…Całkowitej prawdy nie zna żaden człowiek na tym świecie. To co my, ludzie, nazywamy „prawdą” jest zaledwie jej szukaniem. Szukanie prawdy jest tylko możliwe w wolnej dyskusji. Dlatego ustrój komunistyczny, który tego zakazuje, musi być siłą rzeczy – wielką nieprawdą. Znalazłszy się tedy w świecie uznającym wolność jednostki i wolność myśli, winniśmy czynić wszystko, aby nie zacieśniać horyzontów myślowych, ale rozszerzać; nie zacieśniać dyskusji, a ją poszerzać. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962

Nėra priežasties dar labiau didinti įtampą Drukuj
Autor: Ryšard Maceikianec   
Niedziela, 06 listopada 2011

Lietuvos europarlamentarų laišką Europos Sąjungos vadovams dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje galiu vertinti tik teigiamai, bet vis dar laukiu didesnio efekto. Jo reikėtų, nes po Seimo rinkimų Lenkijoje liko vadovauti ta pati koalicija, todėl tikėtis, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai artimiausiu metu pakryps geryn, būtų sunku. Nors dar labiau didinti įtampą, regis, nėra jokios priežasties. Mano nuomone, Lenkijos politika kaimynų atžvilgiu gali būti nepalanki ir pačiai Europos Sąjungai.

Prisiminkime, kaip Lietuvos garbės pilietis Jerzi Giedroyc, iškili asmenybė, prieš mirtį apgailestavo dėl Bialstoke tuomet pradėjusios veikti radijo stoties, nukreiptos net prieš Lenkijos kaimynę Baltarusiją, nekalbant apie Lietuvą. Praktiškai Lenkija stumia Baltarusiją į Vladimiro Putino Rusijos glėbį ir silpnina Lietuvą, vykdančią nelengvą misiją būti atsakinga už intensyvaus judėjimo pasienio zoną tarp ES ir Rusijos. Man atrodo, jau esama kai kurių požymių, kad ES politikai ima suprasti, kokia klaidinga Lenkijos politika ir kokios nesveikos kai kurių jos politikų ambicijos. Šie požymiai leidžia tikėtis, kad Lenkija pati bus priversta keisti savo agresyvią politiką Lietuvos, ES narės, atžvilgiu.

Kai kurie kaltina Lietuvos Užsienio reikalų ministeriją dėl netinkamos užsienio politikos, bet man atrodo, kad tai – mūsų silpnos, neaiškios vidaus politikos pasekmės, kada net vienas ar kitas valdininkas, dirbantis greta aukšto pareigūno, gali iškreipti valstybės politiką, siekdamas galbūt tik jam pačiam aiškių užduočių bei tikslų. O mes nesugebame net politinio įvertinimo duoti.

Visai neseniai žinomas Lietuvos istorikas iš esmės pakartojo mūsų baimes ir abejones, teigdamas, kad dabartinė įtampų ir antivalstybinio elgesio situacija buvo iš anksto užprogramuota dar tada, kai, Lietuvai sutikus, dalį Lietuvos piliečių ėmė valdyti, finansuoti bei remti kita valstybė. Tada kyla klausimas: kas iš tiesų sprendžia Lietuvos lenkų klausimus Lietuvoje – Lietuva ar Lenkija? Tai ir yra didžiausia problema, nes toks klausimas net neturėtų kilti – tik pati Lietuva turi spręsti visus savo piliečių klausimus.

Kada mūsų politikai džiaugiasi, kad sugebėjo susitarti su Lenkija mainais (tarsi kokiame turguje) už kažkokią paramą Lenkijos lietuviams – mums jie atrodo, atsiprašau, kaip piemenys, o ne kaip politikai. Kai regime tokią situaciją, belieka padaryti išvadą, kad kartais valdžia nekontroliuoja padėties savo valstybėje.

O juk valstybė turi galimybę ir privalo ugdyti sau partnerį, su kuriuo galėtų kalbėtis, diskutuoti, derėtis dėl Lietuvos lenkų poreikių. Blaiviai, teigiamai mąstančio jaunimo pakanka, bet mes neįtraukiame jų į veiklą, metai po metų matome vis tuos pačius veikėjus.

Vis dėlto, kas turėtų rūpintis Lietuvos santykiais su artima kaimyne, kas yra atsakingas pagal Konstituciją ir įstatymus už Lietuvos valstybę? Savaime aišku, pirmiausia – Lietuvos prezidentė.
Tačiau tiesiog Prezidentūros pašonėje ir toliau įteikinėjamos lenkų kortos, kurios tarsi liudija, kad toliau vyksta Lietuvos visuomenės dezintegracijos procesas, pažeidžiant LR Konstitucijos 2 ir 55 straipsnius.
Šis procesas vyksta tik Lietuvoje, nes Čekija ir Baltarusija pripažino, kad tokie veiksmai prieštarauja jų konstitucijoms. Kad procesas būtų sustabdytas ar bent sulėtėtų, būtų gerai išgirsti bent viešą Prezidentės nuomonę.

Atkreipkite dėmesį, ar Lenkija kelia pretenzijas Vokietijai, kurioje lenkų gyvena daugiau nei Lietuvoje? Jie pokario metais atvyko iš Lenkijos, kaip ir nemaža dalis taip vadinamų lenkų atvyko į Lietuvą iš Baltarusijos. Bet Lenkija atakuoja su kaltinimais tik Lietuvą, parodydama, kaip yra pasikeitusi nuo Jogailos ir jogailaičių laikų.

Nieko nepakeis ir lietuvių Lenkijoje auka, atsisakius dvikalbystės. Dirbtinį konfliktą visada galima sukelti net be priežasties. Bet reikia labai teigiamai vertinti jų norą mažinti įtampą tarp kaimyninių šalių santykių savo teisių sąskaita.Tuo labiau, kad lietuviai Lenkijoje – tipinė mažuma, kuri egzistuoja dviejų valstybių
pasienyje ir dėl to jų teisės nekelia abejonės.

Man atrodo, kad apskritai per daug kalbama apie lietuvius Lenkijoje ir visai be reikalo vis pabrėžiama kažkokia sąsaja tarp jų ir Lietuvos lenkų. Tai visai skirtingos mažumos su savo istorija, savo galimybėmis, pilietinės atsakomybės jausmu. Ir kodėl parama ar kitų klausimų sprendimai turi vykti būtinai dalyvaujant
Varšuvai? Gal todėl, kad to nori LLRA vadovai? Tačiau neretai visiškai užtektų savivaldos lygmens sprendimų.

Rinkimai rodo, kad už LLRA vieninteliame Vilniaus rajone balsuoja 51 proc. ten gyvenančių Lietuvos lenkų. Kituose rajonuose (Šalčininkų 48 proc.) ir sostinėje – žymiai mažiau, nesiekia net 20 proc. Taigi potencialas yra didelis.

Neseniai susibūrė draugija „Pogon“ („Vytis“), kuri siekia keisti padėtį. Tai, kad per metus jos interneto svetainę aplankė apie 200 tūkst. skaitytojų – visai neblogas rezultatas. Gaila, kad žymi dalis LLRA elektorato dar nėra pakankamai įgudę naudotis kompiuteriu ir vargu ar gali gauti visą objektyvią informaciją. Šiuo požiūriu valstybė jiems irgi skolinga. Taigi kad ir nuo kurios vietos pradėtume šokti
– nuo durų ar nuo krosnies – visada susidursime su mūsų valstybes vidaus problemomis, kurios nėra sprendžiamos ir apie kurias piliečiai net neturi galimybės pareikšti savo nuomonės.

Kai girdžiu džiugiai skelbiamą pranešimą apie susitarimą, jog Lietuvoje moksleiviai lenkai laikys egzaminą lenkų kalba, noriu Švietimo ir mokslo ministerijai pasakyti, kad vaikai jau ne vienus metus „savo noru“ tą egzaminą laiko. Ir vėl, padedant Lenkijai, buvo nuspręsta, kaip bus auklėjama dalis Lietuvos jaunimo. O iš tiesų ministerija turėtų žinoti, kad pagal tokias programas iš gimtosios (lenkų) kalbos, pagal kurias bus laikomas egzaminas, bus ruošiama darbo jėga Lenkijai ir potencialūs Lenkų kortos gavėjai. Mane stebina tai, kad perspektyva matoma tarsi tik iki politinės kadencijos pabaigos.

"Europos laiku" Nr. 17, 2011 m. lapkritis