Jozefas Mackievičius apie Michalą Kryspiną Pawlikowskį ir jo kūrybą
(ištraukos)
Michalas K. Pawlikowskis

Šių metų gegužės 30 d. (1972) Havajų salose mirė Michałas K. Pawlikowskis. Jis jau keletą metų iš Berklio visuomet važiuodavo ten atostogauti. Tada gaudavau pasakiškai spalvingą atviruką, dažnai jo paties nuotrauką dekoratyvios, plunksnomis pasipuošusios havajietės draugijoje.

Pawlikowskio romane „Tado Irtenskio vaikystė ir jaunystė“ (visų laikomu autobiografiniu romanu) yra scena, vykstanti Minske prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tadas baigė gimnaziją, išlaikė egzaminus ir skubinasi išvažiuoti į Backovą, bet tėvas jam sako:

„– Tavo Backovas niekur nepabėgs. Turiu tau kitą pasiūlymą. Ką pasakytum, jei duočiau pinigų kelionei po Europą? Aplankytum Vokietiją, Prancūziją, Skandinaviją, gal netgi Angliją... – Ir galvojo, kad sūnus pašoks iš džiaugsmo. O Tadas stovėjo sutrikęs. – Na, ką pasakysi apie tą sumanymą? – pakartojo ponas Irtenskis.

Tuo tarpu sūnaus galvoje žaibo greitumu skriejo vaizdai: (...) Senosios Sienos eglės ir beržai rausvose aušros ūkanose, neseniai įsigyti skalikai, neaiškūs sentimentalūs sumanymai... Jis atsisakė.
– Na, kaip sau nori, – sausai burbtelėjo tėvas.

Gerokai vėliau Tadas ne kartą susimąstydavo, kodėl nepasinaudojo, regis, stačiai stebuklingu tėvo pasiūlymu. O vis dėlto atsisakė. Kodėl? Negi nujautė, kad ramios ir smagios kaimiškos dienos jau suskaičiuotos ir kad ateitis jam ruošia pakankamai ir netgi per akis kelionių po užsienius?“

Senas žmogus prieš 1914 metus sakė: „Backovas nepabėgs“. Nes taip manė visi Minsko gubernijos gyventojai. Kas tada būtų galėjęs pagalvoti, kad tai pats nerealistiškiausias požiūris! (...)

Šiandien žmonės skraido į Mėnulį. O tai, kad bičiulis miršta Havajuose, net nekelia klausimo – o ką jis ten veikė? Gyveno. O kokia gyvenimo prasmė? O! Tai amžinas klausimas.

Šiaip ar taip, bet atrodo, kad Pawlikowskio kartos žmonės būtų turėję seniai suvokti, jog nėra nieko apgaulingesnio, kaip remtis vadinamuoju „realizmu“, laikyti „realizmą“ savo asmeninio ar politinio gyvenimo kelrode žvaigžde. Nėra nieko laikinesnio už vadinamąjį politinį „realizmą“, kuris remiasi ne realiomis, o sąmoningai suorganizuotomis potencijomis. Bet jie šito nemato. Ir anaiptol nesu tikras, kad Pawlikowskis tai suvokė. Nors jo Backovas „pabėgo“ visam laikui ir nei už tėvo, nei už jokius kitokius pinigus į jį nebenuvažiuosi. (...)

Michałas K. Pawlikowskis pragyveno ilgą laikotarpį, nuo 1893 m. beveik tris XX amžiaus ketvirčius.

Pagal tradicinę lenkišką terminologiją jis buvo Minsko žemės sūnus. Žiūrint šios dienos akimis, jeigu atmestume varžančius lenkiškus kriterijus, tai buvo vienas iš ypatingų kraštų, tikras Europos fenomenas. Tasai kraštas neplačia juosta driekėsi nuo Ledynuotojo vandenyno iki Juodosios jūros, jame valdantysis sluoksnis niekur nekalbėjo ta pačia kalba kaip žemesnysis. Lenkijoje ir šlėkta, ir valstietis kalbėjo lenkiškai, Rusijoje ir vieni, ir kiti kalbėjo rusiškai. Tačiau Suomijoje bajorai kalbėjo švediškai, valstiečiai – suomiškai; Baltijos šalyse bajorai kalbėjo vokiškai, o valstiečiai estiškai ir latviškai; Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bajorai kalbėjo lenkiškai, o valstiečiai lietuviškai ir baltarusiškai, Ukrainos Volynėje ir Ukrainoje iki pat Krymo diduomenė kalbėjo lenkiškai arba rusiškai, o valstiečiai ukrainietiškai. Taip buvo – trumpai nusakius – net iki 1914 metų. Bet jau antroje XIX amžiaus pusėje, kai tokia padėtis ėmė trukdyti bundančiam nacionalizmui, iškilo dvigubos, nes kur kas painesnės nei kituose kraštuose, problemos. Nes tautinis antagonizmas ėmė pintis su visuomeniniais ir socialiniais antagonizmais, o daugiakalbėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaištystėje kartais ypač komplikuotai. Nes dar reikia nepamiršti šachmatinės religijų lentos, rusų administracijos valdymo iš išorės, neįveikiamų tradicijų viduje, ūkinio ir prekybinio žydų dominavimo miestuose, tokių skirtingų „sostinių“ kaip Vilnius, Varšuva ir Sankt Peterburgas kultūrinio spinduliavimo, be to, vokiškų Dorpato ir Rygos universitetų... Pridėjus visas naujoves iš Vakarų ir Rusijos revoliucijos judėjimus, nėra ko stebėtis, kad visuma sudarė ypatingą konglomeratą, kuris eiliniam, pavyzdžiui, Europos miestiečiui apskritai buvo nesuvokiamas. O ir vietiniams jis buvo nelengvai įkandamas.

Toji knyga – tai paprastas pasakojimas, per kurį eina autobiografinis siūlelis. Autorius nieko neinterpretuoja, ne primeta vaizdą, o tik jį parodo, ne pretenduoja į mokslinį objektyvumą, o tiksliai atspindi įvykius ir visuomenės sluoksnio, kuris tuo metu de facto formavo visuomenės nuomonę, požiūrį. Tasai pasakojimas neįkyrus, jis tėra tik smulkių ir didesnių įvykių, požiūrių, nuomonių, gyvenimo būdo kronika – kaip viskas buvo, su visa teisybės ir neteisybės vertinant faktus gama. Galima šimtą kartų piktintis, kad tasai buvo kvailys, o anas teisuolis, bet niekada negalima pasakyti, netgi tada, kai faktai yra šiek tiek nuspalvinti, kad jie buvo „ne taip“ pasukti ir pagražinti. Toks autentiškumas Pawlikowskio literatūrą paverčia didžiu jo gyvenimo kūriniu. (...)

Kauno gubernijos Kražių kaime stovėjo katalikų bažnytėlė. Rusų valdžia – tai įvyko Aleksandro III valdymo pabaigoje, vadinasi, smarkiausio nuo Nikolajaus I laikų engimo metais – nusprendė tą bažnyčią uždaryti. Parapijos valstiečiai ėmė priešintis. Įvyko susirėmimas, valdžios atstovai buvo apkulti. Prasižengimas buvo pripažintas valstybiniu nusikaltimu ir keliasdešimt valstiečių buvo apkaltinti pasipriešinimu valdžiai. Jų gynėjais apsiėmė būti rusų advokatūros žiedas. Procesas nuo pradžios iki galo kuo puikiausiai pademonstravo, kokia nuostabi institucija tapo Rusijos justicija po Aleksandro II reformos. Proceso Vilniuje metu įvyko dialogas, kurį sukrėsta Rusijos imperijos inteligentų sfera minėjo dar ilgus metus. Liudininku buvo pakviestas Kauno gubernatorius Klingerbergas, vienas pagrindinių pasikėsinimo į Kražių bažnyčią režisierių. Gynėjas: „Liudininke Klingenbergai...“ Liudininkas (kreipdamasis į teisėjus): „Prašau pamokyti gynėją, kad jam esu ne „liudininkas“, o jo ekscelencija, slaptas valstybės patarėjas, šambelionas ir gubernatorius“. Teismo pirmininkas: „Teismui nėra slaptų patarėjų ir šambelionų, o tik šalys ir liudininkai. Liudininke Klingenbergai, prašau atsakyti į gynėjo klausimus!“

Išties sunku įsivaizduoti, kad nepriklausomoje Lenkijoje Vilniaus advokatas išdrįstų į poną vaivadą kreiptis: „Liudininke Bocianski, liudininke Kostek-Biernacki...“ Ir kad teismo pirmininkas drįstų tokiu būdu pamokyti pareigūną. Pawlikowskio kronika šiuo atveju iliustruoja skirtumą, kuris atsiranda tarp istorijos ir ignoravimo banalumo. (...)

Pawlikowskio indėlis atkleidžiant paskutiniųjų mūsų krašto dešimtmečių gyvenimą nėra didelis. Jis nubarstytas subjektyvizmu, anekdotais, pažįstamų ir giminių personalijomis, peizažų aprašymu. Tačiau nepaisant visų trūkumų, kuriuos galima pastebėti jo privačioje kronikoje, niekur nerasime banalios nesąmonės. Todėl šią knygą skaitome kaip gyvą istoriją.(...)

„Pasaka – saldi švelnių XIX amžiaus laikų pasaka – baigėsi“.

Antrojo pasaulinio karo pradžia užtiko Pawlikowskį Torūnėje. Vėliau jis gyveno Vilniuje, trumpam prijungtam prie Lietuvos Respublikos. Čia nuolat rašė į mano „Gazeta Codzienna“. Dar prieš įžengiant bolševikams 1940 m. birželio mėn. jam pavyko išvykti į Švediją, paskui į Londoną. Iš ten, jau labai seniai, išvažiavo į Kaliforniją, kur dėstė Berklio universitete. (...)

Sutinkamai su senu pageidavimu, jį palaidojo Havajų salose („ten, kur mirsiu“). Nuo tos vietos iki Backovo (Backauščina – baltarusiškai reiškia „tėvynė“) Minsko krašte yra lygiai toli į vakarus per vandenyną, visą Aziją ir Rytų Europą, kaip ir į rytus per vandenyną, Ameriką, kitą vandenyną ir Vakarų Europą.

Matyt, man neskirta aplankyti draugo kapo.

„Wiadomości“, 1972, Nr. 34 (1377)

***
Paskutinės Didžiosios Kunigaikštystės dienos

Michało K. Pawlikowskio knygą „Tado Irtenskio vaikystė ir jaunystė“ (pradinis pavadinimas: „Pasaka“) laikau geriausia knyga, parašyta ir išleista emigracijoje. Tą sakau nė kiek nebijodamas, kad būsiu apkaltintas, jog perlenkiau, tą sakau, nes esu giliai tuo įsitikinęs. Knygoje atskleidžiama viena istorinės epochos pabaigos fazė. Taip pat ir paskutiniai mano tėvynės metai, tėvynės, kuri per Pirmąjį pasaulinį karą nustojo egzistuoti.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, formaliai likviduota 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos nutarimu, 1795 m. visa prijungta prie Rusijos imperijos ir pavadinta „Severno-Zapadnyj krai“, faktiškai savo geografinį egzistavimą baigė tik 1914 metais. Jeigu visiškai tiksliai – tada, kai 1915 m. rudenį ji buvo perkirsta Hindenburgo linijos apkasais. Nuo tada ji neatgavo savo visumos, kurią sudarė šie administraciniai vienetai: Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijos. Ji buvo suplėšyta į lietuvišką, lenkišką ir baltarusišką dalis, pastaroji vėliau tapo bolševikiška. Toji daugiatautė Kunigaikštystė nepaliko nuosavos istoriografinės medžiagos. Po jos ir apie ją liko tik istorijos: lenkų tautos, lietuvių tautos, baltarusių tautos, rusų tautos. Nes Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nepaliko paveldėtojų, o tik besiriejančius pretendentus į paveldėjimą. Ir tai pretendentų ne į visumą, o į atskiras jos dalis. (...)

Šioje knygoje išties galima įžvelgti tarsi „Pono Tado“ tęsinį (tiksliau, pabaigą). Tačiau tai nereiškia, kad A. Mickevičius, rašydamas savo „Poną Tadą“, atspindėjo tuometines viso krašto pažiūras; tuo tarpu Pawlikowskis, rašydamas „Tadą Irtenskį“, atspindėjo tik menko savo krašto žmonių nuošimčio pažiūras. Tą faktinę padėtį dera patvirtinti objektyviai, nesvarbu, kad gali bjaurėtis kraštą draskančiais nacionalizmais. (...)

„Kultura“. Paryžius, Nr. 4 (150 nuo 1960 m.)

***

Peržengto laiko intarpai

„Karas ir sezonas“, kita puiki M. K. Pawlikowskio knyga, yra tarsi „Tado Irtenskio vaikystės ir jaunystės“ tęsinys. Abejonių kėlė pastarosios romano žanras, buvo sakoma, kad tiek savo forma, tiek turiniu kūrinys labiau panašus į dienoraštį, kad be reikalo knygoje atsirado personažas – Tadas, autorius turėjęs rašyti pirmuoju asmeniu ir t.t. Tos pastabos gal labiau tiktų knygai „Karas ir sezonas“, kur menamas personažas vaidina dar mažesnį vaidmenį. Bet nesvarbu, kaip pavadinsi – romanu, dienoraščiu, gavenda, – svarbi yra pati knyga. Vienas talentingas Rusijos kritikas, Eichenvaldas, kadaise labai tiksliai pasakė: „Ten, kur užtinkame kvalifikaciją, klasifikacija praranda bet kokią reikšmę“.

Naujoji knyga apima įvykius nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios, peržengia tą aukštą istorijos slenkstį ir veda prie Antrojo pasaulinio karo pradžios. Iš čia ir pavadinimas – „Karas ir sezonas“, sezonas tarp dviejų karų. Veiksmas vyksta daugiausiai buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Akys, kurios į tuos laikus žiūri, – tai akys simbolinio Tado, kilusio iš šiandien jau sunaikinto bajorų luomo. Perskaičiau ją vienu atsikvėpimu, gal net su dar didesniu domesiu nei pirmą knygą. Vietomis mane apimdavo susižavėjimas, vietomis susierzinimas, būdavau priblokštas, apimtas skepsio, ir vėl susižavėjęs, ir vėl linkęs mestelėti ne vieną kandžią pastabą. Taip būna, kai skaitai knygą, atspindinčią tam tikrą tiesą, nesvarbu, ar istorinę, ar literatūrinę. Kai perverčiu knygas, šiandien išleistas Varšuvoje, apsimelavusias nuo galvos iki kojų, jos sužadina ne norą skaityti, o žiovulį ir troškimą kuo greičiau padėti jas į šalį. Pawlikowskio knyga yra gerokai daugiau nei tai, kas vadinasi priedas prie istorijos.
(...)

Peizažo erdvės

Laikas buvo plačiai išsidriekęs erdvėje, kaip Pripetė per pavasarinį polaidį. Atrodė, kad diena ir peizažas, susilieję į vieną, sudaro visumą. Linksmai gieda paukščiai. Šniokščia vanduo, šlama medžiai. Tykus vakaras, pliaukšteli žuvis, miške po kažkieno koja trakšteli šakelė, vėsūs pavasario rytai, alyvų žiedų kekės iš kamino vinguriuojančių dūmų fone. Būdavo, vasarą išeini iš miško, skersai lauko iš po vežimo ratų kyla dulkių gija, o dangus net virpa nuo vieversių. Ir vėl tolimi, tušti keliai rudens purvynėje. Kol Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susitraukė iki Antros Žečpospolitos „rytinių žemių”, Tadas Irtenskis arba Michałas Pawlikowskis pamilo ją pirmąja meile ir išvaikščiojo visą. (...)

Pawlikowskis tą jaunystę aprašo tokią, kokia ji buvo, su didžiausiu nuoširdumu, kuris liudija, kad tikrai ją išsaugojo atmintyje. Tad nieko keisto, jog kai kurie prisiminimai apie miškus, medžioklę pelkėse ir paupiuose, atspindžiai ant ežero paviršiaus jo knygoje pasirodo kaip grožio veidrodžiai. Jo knyga taps puikiausiu lenkų literatūros aprašomosios prozos pavyzdžiu. (...)

Dekompozicija

Pawlikowskis, perėjęs prie „sezono“, negaili aštrios kritikos lenkų politikai rytų žemėse. Jis teisus, galima sakyti, visur, kur tik baksteli pirštu. Tačiau kyla klausimas, ką toji luoša administracija, prisidengusi luošais lozungais, susiklosčiusioje padėtyje būtų galėjusi padaryti geriau? Buvome įsprausti tarp kasdien vis stiprėjančių nacionalizmų kompleksų ir kumunistinio užkrato infiltracijos. Todėl buvo smarkiai stengiamasi tikrovę pagražinti dirbtiniu optimizmu. O neatpažįstamą realią padėtį – gal kiek mažiau neatpažįstamą nei šiandien – buvo liepta laikyti „realia politika“. Vadinasi, tai ne tokių vaivadų kaip Bocianskis klaidos, netgi ne Varšuvos valdžios klaidos, taip nutiko dėl to, kad didelės vertybės buvo suplėšytos į mažas fikcijas, Pawlikowskis kalba apie „senojo Vilniaus merdėjimą“ Lenkijos ribose. Tai tiesa. (...)

Taip pat labai laisvai, kai kalbama apie Vilniaus kraštą, Pawlikowskis nubrėžia linijas tarp išmintingų ir bukų valdininkų. Jo cituojami pavyzdžiai ne visuomet tikslūs. Kai kurie asmenys, apie kuriuos autorius atsiliepia ypač giriamai, iš tikrųjų priklausė tai pačiai politinei grupuotei, tik kad skirtingoms, kartais tarpusavyje kovojančioms klikoms. Žiūrint iš šios dienos perspektyvos, prisipažįstu nuoširdžiai, kur kas geriau suprantu pirmuosius brigadininkus iš 1914 m., kurie vėliau norėjo tapti bankų ar pelningų sinekūrų direktoriais, negu tuos raudonus bankų ir žemės dvarų savininkus, kurie su konjunktūriniu pavėlavimu prišokdavo prie „realios politikos“. Visai kaip šiandien, kai ištisos grupės prišoka prie prokomunistinės „Pax“ draugijos dėl tų pačių šūkių.

Tuo metu buvau menkas, nereikšmingas žurnalistėlis. Tačiau 1926 m. visuotinės maišaties metu, kai dar gegužinius šūvius Varšuvos gatvėse rėmė ne tik PPS (Lenkijos socialistų partija), bet ir komunistai, turėjau garbės bendrauti su pagrindiniu „Vilniaus stumbrų“ lyderiu. Labai susikaupusiu veidu ir su tuo giliu įsitikinimu balse, kaip kad kalba tikri valstybės vyrai, jis tarė:
– Nieko nepadarysi, mielas pone, negalime stoti prieš. Žinoma, turime galvoje, kad Pilsudskis gali būti rausvas, tegu būna netgi „raudonas“. Tačiau jo pusėje yra jėga!
Šiandien, žinoma, jėga yra Gomulkos pusėje. Neketinu vertinti tos politinės mokyklos, tik pasakysiu, kad ji man neatrodo esanti labai originali. Dar prieš „sezoną“, 1914 m. karo pradžioje, buvo labai populiarus anekdotas, išjuokiantis „žydų politinę mokyklą“:
– Ačiū Dievui, mūsiškiai laimi!
– O kas tie mūsiškiai?
– Ką reiškia – kas?! Tie, kurie laimi!
Bet palikime ramybėje kandžius lygybės ženklus. Pawlikowskio knyga yra vertinga ir graži. Ir, matyt, vienintelis dalykas, kuriuo mes su autoriumi skiriamės, tai tas, kad abu vienodai nostalgiškai prisimename tų laikų kraštovaizdį, bet nevienodai ilgimės tų laikų žmonių.

„Kultura“, Paryžius, Nr. 9 (215 nuo 1965 m.)

***

Jozefas Mackevičius apie tiesą ir laisvę:
…Visiškos tiesos nežino nė vienas žmogus šiame pasaulyje. Tai, ką mes, žmonės, vadiname tiesa, tėra jos ieškojimas. Ieškoti tiesos galima tiktai laisvoje diskusijoje. Todėl komunistinė santvarka, kuri tai draudžia, tokiomis aplinkybėmis turi būti didelė neteisybė. Tada būdami pasaulyje, pripažįstančiame individo laisvę ir minties laisvę, turime daryti viską, kad minties horizontai būtų ne siaurinami, o plečiami; kad diskusijos būtų plėtojamos, o ne varžomos. Jozefas Mackevičius „Provokacijos pergalė“, 1962.

...Tiesa yra nežinoma ir, galimas daiktas, dabartinėje žmonių rūšies išsivystymo stadijoje niekada nebus pažinta. Tačiau tauriausias šios rūšies bruožas yra įgimtas poreikis ieškoti tiesos. Šis poreikis liudija mūsų rūšies „sudvasinimą“, išreikštą jos kultūroje, todėl visos išorinės sąlygos, valstybinės santvarkos, t. y. idėjos, draudžiančios arba tik apribojančios teisę ieškoti tiesos, automatiškai tampa žmogiškosios kultūros priešais.  Jozefas Mackevičius. „Jeigu būčiau chanas…“ Kultura, 1958.

...Nėra jokių nei geografinių, nei teritorinių, nei su sienomis susijusių tiesų, ir apskritai Dievo ar žmonių tiesų, kuriomis būtų galima priversti kapituliuoti ir atsisakyti laisvės. Nebijokime šio nuvalkioto patoso. Nesvarbu – ar patosas, ar ne patosas, laisvė žmogui reikalinga kaip oras kvėpuoti, kaip vanduo troškuliui numalšinti. Jozefas Mackevičius. „Provokacijos pergalė“, 1962.

***

Jozefas Mackevičius apie rašytojo pareigą:
Skirtingai nuo socialistinio realizmo nuostatų, kiekvieno rašytojo nuoširdumas matuojamas ne tik tuo, apie ką rašo, bet ir tuo, ką nutyli. Kita vertus, kiekvienam turi būti suteikta laisvė rašyti ką nori ir apie tai, kas labiausiai slegia širdį, ką laiko svarbiausiu. Tegu rašo mėgstantys žydus ir jų nekenčiantys, prokomunistai ir antikomunistai, mėgstantys vokiečius ir nekenčiantys jų. Ne tai yra tamsioji tam tikros žmonių grupės pusė, kad vienas joje rašo vienaip, o kitas kitaip. Tačiau tai, ko niekas neišdrįsta pareikšti savo veto, savo individualią, kitokią nuomonę net gyvenant laisvame pasaulyje, kai už tai nei Gestapas, nei NKVD negrasina Osvencimu ar Kolyma.
Jozefas Mackevičius. „Provokacijos pergalė“, 1962.

***
Jozefas Mackevičius apie žodžio ir nuomonės laisvę:
“…Brandžios tautos visuomenė turi būti kaip plačiai išskleista vėduoklė. Be abejonių taip. Aš dar pridurčiau, kad kuo plačiau virš 180 laipsnių atsiveria ši vėduoklė, tuo labiau liudija apie visuomenės brandą,  dinamiką, taigi ir minties turtingumą. O stipriai sugniaužtas kumštis daro veikiau trumpos lazdos įspūdį...” Jozefas Mackevičius „Vokiškasis kompleksas“. Kultura, 1956.

...Ir išleisčiau į Europą patruliuoti mongolų galvažudžius, kad su jaučio odos rimbais saugotų žodžio laisvę ir neleistų vienam žodžiui prievartauti kitą. Nes, man atrodo, ne tai svarbiausia gyvenime, kas kokius turi įsitikinimus, o tik tai, kad kiekvienas galėtų juos laisvai išsakyti. Jozefas Mackevičius. „Jeigu būčiau chanas…“ Kultura, 1958.

***

Česlovas Milošas apie Jozefą Mackevičių:
Mackevičiaus niekas nenorėjo pripažinti ir dėl to, kad literatūriniu požiūriu buvo konservatyvus, ir todėl, kad didelis reakcionierius, tačiau skaitė jį, net ausys linko. Iš man žinomų lenkų literatų taip nerašė nė vienas. Smulkus bajoras, taip pat jį pavadinčiau, iš tų užsispyrusių, niekinamų, atkaklių tylenių, jis rašė pykčiui. Viso pasaulio, kuris juodą vadino baltu ir kuriame nieko nėra, kas paskelbtu savo veto, pykčiui. Būtent šioje niršulyje glūdi jo stiliaus paslaptis. 
Česlovas Milošas. Medžiotojo metai. Biblioteka Kultury, tom 462. Instytut Literacki, Paryż 1990.

***

Stanislovas  Mackevičius (Cat) apie Jozefo Mackevičiaus knygą  Pelkių maištas:
Pelkių maištą politiniu, teisiniu požiūriu reikia laikyti vienu dideliu kaltinimu, mestu Rytinių žemių administracijai. Kaltinimu dėl ko? Kaltinimu dėl fikcijos. Visas jūsų darbas, ponai, tėra viena didelė fikcija, tai toks paviršinis kalkių sluoksnis, kuriuo buvo įsakoma nutepti trobų sienas, atgręžtas į vieškelį arba kelią, kuriuo o galgi pravažiuos ponas premjeras Skladkovskis. Fikcija! Viena didelė fikcija! Niekada nepamiršiu tos santūrios pranašumo šypsenėlės, atsiradusios vieno kompetentingo pareigūno lūpose, kai mėginau jam kai ką paaiškinti dėl lietuviško reikalo, apie kurį jis išmanė tiek, kiek aš apie sardinių žvejybą Viduržemio jūroje. Tačiau kur ten! Jis sprendė, o ne aš, nors čia negyvens, o jo lietuviškosios politikos pasekmes turėsiu patirti aš ir mano vaikai…“ („Słowo“, 1938, Nr. 37).

***
Marianas Hemeris apie Jozefą Mackevičių:
Henrikas Senkevičius rašė vaikams, kurie visada išlieka mumyse ir kuriais mes visada išliekame kažkur širdies gilumoje ir pasąmonės gelmėse. Stefanas Žeromskis buvo jaunimo rašytojas. Jozefas Mackevičius rašė suaugusiesiems, vyriškumo amžiaus, pralaimėjimo amžiaus žmonėms. Tydzień Polski, 1966.