Dauguma mūsų dėl gana reikšmingų dalykų nesusimąstome. Pavyzdžiui, kodėl majų kalendorius baigiasi 2012 metų gruodžio saulėgrįžoje? Kodėl žlugo majų, inkų ir actekų civilizacijos? Dėl ko euro zona nesustabdomai ritasi į pragaištį? Kas infiltruoja į Lietuvos valstybines institucijas okupantų ir kolonistų palikuonis, kurie, prisidengdami tariama valstybės institucijų interesų gynyba, nužmogintomis biurokratinėmis priemonėmis metų metais stumdo po teismus Lietuvos žmones, pakirsdami piliečio ir valstybės santarvę ir taip ardydami valstybingumo pamatus? Kodėl už netesėtus rinkiminius pažadus mūsų visų suneštais biudžeto pinigais nuolat penimos sistemingai meluojančios partijos, o mes, užuot pareikalavę bent politinės jų atsakomybės, abejingų kvailelių veidais vėl lipame ant to paties grėblio?

Suprantama, ne visiems atsakymams į kylančius klausimus mums pakanka erudicijos ir išminties, tačiau atskleisti atsakomybės nebuvimo už netesėtus rinkiminius pažadus priežastis nėra taip sudėtinga.

Trumpai apžvelkime bendrą padėtį, artėjant 2012 metų spalį vyksiantiems Seimo rinkimams.

Pinigų kulto civilizacijai pasiekus saulėlydį, pribrendo globalinių permainų metas. ES teikiamos piniginės išmokos už tai, kad nebūtų gaminama prekinė produkcija, demoralizavo dalį visuomenės, todėl būtina neatidėliojant keisti visuomenės vertybines orientacijas. Tai darytina keičiant ne tik socialines normas, bet ir visuomenines struktūras. Kol globalistai nesėkmingai ieško priežasčių, dėl ko jų taikomos priemonės ekonominei krizei įveikti nėra sėkmingos, globalizuotos sistemos silpnosios grandys, kurioms priskirtina ir Lietuvos valstybė, išgyvena itin sunkius ekonomikos, teisėsaugos ir dorovės nuosmukio laikus.

Kadangi politiniai santykiai yra kitų (vertybinių) santykių katalizatorius, politinių santykių stagnacija esti visų vertybinių (ekonominių, kultūrinių, demografinių) santykių pokyčių stabdis. Teisės normos ir jas turinčios įgyvendinti valstybės struktūros yra tie svertai, kuriais dabar turėtų būti įgyvendinama itin įžvalgi politinė valia. Šiems svertams nustojus efektyviai veikti, valstybės institucijų sistema, kaip socialinis organizmas, netenka žmonių pasitikėjimo, todėl nuolat didėja piliečių ir valstybinių struktūrų atskirtis.

Lietuvos valstybė šiuo metu primena piratų užgrobtą laivą, kurio įgula priversta paklusti svetimai valiai ir jau negali turėti poveikio to laivo kursui. Todėl būtinos esminės ir neatidėliotinos permainos. Kvaziteisinė praktika, kuri reiškiasi prokuratūros ir teismų sistemos išsigimimu, sutrikdė visos valstybės pilietinį gyvenimą. Dėl to būtina sisteminė prokuratūros ir teismų pertvarka, taip pat atitinkamai tobulinant kitas valstybės struktūras. Tai  padaryti neįmanoma be naujo politinio mąstymo, kuris realizuotinas naudojant sužmogintą atstovaujamosios demokratijos mechanizmą. Išplėšti valstybę iš šiandieninės klanokratijos gniaužtų ir perduoti ją piliečių valdysenai – pirmaeilis tautos uždavinys. Jį išspręsti galima tik bendromis piliečių, visuomeninių ir pilietiškai orientuotų partinių struktūrų pastangomis.

Pakeisti politikus klanininkus politikais pilietininkais galima tik įsiliejant naujiems žmonėms į atstovaujamąsias valstybines struktūras. Tačiau to maža – būtinas piliečių kontrolės ir politikų personalinės atsakomybės mechanizmo sukūrimas. Beprasmiais teiginiais perkrautų partijų programų citavimas, priekaištaujant dėl jų nesilaikymo, kai politikai nevykdo savo pažadų, – bevaisiai  mėginimai pareikalauti konkretaus politiko atsakomybės. Tik vieši individualūs kiekvieno politiko įsipareigojimai partijų programų ribose ir tų įsipareigojimų sietinumas su parlamentaro realaus išankstinio atšaukimo galimybe būtų veiksminga užkarda politikų melo lavinoje.

Pateikiu savo politines vertybines nuostatas, kurias „Drąsos kelio“ šalininkų vedliai laiko priimtinomis jų programiniams principams, todėl sutinku, kad mano pavarde būtų papildytas „Drąsos kelio“ šalininkų, pretenduojančių į Lietuvos Seimą, sąrašas.

Jeigu įgyčiau realią galimybę dalyvauti Lietuvos valstybės teisėkūros darbe ir nepateikčiau įstatymų projektų savo vertybinėms nuostatoms įgyvendinti, prašau laikyti mane ieškančiu vietos prie „lovio“ savo Tautos interesų išdaviku, baustinu visu paprotinės teisės ir pilietinės teisėjautos griežtumu.

Vertybinės nuostatos tautos suverenitetui įtvirtinti

1. Kiekviena tauta etnokultūriniam paveldui išsaugoti turi teisę turėti valstybinius steiginius.

2. Kiekvienas žmogus, turintis lietuvišką etnokultūrinę pajautą, nepaisant valstybės, kurioje jis gyvena, turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę.

3. Įvairiapusis visų Lietuvos piliečių įtraukimas į pilnutinės demokratijos kuriamąjį darbą ir palankiausių jiems sąlygų sudarymas, saugant ir gausinant nacionalines vertybes – pirmaeilė Lietuvos valstybės užduotis.

4. Valstybės tarnyboje atsisakytina partinių prioritetų; į kiekvieną valstybinę pareigybę skirtini specialistai tik pagal kompetenciją.

5. Valstybės tarnautojo arogancija, žeminanti piliečio orumą, nesuderinama su valstybiniu požiūriu ir darbu valstybės tarnyboje.

6. Teismai formuotini teisėjų darbo kadencijomis tvarka, perėmus ir adaptavus Šveicarijos, Nyderlandų, Norvegijos ir Estijos teismų sistemos principus, užtikrinant teisėjų procesinį profesinį nepriklausomumą. Teisėju gali dirbti tik Lietuvos pilietis, turintis visuomenės pasitikėjimą.

7. Kuriant nacionalinį turtą, jei tai susiję su biudžeto ar kitų bendruomeninių lėšų naudojimu (viešieji pirkimai), svarbiausias kriterijus turi būti ne pirkinio kaina, o reikalingų daiktų įgijimo ar perkamų paslaugų (darbų) atlikimo tempai (nepažeidžiant technologinių reikalavimų) bei daiktų, paslaugų ar darbų kokybė (formų įvairovė, kiti pranašumai). Realią pirkinio kainą pavesti nustatyti sąžiningiems, nešališkiems ekspertams.

   Lietuvai pagražinti draugijos narys-ekspertas, advokatas Jonas Ivoška