…”Norėtusi atkreipti paprastų lenkų, ypač Lietuvos lenkų dėmsesį, kad mamos vienodai moko: meluoti nemandagu. Niegrzecznie”. Vytautas Landsbegis. Susikalbėkime su savo lenkais. Vilnius, 2012.

Visada malonu rašyti apie palankius dalykus, apie taurius ir veiklius žmones, vertus sekti jų pavyzdžiu. Tai  sustiprina, pakelia dvasią ir paakina imtis gerų darbų.

Deja, šalia laisvų ir taurių žmonių matome ir tuos, kurie sąmoningai meluoja, naudodamiesi einamomis pareigomis ima kyšius, o viešai daug ir tuščiai kalba apie patriotiškumą, taip demoralizuodami savąją aplinką savo dviveidiškumu, nesąžiningumu ir nebaudžiamumu. Tai savotiška žmogiškojo silpnumo apraiška, kuri visų pirma žemina taip besielgiančius asmenis, nors jie ne visada geba tai suprasti. Šis žmogiškasis netobulumas ypač žeidžia dabar, kada plačiai atsiveriantis pasaulis sukuria neribotas galimybes pozityviai veiklai, tiktai įdomios tiesios skleidimui.

Tad nuostabą ir nerimą kelia tai, kad meluoja ar skleidžia nepagrįstas apkalbas viešas asmuo – valdininkas. Sprendžiant iš dar vienos publikacijos, kurį neseniai mus pasiekė, toks elgesio stilius būdingas dabartiniam premjero A. Butkevičiaus patarėjui Česlavui Okinčicui, kuris „lenkų klausimais“ anksčiau patarinėjo V. Adamkui, paskui R. Paksui, po to vėl V. Adamkui, o vėliau G. Kirkilui ir A. Kubiliui. Galimas daiktas, kad taip jis jaučiasi esąs patriotas ir ypatingos padermės didvyris.

Omenyje turima tai, kad praėjus maždaug penkiolikai metų po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, dėl mums nežinomų priežasčių Č. Okinčicas ėmė viešai teigti, kad tiktai dėl jo pastangų penki Lietuvos lenkai ir Leonas Jankelevičius nebalsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę. Nors tai neturėjo nieko bendra su tiesa ir tikrove – tokie Č. Okinčico teiginiai, tačiau netrukus jie atsidūrė Vytauto Landsbergio naujose knygose („Nasz patriotyzm, ich szowinizm”. Torūnė, 2011; „Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas”, Vilnius, 2013; „Susikalbėkime su savo lenkais”, Vilnius, 2012.). Šiuos netaisyklingumus pažymėjome savo publikacijoje ir turėjome vilties, kad tema užbaigta.

Deja, per neseniai vykusias Laisvės gynėjų dienos iškilmes Lenkijos ambasada Vilniuje pradėjo platinti LR Seime dviem kalbom išleistą knygą „Solidarność – Sąjūdis: początek strategicznego partnerstwa. Sąjūdis – Solidarność: strateginės partnerystės pradžia“, kurioje pateikiamas dar vienas prieš ketvirtį amžiaus buvusių įvykių variantas ir tolesnis šmeižtas.

Knygą išleido Lenkijos Mokslų akademijos Istorijos institutas ir Lietuvos Istorijos institutas kaip tarptautinės konferencijos – apskritojo stalo, surengto Varšuvos karališkoje pilyje 2008 m. rugsėjo 5 d., vaisių, ir joje yra nauji, iki šiol negirdėti Č. Okinčo pramanai, paskleisti kaltinant Lietuvos lenkų atstovus kone išdavyste: (…)„Nes tas šešetukas, likus kelioms dienoms iki balsavimo dėl nepriklausomybės, dar lankėsi Maskvoje, Kremliuje ir kalbėjosi su tuometiniu sovietiniu premjeru Tichonovu, o šis jiems pateikė aiškias instrukcijas, kad jie turi balsuoti prieš. Ir tuomet mano ryšių Lenkijoje dėka, mes nu-siuntėme į Maskvą Mareką Karpą ir Mareka Nowakovskį, kurie rado tą šešetuką, atvedė į Lenkijos ambasadą pas poną Cioseką jau tada, ir ten su jais įvyko svarbus pokalbis, ir bent jau tiek buvo sutarta, kad jie negali balsuoti prieš. Tad tai yra dalykai, kurie iš tikrųjų turi didelę reikšmę ir kurie tuo momentu buvo labai svarbūs pačiai Lietuvai.“ (...). („Solidarność – Sąjūdis: początek strategicznego partnerstwa. Sąjūdis – Solidarność: strateginės partnerystės pradžia“. Varšuva, 2010, p. 72–73, lenkų kalba, 126–127 p. lietuvių kalba).

Prieš daugelį metų Jacekas Kurońis pirmasis Lenkijoje pradėjo vadinti savo politinius oponentus „žmonėmis, sergančiais neapykanta“. Daugelis dalykų rodo, kad šia liga serga ir Č. Okinčicas. Nes iš kur gi jis turėtų tiek blogos valios, kad netgi užsienyje, tarptautinėje konferencijoje, skleistų iš piršto laužtus pramanus? Galima tik numanyti, kiek tokios „tiesos“ jis pasėjo per pastaruosius metus kituose leidiniuose arba per dokumentais nepagrįstus pasisakymus bei pokalbius! Gal gale, per tuos metus buvo galima susigalvoti kokį labiau tikėtiną pramaną ir laikytis vieno netiesos varianto – juk negalėjome vienu metu būtu ir Vilniuje, ir Maskvoje? Tuo labiau, kad niekam nė mintis nekilo važiuoti į Maskvą ir klausti patarimo, kaip turime balsuoti Lietuvos Aukščiausioje Taryboje. Pagaliau tada dar nepažinojome nei M. Karpio, nei M. Nowakowskio, nei Cioseko.

Skirtingai nuo Č. Okinčico priklausome vietiniams, čionykščiams žmonėms, kurie čia gyvena šimtus metų.  Visas mūsų gyvenimas ir mūsų protėvių gyvenimas – šios visuomenės akyse ir kartu su ja. Nejaučiame poreikio nieko nuo jos slėpti ar jai meluoti.

Kaip matyti iš paskelbto teksto, kalbėdamas minėtoje konferencijoje Č. Okinčicas ypač pabrėžė, kad (…)„Pirmiausia norėčiau Jums pasakyti, kad jau nuo pirmo momento, kai įsitraukiau į sąmoningą politinę veiklą, aš stengiausi elgtis taip, kaip liepia mano sąžinė. Taip darau ir iki šiol. Ir atvirai prisipažinsiu — man tai gerai pavyksta. Tiek metų, kiek egzistuoja laisva Lietuva, jeigu nebuvau valdžioje, tai buvau prie valdžios. Ir kiekvienas Lietuvos valstybės vadovas, ar prezidentas, ar premjeras stengėsi pasinaudoti mano patarimais, ir aš visuomet patarinėjau jiems kaip lie¬pia mano sąžinė.“(...)

Daug metų stebint šio veikėjo elgesį reikia pripažinti, kad jis veikia apsukriai ir sėkmingai „lenkų klausimais“, ir, be abejonės, pagal „mano sąžinę“. Nes taip teigia viešai – yra patenkintas savimi ir be galo laimingas dėl rinkimų akcijos pergalių, nors tuo pačiu metu Lietuvos lenkai patiria vis didesnę atskirtį savo Tėvynėje – šalyje, kurios piliečiai jie yra ir kurioje gyvena.

Ir visai kitas dalykas yra tai, kiek Č. Okinčico „mano sąžinė“ sutaria su bendražmogiškuoju sąžinės supratimu, su moralumo ir tiesos principais ir kokie yra jo ilgametės veiklos rezultatai, pasiekti aukščiausioje valdžioje, einant patarėjo „nuo lenkų“ pareigas? Taip pat ir tai, ar netiesos dauginimas ir nedalyvaujančių drabstymas neįtikimais pramanais abejotinoje šviesoje nėra ištisai tam tikras renginys, sukurptas gerai susigrojusių jo dalyvių būrio ir abiejų šalių istorijos institutų, skleidžiančių prasimanymus raštu?

Juodos spalvos vaizdui prideda ir kitas dalyvis bei ypatingas „apskritųjų stalų“ žinovas Adamas Michnikas, teigdamas, kad: (…) „Pas Lechą atvažiuodavo džentelmenai nuo pano Maciejkianeco ir sakė, kad lietuviai juos engia“. Nors niekada pas Lechą Wałęsą nieko nesiuntėme ir, kiek mums žinoma, vienintelis asmuo iš Lietuvos lenkų, susitikęs su L. Wałęsa, buvo kaip tik Č. Okinčicas. O ar tvirtino susitikime su L. Wałęsa, „kad lietuviai jį engia“ – to nežinome. Tačiau dėl „džentelmenų“, kuriuos A. Michnikas matė pas L. Wałęsą – galime manyti, kad jie buvo atsiųsti iš gerokai toliau rytuose esančių centrų negu Vilnius, pagaliau apie tai rašė Sławomiras Cenckiewiczius, Piotras Gontarczykas, Pawełas Zyzakas ir daug kitų.

Ir šia proga pažymėsime istorijai – pasmerkiant neva išimtinai nedorą Maceikianecą, kuris, nors ir padarė rimtų klaidų, tačiau sugebėjo užkirsti kelia autonomijos SSRS sudėtyje paskelbimui, pasipriešino sovietiniam referendumui 1991 m. vasario mėnesį, išreikalavo, kad iš pareigų būtų atleistas Č. Vysosckis, užkirto kelią Amerikoje ir Anglijoje gyvenančių lenkų įtraukimui į kovą prieš Lietuvą, tuo metu kai buvo imtasi ginti teisiamą SSKP CK „Maskvos platformoje“ Leoną Jankelevičių ir A. Michnikas su Mareku Edelmanu, Jaceku Kuroniu, Janu Widackiu ir Janu Nowaku-Jeziorańskiu, įtraukdami  net Jerzy Giedroycą, kreipėsi atviru laišku Valdui Adamkui gindami minėtą promaskvietišką veikėją, padarydami priklausomus gerus Lenkijos ir Lietuvos santykius nuo atleidimo nuo bausmės?!

Tačiau grįžkime prie Č. Okinčico. Paprastai žmogiškai gaila mums to žmogaus, kuriam, nors ir praėjo tiek laiko, akivaizdžiai kažkas knieti ir skauda, neleisdamas išsivaduoti iš netiesos ir neapykantos nelaisvės. Kadangi jis griebiasi tai vieno, tai kito melo apie Nepriklausomybės paskelbimą, sunku iš tiesų išvengti klausimo – ar kartais jo sąžinės neslegia tai, kad balsavimo išvakarėse neįvyko valdžią šalyje perimančio Sąjūdžio vadovų susitikimas su pirmiau paminėtais Lietuvos lenkais? Kaskart galima paskleisti vis naują pramaną, galima prisigalvoti dar kitų „išvykų“ patarimo, tačiau vis išlieka neatsakytas pagrindinis klausimas – kodėl balsavimo išvakarėse, žinodamas apie nuotaikas Vilniaus krašte, V. Landsbergis ir kiti būsimi šalies vadovai nelaikė reikalingu susitikti su Lietuvos lenkų atstovais? Juk buvome čia pat Vilniuje, ranka pasiekiami, o Č. Okinčicas jau tada buvo prisiėmęs specialisto „nuo lenkų“  ir kontaktams su jais vaidmenį.

Taip pat dėl šios priežasties, skirtingai nuo pirmiau paminėto „apskritojo stalo“ dalyvių, nelaikome Č. Okinčico didvyriu, veikiau net atvirkščiai. Nes galbūt būtent tai lemia tokį agresyvų jo elgesį mūsų atžvilgiu? Taip pat iki šiol prisimenu tą nesmagumo ir gėdos jausmą, kai Č. Okinčicas, kaip vienas iš 141 Aukščiausiosios Tarybos narių, netikėtai dingo iš Lietuvos tragišką 1991 m. sausį, neinformavęs apie tai netgi frakcijos. (…) „Kaip žinoma, į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą išrinktas Česlavas Okinčicas, kuris tragiškomis Lietuvai dienomis atsitiktinai atsirado Lenkijoje“(…) – pažymėjo to meto spauda.

Mums taip pat nebuvo malonu, kai praėjus keliems metams nuo tų įvykių 1996 m. Seimo narys A. Bendinskas iš LR Seimo tribūnos vėl paklausė, koks likimas ištiko sumas, kurias pervedė visos Lenkijos gyventojai į Česlavo Okinčico sąskaitą ir perdavė tiesiai jam į rankas ir kurios buvo skirtos padėti mūsų šaliai. Tai metė įtarimo šešėlį ant mūsų visų.

Iš žvelgiant šiandien iš ketvirčio amžiaus perspektyvos stebina ir daugelis kitų dalykų. Už savo karjerą Č. Okinčicas visų pirma turi būti dėkingas buvusiam partiniam sovietinių administracinių organų, tarp jų ir KGB, veiklos kuratoriui, tuomečiam „Czerwony Sztandar“ redaktoriui, kuris apsukriai jį įtaisė į sostinės Lenkų sąjungos vadovo pareigas; tai Č. Okinčicas supažindino mus su liūdnai pagarsėjusiu V. Čepaičiu, kurį nepriklausomos Lietuvos teismas netrukus pripažino buvus ilgamečiu slaptu KGB bendradarbiu; tai jis mus pristatė Lenkijos ambasadoriui J. Widackiui, kuris, kaip pasirodė, anksčiau dėstė mokykloje, rengusioje kadrus lenkiškajam sovietinio KGB filialui; tai jis patikėjo redaguoti savo laikraštį buvusio NKGBisto iš pirmosios sovietinės okupacijos laikų vaikaičiui; tai jis, kaip pranešė žiniasklaidos priemonės, paragino Rusijos ambasados Vilniuje atstovą stiprinti promaskvietiškai nusiteikusių rusų „bendrą frontą“; tai jis mėgino remti V. Uspaskichą Lenkijoje ir yra be galo laimingas dėl tomaševskininkų „pergalių“. Nutylėdamas apie galimus dar tolesnius šeiminius ryšius ir blogus įpročius, Juozapo Mackevičiaus pažymėtus romane „Nereikia garsiai kalbėti“.

Tai nelengvi klausimai. Tuo labiau, kad norime kurti pilietinę visuomenę, todėl turime teisę sužinoti tiesą ir išgirsti atsakymą iš pirmiau paminėto pareigūno – Lietuvos lenkų „globėjo“. Tuo labiau, kad Č. Okinčico globotiniai žadina vis didesnį visuomenės susirūpinimą, iš tikrųjų keldami grėsmę valstybės stabilumui. Esant tokiai situacijai neįmanoma išspręsti problemos ir priartėti prie tiesos drabstant šmeižtu tuos, kurie tokią veiklą mato tikroje šviesoje ir kritiškai ją vertina.

Vertingiausias ženklas, liudijantis tai, kad žmogus suprato klaidingą savo elgesį ir pakeitė nuostatas, būtų jo pakilimas virš „mano sąžinės“ ir jo ištarti viešo atsiprašymo bei tiesos žodžiai. Tarp jų ir apie tai, kas iš tiesų važiavo į Maskvą pas Sovietų Sąjungos premjerą konsultacijoms balsavimo už Lietuvos nepriklausomybę išvakarėse, ir ar kartais tie pramanai nėra apraizgyti asmeniniais prisiminimais tų, kurie paliko Lietuvą didžiausio pavojaus akimirkomis 1991 m. sausį ir rugpjūtį, ir to, kuris dar 1988 m. aktyviai veikė kovodamas su Lietuvos nepriklausomybės idėja, o per mitingą Vilniaus Katedros aikštėje, neva Lietuvos lenkų vardu, labai smerkė prezidentą Ronaldą Reaganą už Baltijos šalių nepriklausomybės idėjos rėmimą?

Aiškus dalykas, kad esant valdančiųjų partijų, Lietuvos lenkų bendruomenės sutikimui, per Č. Okinčicą ir dalyvaujant tomaševskininkams, ilgus metus turėdami išskirtinę dalį valdžioje ir regioninį monopolį lenkakalbėse žiniasklaidos priemonėse, jie šiandien gali veikti ir jaustis nebaudžiami.

Tai tikriausiai yra laikinas visuomenės ir valstybės silpnumas, ir jeigu ji nori ištverti ir turėti tikrą savo piliečių paramą, turės susidoroti su monopoliais, išskirtinumu, valdininkų privilegijomis ir jų nerašyta teise pateikti įvertinimus bei nebaudžiamai drabstyti šmeižtais asmenis, nepriklausančius valdžios „elitui“.

Pagal kuklias savo galimybes nepaliaudami remsime tas teigiamas permainas.

Ryšard Maceikianec