mūsų klimatui. Bet ar nėra smagiau, kai į parduotuvę ar kirpyklą įžengia sveikas ir laimingas žmogus, o ne ką tik prie tavo durų ranką ir koją susilaužęs ar porą dantų išsimušęs? Tiesa, šiemet gali tekti įsišaknijusią nuomonę keisti, nes vos per vieną kelionę nuo namų iki darbo teko matyti nemažai kirpėjų, vaistininkių, padavėjų ir pardavėjų valančių laiptus ar priėjimus prie durų (nors 100 procentų atvejų tai buvo daroma su sniegui kasti nepritaikytais grindų šepečiais, bet „gera pradžia – pusė darbo“).
Nevalia pamiršti paminėti ir bendruomeniškumo, kurį sniegas ugdo. Tikrai ne vienam teko girdėti istorijų apie tai, kaip daugiabučio kiemuose į ką tik išsivalytą automobilio vietą savo transporto priemonę įgrūsti ištaiko piktasis ir apsukrusis kaimynas, kuris gal net kastuvo sniegui nėra matęs. Nesuskaičiuosim, kiek tokių kaimyninių nesantaikų kilo, kol pagaliau vis daugiau daugiabučių namų gyventojų ėmė organizuotis ir sutartinai išsivalyti aikšteles ir kiemus. Gražus pilietiškumo pavyzdys. „Pradėk nuo savo kiemo“.
Neabejotinai visa tai nėra autentiškai „vilnietiška“, o sutinkama daugelyje Lietuvos vietovių. Sniegas greičiausiai visur vienodas, bet šios mintys apie „sniego atodangas“ kilo vaikštant būtent Vilniaus gatvėmis. Kodėl nusprendžiau jas užrašyti? Nes po poros savaičių, kai akys pripras prie baltumo, kojos – prie slidumo, dienos pamažėl ims ilgėti, o po šv. Kalėdų pradėsime galvoti apie vasaros atostogas – nebepastebėsime to, ką visa užklojantis sniegas atidengia.
Agnietė Mikšytė
