Propagandos iš kaimyninių Rytų valstybių formos yra pačios įvairiausios. Ir joms tikrai negailima tiek finansinių, tiek žmogiškųjų resursų. Televizija ir radijas – bene populiariausias ir pagaviausias būdas, tačiau esama ir kitų – ne tiek plačiai išplitusių, tačiau turinčių pretenzijų į mokslinį įvairių antilietuviškų (antibaltiškų) teorijų pobūdį.
Vienas iš tokių būdų – elektroninėmis priemonėmis platinamas žurnalas rusų kalba „Russkij mir“ („Rusų pasaulis“), esą griaunantis egzistuojančius mitus apie skausmingus Lietuvos istorijos faktus. Gal ir nevertėtų skirti daug dėmesio šiam Rusijos Federacijos vyriausybinės Tėvynainių, gyvenančių užsienyje, komisijos finansuojamam leidiniui, tačiau į akis krenta atvirai iškraipomi ar pritempti istoriniai faktai. Įdomu ir tai, kad šio leidinio visuomeninės tarybos narių sąraše puikuojasi ir Europos Parlamento nario, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovo Valdemaro Tomaševskio pavardė.

Mitų griovėjai
„Vienas naujausių lietuviškų mitų, skirtas atbukinti objektyvų požiūrį į istoriją, yra apie herojišką pasipriešinimą tarybų valdžiai. Bei lietuvių atsisakymą dalyvauti nacių formuotėse, – rašoma viename žurnalo numerių, skirtame „Naujausiems Pabaltijo mitams“. – Viskas buvo kitaip. Dar 1940 metais pasiuntinys Berlyne K. Škirpa rašė prezidentui Antanui Smetonai: „Lietuviškoje dirvoje reikia pasėti nacionalsocializmo grūdus. Ir nesvarbu, kaip lietuviškai vadinsis partija, kuri paskelbs save Hitlerio sekėja. Gal aktyvistais, gal kitaip. Svarbu įtvirtinti vado principą ir visuomenės gyvenimą tvarkyti pagal nacionalsocializmo principus.“

Straipsnio autorius primena, kad pulkininkas K. Škirpa, buvęs „Lietuvių aktyvistų fronto“ organizatorius, šiuo metu yra laikomas patriotu ir nacionaliniu Lietuvos didvyriu.

Toliau dėsningai yra judama link birželio 23-iosios – Birželio sukilimo dienos, kai Kaune vyko gėdingi pogromai prieš žydų tautybės asmenis. Pasak straipsnio autoriaus, sukilimo dalyviai, žudę savo kaimynus žydus, Lietuvoje, kuri priklauso Europos Sąjungai, yra reabilituojami ir teisinami dėl savo veiksmų. Dar liūdniau, kad šie masinių žudynių „aktyvistai“ vėliau, 1944–1953 metais, taps antisovietinės rezistencijos dalyviais, „partizanais“. Ir dabar jie vėl Lietuvoje laikomi nacionaliniais didvyriais.

Vadinamoji „Lietūkio“ garažo istorija iliustruojama plačiai paplitusia nuotrauka, kurioje stovi žaliūkas su dalba. Istorikai neturi vienodos nuomonės, kas įamžintas toje nuotraukoje, tačiau minėtame leidinyje neabejojama – „Jaunas lietuvis šalia nužudytų žydų kūnų“.

Sugriautas ir dar vienas mitas – dėl lietuviškųjų SS dalinių. Nesvarbu, kad jų Lietuvoje sukurti nepavyko, tačiau „40–50 tūkstančių lietuvių vis vien tarnavo vermachte ir pagalbiniuose daliniuose“. Ką jau kalbėti apie generolo P. Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę.

Šokinėdami per istoriją žurnalo autoriai priartėja ir prie šių dienų. Kaip vienas nacizmo reabilitavimo pavyzdys – 2010 metais atidarytas memorialas-bunkeris, kuriame 1949 m. vasarį partizanų vadų suvažiavime generolas Jonas Žemaitis išrinktas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininku. Atidaryme dalyvavo prezidentė Dalia Grybauskaitė, o generolo J. Žemaičio nuopelnai taip pat aukštai įvertinti oficialios Lietuvos valdžios.

„Šiuose naujuose Pabaltijo mituose, kai didvyriais skelbiami abejotinos reputacijos asmenys, yra vienas labai svarbus ir panašus simptomas – paslėpta nacizmo reabilitacija“, – tvirtina žurnalo autoriai. Eilinis tokios reabilitacijos įrodymas – vienas Lietuvos teismas pripažino svastiką „kultūriniu-istoriniu paveldu“.

„Matyti, kad naujos Baltijos tautų nacijos formuojasi ne istorinių faktų, ne šiuolaikinių humanistinių vertybių, o mitų ir klaidingų idealų pagrindu. Todėl šie naujieji mitai ir legendos ypač pavojingos“, – rašome leidinyje „Russkij mir“.

Kremliaus propaganda
„Rusijos tėvynainių organizacijos yra inicijuojamos ir kuriamos šios šalies Užsienio reikalų ministerijos, panaudojant konkrečių šalių piliečius. Galima sakyti, kad tos organizacijos ir jų renginiai, leidiniai visada turi atitikti Rusijos užsienio politikos liniją, – vartydamas leidinį „Russkij mir“ tvirtino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, istorikas Arvydas Anušauskas. – Iš tokių leidinių turinio galima tik konstatuoti, kad, prisidengus tariamais rusakalbių teisių pažeidimais, padėtis Baltijos šalyse apibendrinama, nors situacija ir gerokai skiriasi, pateikiama valstybes diskredituojanti informacija, kuri yra pritempta prie Rusijos užsienio politikos tikslų, t. y. diskredituojant Baltijos valstybes, pateikti jas kaip antraeiles ES šalis.“

Plačiai tokio pobūdžio leidiniuose plėtojama „nacizmo Baltijos valstybėse atgaivinimo“ tema, pasak A. Anušausko, yra įprastas propagandinis arkliukas. „Nacizmo reabilitavimo tema paremta ne kokiais nors teisės aktais, ne istorikų darbais, tad apie tai kalbėti rimtai netenka. Šiuo atveju tiesiog norima matyti kitokį paveikslą, pateikti Baltijos valstybes realybės neatitinkančioje šviesoje. Iš kai kurių straipsnių matyti, kad pykstama ant ES institucijų ir kitų valstybių, kad jos neparemia šios Rusijos politikos. ES gauna visą informaciją apie tai, kas vyksta Baltijos šalyse, ir mato, kad naudojami dezinformacijos metodai“, – teigė A. Anušauskas.

Kas tas „litovcas“?
Viename žurnalo „Russkij mir“ numeryje publikuojama žudynių „Lietūkio“ garaže nuotrauka su iškalbinga paantrašte – „Jaunas lietuvis šalia nužudytų žydų kūnų. Kaunas, 1941 m. birželio 27 d.“ Pačioje Lietuvoje būta daug ginčų, kas tas „jaunas lietuvis“ su dalba talžęs žydus?

„Kadangi teko atlikti šių įvykių tyrimą ir surinkti visą prieinamą informaciją, kurią, beje, pateikiau Vašingtono Holokausto muziejui, galiu pasakyti, kad istorinis tyrimas buvo atliktas, tačiau jo stengtasi nematyti ir juo nesinaudoti, kadangi jis eliminuoja dalį mitų, kurie susiję su šiuo įvykiu, – teigė A. Anušauskas. – Pirmiausia už šio įvykio stovėjo SS brigadenfiurerio Walterio Stahleckerio vadovaujama vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinė grupė A. Taip, ji į šios akcijos vykdymą įtraukė gestapo agentus, kurie tuo metu buvo paleisti ar išsivadavo iš Kauno kalėjimo. Taip, šioje akcijoje dalyvavo lietuviai, kurie buvo gestapo agentai. Ir šito paveikslo matyti nenorima – norima matyti visai ką kitką. Taip norima diskredituoti pokarinį partizaninį pasipriešinimą, kurio šaknys tariamai eina vos ne nuo nacių okupacijos laikų.“

Pasak A. Anušausko, tokie straipsniai nėra skirti istorijai ar jos tyrinėjimams. Jie skirti iškreiptos informacijos pateikimui. Tokiam, kokio reikia Kremliui.

„Tomaševskis surado tikrus draugus“
Komentuodamas V. Tomaševskio dalyvavimą tokiuose Kremliaus projektuose, A. Anušauskas teigė, kad paties Europos Parlamento nario apsisprendimo reikalas, kur ir kaip dalyvauti. „Tačiau tokie dalykai parodo interesų sutapimą su kitos šalies, šiuo atveju Rusijos, interesais – dezinformavimu, Rusijos įtakos plėtimu, dezintegracijos skatinimu, – tvirtino A. Anušauskas. – Čia jis tikrai surado tvirtus draugus.“

Alfa.lt, 2012-04-24