Visada būna sunku aprašyti kelionių (ypač į svečias šalis) įspūdžius. Atrodo tiek visko naujo, daug dalykų mums neįprastų, kitokių, sunkiai į sakinius sudedamų. Bet ar lengva rašyti apie tai, kas mus supa ir yra greta? Pasirodo – irgi ne.
Aš mėgstu vaikščioti. Ir daug vaikštau po Vilnių – po miestą, kuris visada buvo išsvajotas ir jau keletą metų savas. Bevaikštant galima ne tik pastebėti daug smulkių miesto gyvenimo detalių (kurios neatsiveria pro automobilio ar troleibuso langą), bet kartu pakanka laiko ir apmąstymams. Bemąstydama išmąsčiau, kad apmąstymus užrašius – gali gautis miesto kronikos. Nutariau pabandyti. Mielas skaitytojau, štai pirmieji kronikos puslapiai.
Ak, žaliasis Vilniau!
Šį kartą žodis „žalias“ vartojamas įprasta senąja jo prasme – siekiant įvardyti spalvą, bet ne kaip mums dabar dažniau įprasta – ekologiškumą, draugiškumą gamtai. Nors, tiesa, tai, apie ką su Jumis noriu pasidalinti, yra susiję su gamta.
Prieš keletą metų girdėjau garsiai skelbiant, kad Vilnius yra „žaliausia“ Europos sostinė, t.y. pagal tai, kiek miesto ploto užima miškai ir kitos „žalumos“. Būdama užsieniete ir perskaičiusi/išgirdusi tokią žinutę pamanyčiau: „kaip smagu turi būti tiems vilniečiams – miškeliai, parkeliai, yra kur su šuniu palakstyti, dviračiu pasivažinėti, su drauge pasivaikščioti ir pan.“. Bet, nebūdama užsieniete, išgirdusį tą naujieną (primenu, prieš kelis metus) pagalvojau: „Kas iš to, kad esam „žaliausi“, juk dauguma Vilniaus parkų ir miškų – nelabai įžengiami“. Tiesą sakant, ne tik miškai, bet ir kai kurios aikštės ar skverai.
Ilgai negalėjau suprasti, kaip per šitiek metų nebuvo įmanoma sutvarkyti miesto širdyje esančio Sereikiškių (Bernardinų sodo) parko, kad bent pavakarę į stotelę pro jį nebūtų baisu eiti. Ką gi, mano nesupratimas šiemet baigėsi. Parkas tvarkomas. Smalsu pamatyti jį po rekonstrukcijos.
Norėtųsi, kad daugiau gyvybės ir jaukumo atsirastų ir Petro Cvirkos aikštėje/skvere greta Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių – tai galėtų būti dar viena žalumos oazė pakankamai įtemptą gyvenimą kuriančioje miesto dalyje. Matyt, istorinis ir politinis P. Cvirkos šleifas baugina dar ir šiandien, kad miestiečiai retai ant suoliukų greta paminklo sėdasi, o situaciją keisti galintys politikai ar tarnautojai – nelabai stengiasi jų „privilioti“. Įdomu buvo stebėti, kaip ilgą laiką „Petro Cvirkos“ vardu vadinta stotelė per porą metų jau kelis pavadinimus pakeitė. Bet nuo istorijos nepabėgsi. Kad ir kaip bijosi.
Kad nežinom, kaip elgtis su istorija parodo ir Lukiškių aikštės pavyzdys. Kokių žymių pasikeitimų joje įvyko per pastaruosius 22 metus? Aš suskaičiuoju nei daug, nei mažai – du: nuverstas Lenino paminklas ir jos prieigose pastatytas suoliukas Vytautui Kernagiui atminti. Šiuos du įvykius skiria 20 metų. Tiesa, dar buvo nemažai skandalų dėl Lukiškių aikštės rekonstrukcijos konkursų. Bet kad ir kokie garsūs jie bebūtų – miestiečių ateiti ir pailsėti aikštėje jie labiau tikrai netraukia.
Kaip ir, beje, rekonstruota Rotušės aikštė, kuri, nors ir sutvarkyta, tačiau labiau pasitarnauja kaip galimybė kirsti kampą tarp Vokiečių ir Didžiosios gatvių, nei jauki vieta šalia vieno pagrindinių sostinės pastatų. Jei ne šiltuoju metų sezonu veikiančios lauko kavinės ir rotušę fotografuojančios turistų grupės, greičiausiai gyvybės joje būtų labai mažai.
Kaip viename interviu sakė bardas Gediminas Storpirštis, „betonas netraukia žmogaus“. Todėl ir mieste, kuriame dera tiek betonas, tiek stiklas, tiek akmuo, vis vien norisi ir gamtos. Kad ir imituotos, puoselėjamos.
Džiugu, kad vilniečiai prisijaukina erdves miesto centre ar paribiuose, atranda mielų skverų (S. Moniuškos, K. Sirvydo ir kt.), kuriuose malonesniu oru sunkiai atrastumei laisvą vietą prisėsti. Dažnam smagu ateiti ar atbėgti į Vingio parką, kuriam kartais pritrūksta tvarkytojų rankų, tačiau laukinis gamtos paprastumas jam kažkaip tinka. Gražių ir jaukių vietų sukūrę/prižiūrėję yra Verkių, Pavilnių regioniniai parkai. Sutvarkyta „miesto pieva“ palei Nerį prie Baltojo tilto – dar viena vieta, šiek tiek atitraukianti nuo sostinės šurmulio ir leidžianti pasijusti lyg skiriamojoje juostoje tarp dviejų epochų: stiklo, metalo konstrukcijomis apsišarvavusių dangoraižių ir viduramžius menančios senosios miesto dalies.
Ak, mielasis Vilniau, būk žalias!
Miestui reikia veiksmo
Vos po kelių dienų Vilniuje šurmuliuos „Sostinės dienos“, tarsi kasmet skelbiančios vasaros pabaigą ir lyg primindamos vilniečiams, kad atostogų metas ir pajūrio, sodybų, kaimų, ežerų viešpatavimo laikas baigėsi. Metas miestui sugrįžti į įprastą ritmą.
Jei spėjote pagalvoti, jog tuoj prasidės renginio reklama – visai ne. Greičiau pasvarstymas, ar ką tik išvardytos įvairios „palydėtuvės“ nėra vienintelis išskirtinis artėjančių „Sostinės dienų“ bruožas.
Kiekviena didesnė šventė sostinėje neapsieina nuo vienos ar kitos gatvės kraštuose įrengtų palapinių miestelių, kuriuose parduodama, perkama, ieškoma, deramasi, skanaujama ir t.t. Atrodo, kad kažkada išskirtine buvusi Kaziuko mugė viena ar kita forma per metus pasikartoja keliskart (minėtos „Sostinės dienos“, Europos dienos, Baltramiejaus mugė ir t.t.).
Visai žavu „Kaziuke“ pasižvalgyti medinių šaukštų, verbų, įsigyti šviežių meduolių ar kt. Tačiau labai keistai greta jų atrodo kičiniai iš tolimosios Kinijos parvežti auskarai, ezoteriniai akmenys ar ryškiai raudonai mirksintis galvos papuošalas – ragai, kurių galima įsigyti greta tautodailininkų ir amatininkų palapinių. Tiesa, pastebiu, kad kasmet Kaziuko mugėje mažėja verbų. Juk anksčiau daugeliui lankytojų tai būdavo pagrindinis mugės pirkinys. Gaila.
Apmaudu ir dėl to, kad mūsų šventės tampa dideliu „pirk-parduok“ festivaliu, kai nebelieka išskirtinumo, „išskysta“ tradicijos, o šventės (mugės) sėkmę nusako ištįsęs palapinių miestelio ilgis.
Žinoma, tų minių, kurias sutraukia Vilniuje vykstantys renginiai, nuotaikos – neišmatuosi, net neabejoju, kad mane gluminantys dalykai dalį žmonių tikrai pradžiugina. Nežinia, kas traukia žmones įsilieti linguojančią žmonių bangą, užtvindančią sostinės gatves įvairių švenčių metu. Tačiau pastebiu, kad netgi ir „masinių“ renginių skeptikai paburnoti grupelėmis apie tai, kokia beprasmybė ir tuštybė juose klesti, susirinkti mėgsta būtent tų įvykių epicentre.
Drįstu spėti, kad tokių „veiklų“ miestui reikia. Jei būčiau miestas (pabandykim įsivaizduoti) – didžiausias įžeidimas man būtų, jei kas nors pasakytų „čia nieko nevyksta“. Uždarytos gatvės, prekybininkai ir vienas kitam trukdantys (nors skirtingose scenose grojantys) muzikantai nuramina vilnietį, kad „kažkas vyksta“. O tuomet jau galima kritikuoti ir klausti, kodėl vyksta, ar taip vyksta, ar tikrai to miestui reikia?
P.S. Šiuo metu, kai mes bandome bent sau į iškeltus klausimus atsakyti, kažkas tyliai braižo ir dėlioja kitos mugės ar šventės planą...
Agnietė Mikšytė