Vos 20 km nuo sostinės – ir dingsta civilizacija. Čia laikas sustoja – Vilniaus rajone jau daugelį metų nesikeičia nei valdžia, nei paprastų žmonių buitis.
Lietuviai politikai vengia čia net lankytis, nes jau seniai suprato, kad čia jie nėra ir nebus savi. Kita vertus, žinios iš Vilniaus rajono retai pasieka sostinę, nebent įsiplieskia koks nors skandalas, dažniausiai susijęs su bandymais miestelių gatvių pavadinimus rašyti lenkų kalba. Daugiau – jokių žinių. „Vilniaus diena“ nusprendė pasidairyti po rajoną, kuriame vis dažniau apsigyvena ramybės ieškantys vilniečiai. Gūdus sovietmetis – toks įspūdis susidaro pavažinėjus po Vilniaus rajoną. Pilki namai,
šiukšlių kalnai, šalia gyvenviečių voliojasi seniai užmirštos statybinės atliekos, keliai duobėti, o šalia gyvenviečių – dar ir neasfaltuoti. Rajone daug kur nėra vandentiekio ir kanalizacijos sistemų.
Nuosavame name už 8 kub. m talpos nuotekų išvežimą tenka mokėti pusę tūkstančio litų. Talpą šeima užpildo per mėnesį. Tai reiškia, kad nuotekų išvežimas tampa prabanga, už kurią gali mokėti tik pasiturintys naujų kvartalų gyventojai. Likusieji vis dar naudojasi lauko tualetu ir nuotekas pila kur pakliūva.

Vilniečiams į komunalinių paslaugų paketą įtraukiama elektra, patalpų šildymas, vanduo, kanalizacija, o rajono gyventojai moka tik už elektrą.

Vietiniai gyventojai murma ir dėl šiukšlių išvežimo. Esą senučiuke mašina kartą per savaitę atvažiuoja du šiukšliavežiai, bet šiukšlių maišus dažnai krauna tik vienas. Kitas, įsikibęs į atramą, svirduliuodamas tupi mašinoje. Mat jei išliptų padėti – atgal nebeįliptų.

Žiemą rajone gyventi dar sunkiau. Jei gerokai pasninga, reikia pačiam traukti kastuvą ir nusikasti ne tik savo kiemą, bet ir dalį gatvės – kitaip į darbą neišvažiuosi.

Pavyzdžiui, Avižienių seniūnija, kuriai priklauso 29 kaimai, teturi vieną sniego valytuvą. Šis pirmiausia pūškuoja prie mokyklų, o gatveles prie individualių namų gali nuvalyti geriausiu atveju po poros dienų.

Vandentiekio teks palaukti
Puse lūpų kalbama, kad Vilniaus rajonas miestiečiams įprastų patogumų neturės dar ilgai. Įdomu tai, kad Vilniaus rajono savivaldybės biudžetas – daugiau nei 117 mln. litų. Rajono merės Marijos Rekst teigimu, kasmet po 4 mln. litų atriekiama infrastruktūrai, tačiau didesnių pokyčių nematyti.

Rajono tarybos narys socialdemokratas Gediminas Paviržis pripažino, jog krašto prie sostinės galimybės kur kas didesnės. Mat rajonas patrauklus investuotojams, todėl į jį galima pritraukti ir privačių lėšų, skirtų keliams remontuoti, vandentiekiui ir kanalizacijai įrengti.

Tačiau tik pastaraisiais metais imtas taikyti sostinės pavyzdys – kvartalus statančių bendrovių prašoma savomis lėšomis nutiesti sklype kelius, atvesti komunikacijas.

Naujakuriai gali džiaugtis civilizuotu gyvenimu, o nuo seno rajone gyvenantiems žmonėms vandentiekio teks dar palaukti. Daugiausia vilties turi gyvenvietės, kuriose pūpso sovietmečiu statyti vandens bokštai.

M.Rekst tikinimu, užakusią sistemą prikelti bus paprasčiau ir darbai kainuos apie milijoną litų. Tuo metu įrengti vandentiekį ir kanalizaciją visame rajone – dešimtmečių darbas, savivaldybei kainuosiantis pusę milijardo litų.

Valdžia – nepakeičiama
Vilniaus kraštą nuo 1995 m. valdo Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), kurios nariai neretai vadinami lenkų radikalais, bet kokiais būdais siekiančiais išskirtinių teisių lenkų mažumai Lietuvoje. Pavyzdžiui, neseniai LLRA užsimojo Vilniaus rajone visas gatves vadinti ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai.

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje nurodė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriui pakeisti rajone iškabintas gatvių pavadinimų lenteles, kuriose greta užrašų lietuvių kalba pateikiami užrašai kitomis kalbomis (lenkų, rusų). Rajonui vadovaujanti LLRA šį sprendimą, pažeidžiantį Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, ketina apskųsti Europos Tarybai.

Vilniaus krašte lenkai sudaro daugiau nei pusę visų gyventojų. LLRA metų metus neišleidžia rajono valdžios vairo iš savo rankų. Svertai valdžiai pasiekti gali būti įvairiausi – pavyzdžiui, užsiminti, kad kas nors gali likti be malkų ar kitokios paramos, atkeliaujančios iš kaimynės Lenkijos. Paramą kaip tyčia skirsto savivaldybė ir seniūnijos.

Įdomu tai, kad dauguma Vilniaus krašto žmonių ne tik balsuoja už šią politinę jėgą, bet jai dar aukoja 2 proc. pajamų mokesčio. Valstybinė mokesčių inspekcija skelbia, jog šiemet didžiausia pinigų suma, kaip ir 2006 m., pervesta visuomeninės organizacijos Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus rajono skyriui – jam skirta daugiau nei 291 tūkst. litų.

Lietuvos lenkų sąjunga glaudžiai susijusi su LLRA. Šiuo metu jai vadovauja Michalas Mackevičius – LLRA narys bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys.

Dėmesys rajono mažumoms
Vilniaus rajoną valdanti LLRA daugiausia dėmesio skiria ne infrastruktūrai, o švietimui. Tiesa, lapkričio mėnesį jos tinklalapyje skelbiamos naujienos, skirtos tik tautinėms mažumoms, tiksliau, Lietuvos lenkams. Rūpintasi tautinių mažumų mokinio krepšelio, klasių komplektavimu.

Rajono valdžia džiaugiasi, kad baigiama rekonstruoti Rudaminos lenkų vaikams skirtą mokyklą ir darželį: įrengta virtuvė ir sanitariniai mazgai, vyksta paskutiniai dažymo darbai.

Vilniaus rajono savivaldybė šiam projektui iš savo biudžeto skyrė beveik 2,9 mln. litų. Ir Marijampolio lenkų vaikais pasirūpinta – pradėtas statyti pradinės mokyklos priestatas. Objekto statyba kainuos apie 530 tūkst. litų. 51 proc. lėšų iš savo biudžeto skirs Vilniaus rajono savivaldybė, o likusius 49 proc. – organizacija „Wspolnota Polska”.

Įdomu tai, kad lietuviams mokyklas rajone stato ne savivaldybė, o Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Vilniaus apskrities viršininko administracija. Antraip statybų projektai įstringa LLRA narių stalčiuose. Geriausias pavyzdys – buvusio švietimo ir mokslo ministro Remigijaus Motuzo eksperimentas mokyklos statybą Maišiagaloje patikėti LLRA.

Lietuviai nesulaukia mokyklos
Maišiagaloje savivaldybė trečius metus negali pradėti statyti Algirdo vidurinės mokyklos lietuviškai kalbantiems vaikams.

Dar 2004 m. valstybė skyrė 300 tūkst. litų mokyklai projektuoti, tačiau darbai baigti tik šių metų vasarą, o patį projektą dar reikia taisyti. Mat jis buvo nukopijuotas nuo Kalvelių mokyklos, tačiau prie vietos ypatumų nepriderintas. Mokyklos statybai skirtas milijonas litų pakibo ore.

„Metų pradžioje (LLRA – red. past.) kaltino apskritį, kad ji neduoda žemės. Išsiaiškinau, kad trūko vienos pažymos. Šiaip ne taip tą žemę gavome. Paskui paaiškėjo, kad projektas nesuderintas su Kultūros paveldo departamentu (KPD). Pats buvau KPD – pažiūrėjau, kad jokios problemos nėra. Reikia mažinti aukštį, ant piliakalnio šlaito negalima daryti tribūnų, į kitą vietą perstumti stadioną – ir KPD pasirašo. Be to, dar siūlo dalinį leidimą tinklams. Tada turime milijoną ir reikia greičiau statyti. Antraip užšals ir darbai kainuos brangiau“, – atviravo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys konservatorius Jonas Vasiliauskas.

Rajono valdžia nusprendė projekto nekeisti ir nedelsdama skelbti statybos pradžią. Tačiau statybos nevyks, nes projekto netvirtins KPD. Jei valdžia sumažintų statomos mokyklos aukštį, neliktų vietos pradinukams. Šiuos manyta palikti senosiose patalpose, tačiau LLRA užsimojo senąją mokyklą paversti kultūros centru.

Rajono merė M.Rekst tikino, kad derybos dėl mokyklos projekto su KPD nebaigtos. Esą finansavimas statyboms gautas, konkurso būdu išrinktas rangovas, todėl mokykla Maišiagaloje turi iškilti. Tačiau kada lietuviškai besimokantys vaikai ir jaunuoliai persikels į naujas patalpas, rajono merė atsakyti negalėjo.

Vilniaus diena, paskelbta 2007-11-24.