Rengiant 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija), šalyje dar stovėjo okupacinė kariuomenė, gerokai įtakojanti psichologinį klimatą valstybėje, kuris varžė Konstitucijos projekto autorių kūrybines laisves. Greta to, Konstitucijos tekstą rengė savistovaus valstybingumo neišgyvenę žmonės, tarp kurių buvo ir jaučiančių Lietuvą savyje, ir matančių tik save Lietuvoje. Dėl minėtų objektyvių sąlygų ir gana skirtingos Konstitucijos rengėjų tautojautos, Konstitucijos tekstas neįgavo sisteminio vientisumo ir loginio nuoseklumo. Pavyzdžiui, suvereno galios Konstitucijos 4 straipsnyje priskirtos ne tik Tautai, bet ir demokratiškai išrinktiems jos atstovams (tai reikštų Seimui, Prezidentui, o gal ir savivaldybių taryboms). Pagal žodžio „suverenus“ lietuvišką prasmę „nepriklausomas“ savo funkciniu aspektu suverenais taip pat yra teisėjai ir teismai (Konstitucijos 109 str.) bei prokurorai (Konstitucijos 118 str.). Ar gali šalis turėti aiškią raidos kryptį, kai joje tiek suverenų?

Pasirinktinai panagrinėkime kai kurių Konstitucijos straipsnių sukeliamus ar galimus sukelti destruktyvaus valstybingumo padarinius. Štai Konstitucijos 5 str. 1 dalyje teigiama: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“. Valdžios vykdymą suprantant kaip atitinkamų sprendimų priėmimą, piliečiai referendumu turėtų priiminėti svarbiausius sprendimus Tautos gyvenimo klausimais (Konstitucijos 9 str. 1 dalis), o tai reiškia, jog referendumais taip pat turi būti vykdomos valstybingumo (valdžios) funkcijos. Tai kodėl piliečių valios reiškimą referendumo būdu Konstitucija neįvardija kaip valstybės valdžios vykdymą? Ar tai neperša nuomonės, kad pilietis (pagal esamą Konstitucijos redakciją) stumiamas į Lietuvos valstybės subjektų užribį? Tuomet, kas pirminis subjektas Tautos savisaugos ir savivaldos viešojoje sistemoje – pilietis ar valstybės (valdžios) institucija? Kyla pagrįstas klausimas – piliečiai formuoja valstybės (valdžios) institucijas, ar valstybės (valdžios) institucijos atsiranda savaime ir iš kažkur prasimano piliečių? Kodėl pirminis Tautos valstybingumo subjektas – pilietis jokia pilietinės saviraiškos forma Konstitucijoje nesugretinamas su valdinių galių turinčiais subjektais?
Kita vertus, Konstitucijos 5 str. 2 dalis nustato: „ Valdžios galias riboja Konstitucija“. Keista, kad Konstitucijoje pavartota sąvoka „riboja“, o ne „nustato“ ar „apibrėžia“, lyg tos galios būtų gautos iš kažkur, o Konstitucija jas bandytų tik apriboti. Dar nesuprantamiau, kodėl valdžios galias nustato Konstitucija, o ne Tauta, kai Konstituciją gali keisti pati valdžia, be Tautos sutikimo? Paklausite, kas čia prasilenkia su logika? Pagal Konstituciją Tauta referendumu keičia tik Konstitucijos pirmojo ir keturioliktojo skirsnių nuostatas, t. y. tik 20-ties iš 154-ių Konstitucijos straipsnių normas. Kitų 134 Konstitucijos straipsnių normas savo nuožiūra keičia valdžia.

Ar ne paradoksas, kad valdžia pati savo nuožiūra gali neribotai keisti daugumą Konstitucijos nuostatų, kurios tariamai skirtos valdžios galių ribojimui?

Raskite valdžioje žmogų, kuris siektų riboti savo galias valstybėje, nesiekdamas sau išskirtinumo iš pilietinės daugumos, kai akivaizdus išskirtinumas įtvirtintas įstatymu (žiūrėti Civilinio kodekso 6.271, 6.272 straipsnius). Kokią prasmę tada turi konstitucinės nuostatos, kalbančios apie asmenų lygiateisiškumą. Ar tai neįrodo mūsų Konstitucijos sisteminį nevientisumą?
Gana absurdiškas išvadas perša Konstitucijos 109 str. 1 dalies redakcija: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“ Nesigilinant į sąvokos „teisingumas“ prasmę ir į teismų priedermines funkcijas, galima būtų ir nepastebėti tos konstitucinės normos alogizmo. Tačiau suprantant, kad teisingumas yra ne procedūrinė, o vertybinė kategorija, nekyla abejonių, kad teisingai elgtis privalo ne tik teismai, bet visi socialinių santykių dalyviai. Vykdyti teisingumą – tai atlikti pareigą tiesai, o ne valstybės vardu priimti ir paskelbti teismo aktą. Net nejauku galvoti, kad korumpuoto teisėjo (o pasitaiko ir tokių) neteisingo ir neteisėto sprendimo priėmimą konstituciškai reikia laikyti teisingumo vykdymu. Pastebėtina, kad šioje konstitucinėje normoje žodelio „tik“ vartojimas reiškia, jog (išskyrus teismus) kitos valstybės institucijos neturi teisės teisingai elgtis, o tai jau veda į absurdo sritį. Teismo paskirtis valstybėje spręsti ginčus dėl teisingumo ir teisėtumo, vertinant žmonių poelgius ar/ir institucijų funkcijas. Jeigu viskas, ką teismas įvykdė būtų teisingumas, neliktų galimybių bylos peržiūrėjimui apeliacine ar kasacine tvarka. Ar vienoje byloje gali būti keli teisingumai?
Aptartinas dar vienas konstitucinis neišbaigtumas, sietinas su valstybės (valdžios) institucijų aktų konstitucingumo kontrole. Konstitucijos 105 straipsnis numato, jog Seimo, Prezidento, Vyriausybės aktai gali prieštarauti Konstitucijai. Dėl to Konstitucinis Teismas atlieka jų konstitucingumo kontrolę. Nesuprantama, kodėl minėtos valstybės institucijos (ypač Tautos išrinktieji, kuriems Konstitucija suteikė suvereno galias) savo kompetenciniu rangu laikomos žemesniais valstybingumo subjektais, galinčios suklysti dėl jų priimamų aktų konstitucingumo. Tuo tarpu teismų priimti aktai, nesant jų konstitucingumo kontrolės, gali likti galioti ir būdami priešingi Konstitucijai ir taip sueiti į priešpriešą su Konstitucijos 7 straipsnio nuostata, užtikrinančia, jog negalioja joks aktas priešingas Konstitucijai. Pažymėtina tai, jog Konstitucijai prieštaraujančių teismų aktų yra tiek, kad vadinti Lietuvą teisine valstybe galima tik sakant netiesą. Todėl teismo aktų palikimas be jų konstitucingumo kontrolės ne tik išbalansuoja valstybės sisteminių sektorių (valdžios šakų) galių pusiausvyrą, bet ir sudaro procedūrinio negalimumo sąlygą atkurti teisinę taiką, kas anuliuoja visas Lietuvos kaip teisinės valstybės prielaidas.
Nors parodytas tik mažutis esamos Konstitucijos ydų dilgėlynas, bet ir jo pakanka, jog laikas ne tik susirūpinti, bet ir pradėti šalyje eiti konstitucinės reformos įgyvendinimo keliu. Pilietinės visuomenės valstybingumo kultūros šalininkai tokį žingsnį jau žengė, parengdami ir pateikdami viešam vertinimui naujos Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą, kurį gali rasti kiekvienas svetainėje www.pilietininkai.lt.
Advokatas Jonas Ivoška
2021 m., balandis