Neseniai Lenkijos prezidentui eilinį kartą išėjo nepaprastai stačiokiškai pasakyti, kai jis teikėsi Lietuvą pavadinti lietuviška ožka, kas sukėlė tikrą audrą stiklinėje. Vis dėlto esame tikri, kad tai ne mes, Lietuvos gyventojai, turime dėl tokio stačiokiškumo piktintis ir gėdytis. Būtų kas kita, jei Prezidentė Dalia Grybauskaitė pavadintų Bronislavą Komorovskį, pavyzdžiui, lenkų ožiu, tada dėl tokio stačiokiško elgesio tikrai būtų verta piktintis, ir ji mūsų akyse prarastų pagarbos likučius, net jei patyliukais širdies gilumoje B. Komorovskį ožiu ir laiko.

Czytaj więcej: Ar ožkos turi tautybę?

(Perkelta iš portalo www.slaptai.lt)

http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/4712-rysardas-maceikianecas-lietuva-tikrai-niekuo-nenusikalto-vilniaus-krasto-lenkams-ir-lenkijai.html

Šiandieniniai Lietuvos - Lenkijos santykiai kaip niekad prasti. Ir nematyti jokių prošvaisčių, kad bent artimiausiu metu imtų gerėti.
Kodėl toks ryškus pablogėjimas? Kokioms jėgoms naudinga, kai tarp Vilniaus ir Varšuvos nėra vienybės?
Kodėl Lenkijos politikai demonstratyviai žemina Lietuvos valdžios atstovus? Kodėl kurstomi Vilniaus krašto lenkai? Kodėl Seinuose ir Punske buvo išniekinti lietuviški vietovių užrašai? Ar tikrai lietuviai kuo nors nusikalto Vilniaus krašto lenkams ir Lenkijai?
Į  klausimus atsako Lietuvos lenkų tautinės bendruomenės atstovas, Fondo „Vilniaus klodai“ pirmininkas Ryšardas Maceikianecas. Su ponu Ryšardu Maceikianecu kalbasi Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

Pirmiausiai norėčiau paklausti, ką manote apie vis labiau įsiplieskiančio konflikto priežastis? Tikriausiai sutiksite, jog Lietuvos ir Lenkijos santykiai nūnai pablogėjo. Žinoma, pablogėjo ir Lietuvos santykiai su Vilniaus krašto lenkais. Bet kodėl? Kuo Lietuva nusikalto tiek Vilniaus krašto lenkams, tiek Lenkijai?
Privalau atsakingai pabrėžti, jog Lietuva tikrai nenusikalto nei Vilniaus lenkams, nei Lenkijai.

Czytaj więcej: Lietuva tikrai niekuo nenusikalto Vilniaus krašto lenkams ir Lenkijai

Pranešimas Mokslinei – praktinei konferencijai „Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti“.

1. Modernioji Lenkijos istorija kaip  nacionalizmo istorija

Didžiąją 20 a. dalį Lenkija funkcionavo būtent kaip fašistoidinė, nacionalistinė valstybė. Šis Lenkijos raidos aspektas nebuvo (ir nėra) išdiskutuotas nei moksle, nei istorinėje publicistikoje. Patys lenkai savo istorijos nesugeba intelektualiai ir doroviškai perdirbti, vis neatsigauna nuo istorinių traumų. Vokiečiai savo nacistinę istoriją sugebėjo perdirbti, o lenkai savo skaudulių - ne. Kitų tautų istorikai Lenkijos atžvilgiu laikosi politinio korektiškumo ir elgiasi pagal principą – džentelmenai aukos nespardo. Juolab, kad Lenkija yra Dovydas, supurtęs bolševizmo Galijotą.    Kas nežino istorijos, visada lieka vaikais.

Czytaj więcej: Lietuva ir Lenkija: Nacionalizmas – dorovės sifilis

Pranešimas Mokslinei – praktinei konferencijai „Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti“, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, Vilnius 2011 m., rugpjūčio 25 d.

Kalbant apie stereotipus bei aiškinantis galimybes juos koreguoti, keisti, bet kažin ar įveikti, ar juos kam nors panaudoti svarbu žinoti kaip ir kodėl jie atsirado, kam jie buvo naudojami. Mano pranešimo tikslas – bandyti atkreipti dėmesį, jog nūdienos viešajame diskurse, o ir teisinėje aplinkoje, vyraujantis lenkų Lietuvoje kaip įprastos tautinės mažumos statusas – nekorektiškas. Mano nuomone, toks požiūris, traktuotė –  viena iš priežasčių dėl ko atsiranda valdžios, politikų, nemažos lietuviškos visuomenės dalies nesusikalbėjimai, įtampos ir priešpriešos su Lietuvos lenkų tautine -kultūrine grupe.

Czytaj więcej: Lietuvos lenkai: neįvykusi tauta ar tautinė mažuma?

Lietuvos lenkų tautinės mažumos veikėjai dažnai aiškina, kad lenkų padėtis Lietuvoje pablogėjo po to, kai mūsų šalis įstojo į Europos Sąjungą, t.y. nuo 2004 metų. Nemanyčiau, kad tie metai kažkuo išsiskyrė Lietuvos valstybės  santykių su jos lenkų mažuma plotmėje. Šie santykiai ėmė krikti gerokai anksčiau, vos atkūrus šalies nepriklausomybę, kai pasipylė Lietuvos lenkų „europiniai skundai“, pirmieji iš jų buvo adresuoti Danijos ir Švedijos Helsinkio komitetams dar 1991 metais. Tarp tų skundų buvo ir tokie „šedevrai“: „Lietuvos Vyriausybė siekia iškelti ir išbarstyti po visą šalį tradiciniame lenkų regione gyvenančius lenkus“...

1995 metų pavasarį Lietuvoje apsilankęs Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos narys  Gheorge Frunda gavo naują porciją skundų, pvz., kad „rengiant mokytojus lenkų mokykloms yra naudojama lietuvių kalba“...  Tačiau po poros metų skundų jau neliko ir 1997 m. rudenį  Parlamentinė Asamblėja priėmė Rekomendaciją Nr. 1339,  kur pažymėta, kad Lietuvoje visos tautinių mažumų problemos išspręstos. Asamblėja pasveikino Lietuvą, įtvirtinusią teisinę valstybę ir gerus santykius su kaimyninėmis šalimis. Atrodė, kad pagaliau baigsis ir Lietuvos lenkų veikėjų skundai Europai. Deja! Jie ir toliau netilo, o pastaraisiais metais įgijo ir naują kvėpavimą.
Kuo gi dabar skundžiasi Lietuvos tautinių mažumų organizacijos? Imkime ir atsakykime nors į minimalų tų skundų kiekį – vienuolika, nors kai kuriuose sąrašuose jų skaičius siekia keliasdešimt. 

Czytaj więcej: Ko iš Lietuvos prašoma lenkų tautinės mažumos vardu?