…Do Mackiewicza nikt nie chciał się przyznać i dlatego, że taki literacko zacofany, i dlatego, że okropny reakcjonista, ale czytali, aż im się uszy trzęsły. Pośród znanych mi polskich literatów nikt tak nie pisał. Szlachcic szaraczkowy, jak go nazwałem, z tych upartych, wzgardliwych, zaciekłych milczków, pisał na złość. Na złość całemu światu, który czarne nazywa białym i nie ma nikogo, kto by założył veto. I właśnie w tej pasji jest sekret jego stylu. Czesław Miłosz. Kultura,  1989

Karolio Wędziagolskio „Dienoraščiai", išleisti Lenkų kultūros fondo Londone, turėtų būti vadinamojo klasikinio „įnašo" į pasaulio istorinę literatūrą lentynoje. Jie niekada nepraras vertės, nes yra susiję ne tik su Lenkijos reikalais. Kalbant apie lenkų literatūrą, Wędziagolskio „Dienoraščiai" yra ypatinga išimtis. Apie revoliuciją Rusijoje parašyta galybė kūrinių. Tačiau daugelis šių knygų autorių yra arba revoliucijos liudininkai, arba jos „aukos". Turbūt pirmą kartą apie tai parašė ne žiūrovas, o tos istorijos aktorius. Šitas rašymas „iš vidaus" ir yra šios knygos didžiausias išskirtinumas, taip pat didžiausia vertybė. Žinoma, išleista daugybė knygų, parašytų įvairių tautų bolševikų, tarp jų - daugiau kaip tuzinas tuomet aktyviai veikusių lenkų bolševikų. Tačiau jie nepriklauso nacionalinei literatūrai, o priklauso - nekreipiant dėmesio į kalbą - komunistinės literatūros visumai, ne tik anų, bet ir šių laikų. Tai visai kas kita.

Lenkų spaudoje pasirodė daug Wędziagolskio „Dienoraščių" recenzijų. Visi juos giria. Kai kas jais žavisi. Wędziagolskio knyga išeivijoje tapo bestseleriu. Labai pagrįstai. Įspūdingai gyvas pasakojimas, puikus literatūros pojūtis, kalba, vaizdingi aprašymai. Jau vien dėl to šią knygą privalu perskaityti. O dar ko vertas istorinis autentiškumas.
Autorius, Karolis Wędziagolskis, yra spalvinga asmenybė, kokių maža, iš, norisi sakyti, spalvingų laikų. Jei tai nebūtų kraujo, raudonio ir epochos griuvėsių spalva. Epochos, išdaužytos kavalerijos kanopų, tačiankų ratų, ištryptos pilietinio karo batų. Užspjaudytos „semečkų" lukštais bei kulkosvaidžių juostų iššautų šovinių tūtelėmis. Saulė švietė per dulkes ir dūmus. Mėnulis krito ant sprunkančių persigandusių dezertyrų. Kilo nauja, kolektyvinio teroro epocha. Šioje frontų, žudynių ir skelbiamų lozungų sumaištyje Wędziagolskis yra revoliucionierius pagal įsitikinimus ir kontrrevoliucionierius pagal įgautą patirtį. Jis buvo... O, kuo jis tik nebuvo! Pirmiausia buvo esero Boriso Savinkovo, kurį Vinstonas Churchillis, savo 1937 m. išleistoje knygoje „Great Contemporaries", laiko viena svarbiausių asmenybių pasaulio istorijoje, draugas ir bičiulis. Wędziagolskis pažinojo Kerenskį, kunigaikštį Lvovą ir Levą Trockį, Miliukovą, Kornilova, Vrangelį, Denikiną ir daugybe kitų kontrrevoliucijos fronto atstovų; vėliau jis tapo Pilsudskio patikėtiniu, pietavo Paryžiuje su Dmowskiu. (...)
Wędziagolskis rašo: „Daug kas tikėjosi, kad šis karas atneš šviesesnį rytojų. Tik nedaugelis jau anuomet juto, kad prasideda naujas, kruvinas istorijos skyrius - įvadas į epochą, kurią netrukus keletas pamišėlių paskelbs laimės epocha." (...)
Tuo tarpu kampanijos vyksmas, nesėkmingas Rusijai, didino vidinį susiskaldymą. 80% Rusijos inteligentų „buvo liberalai ir socializmo šalininkai". Ir, kaip rašo Wędziagolskis, „galiausiai atėjo ta išsvajota ir prakeikta diena, daugybę kartų skelbta poetų, pranašų ir filosofų, dviveidė diena, iš pažiūros teisinga ir garbinama kaip visuotinės laimės aušra, bet iš tikrųjų tai buvo prieblanda prieš baisią naktį, visų vilčių žlugimą". (...)
Viskas prasidėjo, kai laikinoji vyriausybė išleido „prikazą Nr. l" dėl karo revoliucinių komitetų steigimo. Tai įvyko prie Kerenskio. Šis įsakymas Nr. l įteisino anarchiją, kariuomenės irimą ir visus nusikaltimus, sudarančius jo išdavą. „Jį pagimdė, - rašo Wędziagolskis, - civilių revoliucionierių baimė, kad kareiviams nešautų į galvą savo karabinais paremti vieną ar kitą kontrrevoliuciją... Nes matant, kad tvirtas įsitikinimas, jog užtenka nuversti carizmą, ir viskas bus gerai, ėmė svyruoti anarchijos akivaizdoje, respublikos rėmėjų stovykloje kilo kontrrevoliucijos baimė, pasiekusi isteriją, kuri akino ir darė nejautrius bolševizmo pavojams." Kelio atgal jau nebuvo: „Liaudies balsas - Dievo balsas" virto dogma ir vedė link to, kad bus pamintas ir Dievas, ir liaudis.
Tai pradžia to, ką Wędziagolskis nori būtinai pasakyti iš savo išgyvenimų, pastebėjimų ir konstatavimų. Perkėlus į šiuos laikus, galima tai laikyti perspėjimu apie mažesnes ar didesnes, bet bauginančias „kerensčiznos" analogijas. Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus, jau mažai žmonių pasaulyje žino, kas buvo Kerenskis. Bet 1917 m. pradėtas modelis, rodos, plinta ir jau apima visą pasaulį. Galima skeptiškai, net ironiškai reaguoti į panašų apibendrinimą. Reiškinys normalus: tie, kas pasitraukė, mirė, daro tiek pat kiek grindinio akmenys, o tie, kurie eina pirmyn, nesugeba įsisąmoninti, kad anie kadaise kartu gyveno ir kartu veikė, kad jie gali būti bendraautoriai to, kas yra dabar. Wędziagolskis atveria mums „kerensčiznos" esmę. Ne iš seno anekdoto, o iš širdies ir iš principo, kuris atvėrė kelią bolševizmui. Šis principas - „priešas skaitosi tik iš dešinės"...
Kaip tik tuo pat metu, kai išėjo Wędziagolskio knyga, Amerikoje senas socialistas gimęs Vilniuje Davidas Šubas rašo: „Jie juto grėsmę tik iš dešinės... Kai 1917 m. liepą Leninas pirmą kartą pamėgino įvykdyti bolševikų perversmą, menševikų delegacija, vadovaujama F. L Dano, nuskubėjo pas Kerenskį, kad tas, dėl Dievo meilės, nesiųstų kazokų numalšinti Lenino mėginimo!.."
Savinkovas, Kerenskio vyriausybėje būdamas karo ministru, paskyrė Kornilovą vyriausiuoju vadu. Tuo metu Wędziagolskis, būdamas 8-osios armijos komisaru, savaime priklausė Peterburgo „sovdepui" ir rėmė Savinkovo veiksmus. Kornilovas žygiavo į Peterburgą, norėdamas išgelbėti Rusiją nuo bolševikų: „Reikia ne plėsti revoliuciją, o gelbėti tėvyne!" Kerenskio valdžia galėjo susidoroti su Lenino partija. Bet, kaip rašo Wędziagolskis, „...buvo tikima, kad švenčiausiąjį revoliucijos altorių nuo kontrrevoliucijos reikia saugoti kartu... Vyriausiojo štabo karinis komisaras Vladimierzas Stankevičius, Kauno bajoras nuo senelio prosenelio ir eseras pagal pažiūras, Kerenskio akys ir ausys, nepritarė prevencinėms priemonėms prieš bolševikus, kadangi tai prieštaravo laisvės sąvokai ir kėlė kontrrevoliucijos grėsmę..." (...)
Šitaip anuomet atrodė, pripažinkime, šiek tiek panašu į šiandieną. Wędziagolskis: „Paskutinis tragedijos veiksmas prasidėjo 1917 m. spalio 25 d. (pagal senąjį kalendorių). Tai buvo prologas ilgametės pasaulio dramos, kuri tęsiasi iki šiol, ir niekas nežino, kada baigsis ir kuo baigsis." (...)
Akivaizdu, kad Wędziagolskio refleksijos skirtos ne Rusijai, ne Lenkijai, o visam pasauliui. Skaitant dabar, 1972 metais, rodos, taip nutolusiais nuo anų įvykių, iš tiesų sunku paprieštarauti įspūdžiui, kad nuotaikos, vyraujančios vadinamajame laisvajame pasaulyje, turi daug, netgi per daug, panašumų į „kerensčizną", apibūdinkime tai svetimybe. (...)
Kai tai rašau, kaip tik lenkų emigrantų Londone leidinyje (1972 m. rugsėjo2 d.) skaitau apie Pilsudskio politikos Rytų atžvilgiu tikrąsias priežastis: „... Valstybės galva bolševikų pergalę prieš baltuosius generolus laikė mažesniu blogiu, be to, buvo tvirtai įsitikinęs, kad šioje kovoje nugalės bolševikai, o ne jų priešininkai..." (...)
Karolis Wędziagolskis savo „Dienoraščiuose" gana smulkmeniškai ir vaizdingai atskleidžia, kaip ir kada visa tai prasidėjo. (...)
Wędziagolskis, įsakytas Pilsudskio, įgyvendino planą susitarti su antibolševikine Rusijos atgimimo sąjunga, subūrusią nepritariančius monarchinei, „generolų" kontrrevoliucijai asmenis. Pilsudskis priėmė Savinkovą, buvo nustatyti rusų organizacijų Lenkijoje politinės veiklos principai. Įsteigtas Rusijos komitetas, kuriam vadovauti ėmėsi Savinkovas. Jo nariais tapo ir žinomi rašytojai Dmitrijus Merežkovskis, labai mėgęs Pilsudskį, Zinaida Gipijus, Filosofovas. Atėjo 1920-ieji. Įkurta karinė organizacija (gen. Peremykinas, Glazenapas, grafas Palenas). Prie jos prisijungė Bulak-Balachovičiaus, esaūlo Jakovlevo būriai. Buvo tragiškas metas. Rusų kariuomenės dalys Lenkijos pusėje siekė 80 000.
Prasidėjo Varšuvos mūšis. Bolševikai sutriuškinti. Lenkų kariuomenė pergalingai žengia pirmyn. Staiga, spalio 12 d., Pilsudskis paskelbia paliaubas su bolševikais. Rusijos komiteto kariuomenė, nukeliavusi per toli, liko... „visiškai vieniša", - rašo Wędziagolskis. (...)
Čia būtų galima pasakyti, jog griežtas įspėjimas ant naujos epochos slenksčio teko antikomunistiniams emigrantams. Iš tiesų galima sakyti, kad tai dar nėra kazokų (1945 m. Lince) ir kitų žmonių, patekusių j anglų ir amerikiečių nelaisvę, perdavimo bolševikams analogija. Nes tuomet Lenkija nieko neperdavė mirti. Kita vertus, Savinkovo komitetas ir draugai nekovojo prieš mūsų sąjungininkus (kaip kazokai prieš anglų sąjungininkus), o buvo mūsų sąjungininkai...
Wędziagolskio knyga, dar syki kartoju, yra ne tik puikiai parašyta ir įdomi. Kartu ši knyga yra apie šiai dienai svarbias analogijas.
„Wiadomošci" (Londonas), 1972, Nr. 42 (1385) 

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com