Kaip argumentas man nepadėjo ir taikli (savi)ironiška ekspremjero Gedimino Kirkilo replika: G. Kirkilas, turintis aukštosios partinės mokyklos diplomą, yra baisus komunistas, o štai jo buvusi dėstytoja, nuvedusi iki to diplomo, – tikra patriotė.
Ir visgi geranoriškumas nugalėjo. Nors dėl pagarbos miškų bunkeriuose ar lageriuose žuvusiesiems ir nebalsavau už buvusią aukštosios kompartijos mokyklos dėstytoją, po jos tapimo valstybės vadove nutariau elgtis krikščioniškai – vidujai nusiteikiau galimai viltingai ateičiai. Juk prieš du tūkstančius metų ir Saulius virto Pauliumi – iš Kristaus mokinių persekiotojo tapo viena iš pamatinių krikščionybės figūrų. O ir pati D. Grybauskaitė per rinkimų kampaniją viešai demonstravo krikščionišką pamaldumą.
Todėl kurį laiką atlaidžiai žiūrėjau net į labai jau keistas Lietuvos Prezidentės pastangas draugauti su Baltarusijos diktatoriumi Aleksandru Lukašenka, kurios vieną dieną išvirto į vieno iš Baltarusijos laisvės lyderių – A. Beliackio išdavystę. Visuomenės pasipiktinimo išsigandęs teisingumo ministras R. Šimašius net nubėgo tartis pas Prezidentę – ką čia jam daryti, gal reikia trauktis, tačiau iš baltųjų rūmų S. Daukanto aikštėje sugrįžo padrąsintas ir pažvalėjęs – jis nekaltas.
Štai tada ir buvo tas pirmas kartas, kai atsirado ministras „nė prie ko“. Vėliau, kaip žinome, ministrų „nė prie ko“ sąrašas vis ilgėjo.
O ilgainiui ir galutinai tapo aišku – kad ir kaip vilką šersi, vis tiek į mišką žiūrės.
D. Grybauskaitės artimi santykiai su diktatoriumi A.Lukašenka pasirodė grįsti ne vien dėl gerų kaimynystės santykių tarp geografiškai artimų kaimynų, kaip pateikiama viešai visuomenėje, bet ir dėl artimo Baltarusijos diktatoriaus ir Lietuvos Prezidentės (buvusio kolūkio pirmininko ir partinės mokyklos dėstytojos) požiūrio į valstybės valdymą.
Sakysit, perlenkiu? Gerai, padėliokim aplinkybes ir figūras.
Kas bent kiek domisi Baltarusijoje skiriamais vadinamųjų jėgos struktūrų vadovais puikiai žino, kad svarbiausias jų privalomas bruožas yra ne kompetencija, o lojalumas diktatoriui.
Ar ne tuo pačiu principu D. Grybauskaitė parenka ir Lietuvos teisėsaugos pareigūnus? Kuo baigėsi Lietuvos teisėtvarkos reforma? Kas lėmė naujų VSD, Generalinės prokuratūros vadovų, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovų atrinkimą? Gal jų kompetencija, principingumas, asmenybės savarankiškumas? Ar galėtume visas šias savybes pritaikyti Valstybės saugumo departamento vadovui G. Grinai, generaliniam prokurorui D. Valiui, FNTT direktoriui K. Jucevičiui ar net policijos generaliniam komisarui S. Skverneliui? Arba tam naujam Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovui, kurį Prezidentė greitai pasiūlys Seimui? Kuo jie pasižymėjo savo praeityje? Ką svarbaus nuveikė savo postuose per pastaruosius keletą metų?
Ką nuveikė D. Valys, kokias rezonansines, Lietuvą nudžiuginusias bylas ištyrė jo vadovaujama reformuota prokuratūra? Ar baigėsi skandalai su VSD, atėjus ten vadovauti G. Grinai? Kodėl Lietuvos saugumiečiai šnipus gaudo Estijoje, o Lietuvoje su rusų pagalba tik nepilnametes „teroristes“? Gal baigėsi valdžiai nelojalių piliečių neteisėti telefoniniai pasiklausymai? Paklauskite, kada neoficialiai, ką apie tai mano bet kurios frakcijos Seime nariai, buvę Prezidentės patarėjai, kodėl net politikos užkulisiuose, prie uždarų durų ir išjungtų telefonų, šnabždamasi apie neteisėtas kasdienes pokalbių stenogramas ant Prezidentės stalo?
Ar kas nors kada paneigs tarp teisėsaugininkų sklandančią versiją, kodėl Prezidentė taip ilgai ieškojo naujo generalinio prokuroro: neva iš penkių kviestų prokurorų tik D. Valys sutiko su svarbiausia sąlyga – besąlygišku paklusnumu „baltiesiems rūmams“?
Kaip esminį trejų metų valdymo darbą Prezidentė paprastai pristato savo kovą su korupcija – neva jai pagaliau pavyko teisėsaugą atskirti nuo politikų įtakos. Kadangi, kaip teigia Aristotelis, politika – tai menas valdyti valstybę, taigi valstybės vadovė ir yra pati didžiausia politikė, mums būtina įsitikinti, kaip Prezidentei pavyko atskirti teisėsaugą nuo savęs.
Dauguma jau primiršo, kaip pernai Prezidentė viešai sveikino generalinio komisaro Vizgirdo Telyčėno principingumą – atsistatydinimą dėl girto eilinio policijos patrulio padarytos avarijos. Tačiau politiniuose užkulisiuose buvo gerai žinoma, kad ši avarija tebuvo V. Telyčėno pasitraukimo pretekstas. Didelis autoritetas tarp policininkų, žmogus, turintis įspūdingų profesinių pasiekimų, buvo priverstas trauktis, nes buvo per daug savarankiškas ir ne per daug paklusnus Prezidentei pareigūnas. Tiesiog turėjo savo nuomonę.
Ir štai visiškai priešingas atvejis: Prezidentės Naujojoje Akmenėje atrastas ir naujai iškeptas generalinis prokuroras D. Valys pats ASMENIŠKAI partrenkia PĖSČIŲJŲ PERĖJOJE moterį. Ir kokia gi Prezidentės reakcija? Ji taip pat, kaip ir V. Telyčėno atžvilgiu, sveikina D. Valio principingumą – norą trauktis, bet... jo neatleidžia.
Kuo paremtas šis dvejopas standartas, jei ne lojalumo lygiu?
Tiesiog stebėtinai principinga Prezidentė buvo ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų V. Gailiaus ir V. Giržado atveju – tokio rango pareigūnai turi būti nepriekaištingos reputacijos ir privalo trauktis. Nesvarbu, kad melo detektorius nėra joks teisėtas teisingumo vykdytojas, o tų vyrų biografijas puošia įspūdingi darbai – kaip ir V. Telyčėnas daug metų rizikavę savo bei savo šeimų narių gyvybėmis kovojo su žiauriausiomis ir pavojingiausiomis Lietuvoje nusikaltėlių gaujomis. Visos abejonės dėl valstybės vadovės sprendimo (tiksliau – spec. tarnybų suformuotos nuomonės) reiškia nelojalumą, o tai jau nepriekaištingos reputacijos pabaiga.
Ir štai tuomet naujuoju Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovu tampa prezidentinės vadybos pavyzdys – toks ponas K. Jucevičius, kurio reputacija Prezidentės akyse lieka nepriekaištinga net tuomet, kai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nustato, jog K. Jucevičius pažeidžia viešus ir privačius interesus, nes pats pasirašo pagiriamąjį raštą apie save, idant gautų paaukštinimą, kai paaiškėja, kad, dirbdamas FNTT Operatyvinės veiklos skyriaus viršininku, „organizuodamas skyriaus veiklą nuo 2005 iki 2011metų, dėl savo aplaidumo, išreikšto neveikimu, netinkamai atliko savo pareigas ir tuo padarė tęstinį nusižengimą“ (STT tyrimo pažyma), ir netgi viešai melavo, pažeisdamas Vidaus tarnybos pareigūno priesaiką (Seimo komisijos išvada).
Praėjusią savaitę Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nustatė, kad generalinio prokuroro pavaduotojas D. Raulušaitis pažeidė du Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo straipsnius, o tai reiškia, kad D. Raulušaičio veiksmai, susiję su banko „Snoras“ tyrimu, valstybinės svarbos tyrimu, susijusiu su milijardais litų, nebuvo nešališki, sąžiningi ir pažeidė pareigūno nepriekaištingos reputacijos vardą.
Ir ką? Ogi nieko. D. Raulušaitis, kaip ir minėtas K. Jucevičius, gali dirbti toliau – praneša savo principingą nuostatą Prezidentė D. Grybauskaitė. Jiems netaikomi tokie patys nepriekaištingumo kriterijai kaip V. Telyčėnui, V. Gailiui ar V. Giržadui.
Ir tai reiškia, mieli ponai, kad precedentas padarytas – nuo šiol visi valstybės tarnautojai, ypač aukšti teisėsaugos pareigūnai, kaip ir K. Jucevičius ar D. Raulušaitis, gali skersai ir išilgai pažeidinėti Viešų ir privačių interesų įstatymą, savo neveikimu ar aplaidumu daryti tęstinius nusižengimus ir sulaukti globėjiško Prezidentės „stogo“. Nes pagal Konstitucijos 29 straipsnį „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams (o Prezidentė yra aukščiausia pareigūnė – D. S.) visi asmenys lygūs“.
Juokauju, žinoma. Konstitucijos nuostatų taikymas arba bausmė už jūsų prasižengimus priklausys nuo jūsų lojalumo valstybės vadovei – kaip ir tais laikais, kai ji dar dėstė komunistinę doktriną karjeros ištroškusiems okupacinio režimo padlaižiams.
Todėl neapsigaukite – jei jums prokuratūra pareikš įtarimų dėl milijoninių valstybės lėšų iššvaistymo, tai jūs nebūtinai kaip koks ponas G. Kėvišas sulauksite Prezidentės užtarimo ir galėsite tęsti toliau darbą valstybės tarnyboje bei taip pat toliau elgtis su mūsų visų pinigais. Arba Prezidentei ir premjerui pritariamai tylint, kaip koks ponas S. Šriūbėnas, pagarsėjęs skandalinga milijoninės vertės Gedimino prospekto rekonstrukcija Vilniuje (dėl kurios taip pat iškelta byla), ir dar skandalingesniais žiniasklaidoje paviešintais praturtėjimais, būsite paaukštintas viceministru, atsakingu už šimtamilijonines daugiabučių renovavimo lėšas.
Norint Prezidentės akyse įgyti tokį amžiną nepriekaištingos reputacijos statusą, reikia mažų mažiausiai būti prezidentinės (Liberalų ir centro sąjungos) nariu ir nuolat darbais bei žodžiais įrodinėti savo lojalumą šios partijos globėjai.
P. S. Ir visgi šioje komunistinio mąstymo padiktuotoje teisėsaugos „reformoje“ man išlieka keli nesuvokiami klausimai: negi naktimis Prezidentės nekankina logiška abejonė – o jei visgi generalinio prokuroro pavaduotojas, tiksliau – faktiškasis prokuratūros vadovas D. Raulušaitis jai sako netiesą dėl informacijos nutekėjimo „Lietuvos rytui“ apie banką „Snorą“? Kodėl taip atkakliai tikima, kad „Lietuvos rytui“ informaciją apie šio dienraščio svarbiausio akcininko liūdną ateitį atskleidė niekaip su tuo laikraščiu nesusiję buvę FNTT vadovai, o ne jos globojamas D. Raulušaitis, kurio žmonos dėdė yra antras pagal svarbumą „Lietuvos ryte“? O gal Prezidentė tiesiog negali jo atleisti dėl kitų priežasčių?
Ir kodėl kandusis R. Valatka, buvęs aršiausias Prezidentės kritikas „Lietuvos ryte“, netgi skelbęs, kad Prezidentė sudorojo „Snorą“, kad atkeršytų „Lietuvos rytui“ už kritiką, staiga taip pasikeitė, pakeitęs savo darbovietę? Vien iš baimės?
Kodėl vadinamoji „valstybininkų“ grupuotė, kuri taip priešinosi D. Grybauskaitės kandidatavimui į Prezidentes, dabar formuoja jos nuomonę, o tie, kas ją labiausiai rėmė, dabar yra jos juodžiausiuose sąrašuose?
Atsakymai į šiuos klausimus svarbūs dėl to, kad pagaliau gerai suvoktume psichologinį portretą žmogaus, pagrindinio politiko, vadovaujančio mūsų valstybei ir mūsų teisėsaugai. Arba surastume tą dar visuomenei nežinomą „nepriekaištingos“ reputacijos dėmę, kurią kažkas jau surado.
Jei to nepajėgėme išsiaiškinti prieš pirmus rinkimus, tai bent pabandykime prieš antrus.
Bernardinai.lt
