…Szczerość każdego pisarza mierzy się nie tylko tym, o czym pisze, ale i tym co przemilcza. Józef Mackiewicz. Niemiecki kompleks. Kultura, 1956
Linksmų Šventų Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų linkime mūsų skaitytojams, bičiuliams, visiems geros valios žmonėms.
Iš vakarykštės per televiziją girdėtos Juozo Bernatonio kalbos galima spręsti, kad Lietuvos lenkams faktiškai bus primestas dvigubas pavardžių rašymas asmens dokumentuose, o vietovėse aplink Vilnių, kurios tarpukario laikotarpiu buvo jėga prijungtos prie Lenkijos, užrašai bus rašomi dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų, todėl neįmanoma tylėti, žinant, ką tai lems vietos gyventojams.
...Tiesa yra nežinoma ir, galimas daiktas, dabartinėje žmonių rūšies išsivystymo stadijoje niekada nebus pažinta. Tačiau tauriausias šios rūšies bruožas yra įgimtas poreikis ieškoti tiesos. Šis poreikis liudija mūsų rūšies „sudvasinimą“, išreikštą jos kultūroje, todėl visos išorinės sąlygos, valstybinės santvarkos, t. y. idėjos, draudžiančios arba tik apribojančios teisę ieškoti tiesos, automatiškai tampa žmogiškosios kultūros priešais. Józef Mackiewicz. „Jeigu būčiau chanas…“ Kultura, 1958.
Czytaj więcej: Vytautas Landsbergis. Susikalbėkime su savo lenkais
Pažįstu nemažai žmonių, kurie gruodžio-vasario mėnesiais kenčia nuo „alergijos“ žiemai. Jie ne tik ilgisi karštų vasaros orų ir saulės, bet net trumpų dienų tamsą praskaidrinantis sniegas jiems nepakelia nuotaikos. Man – atvirkščiai, aš iš tų, kurie su šalčiu draugauja, jei tik yra sniego.
Poetiškai apie sniegą esame įpratę kalbėti (girdėti) kaip apie „minkštą, baltą žemę užklojantį patalą“, paslepiantį rudens tamsą, purvą ir nykumą. Aš vėlgi pasijaučiu lyg gyvenanti aukštyn kojom, nes imu stebėti, ką gi iškritęs sniegas atidengia (ypač pirmomis dienomis, kai po devynių mėnesių pertraukos esame nuo jo atpratę).
Czytaj więcej: Miesto kronikos: mąstant apie Vilnių (III). Balta balta, kur dairais…
Odwiedza nas 45 gości oraz 0 użytkowników.