Ar ožkos turi tautybę? Drukuj
Autor: (zh)   
Piątek, 16 września 2011

Neseniai Lenkijos prezidentui eilinį kartą išėjo nepaprastai stačiokiškai pasakyti, kai jis teikėsi Lietuvą pavadinti lietuviška ožka, kas sukėlė tikrą audrą stiklinėje. Vis dėlto esame tikri, kad tai ne mes, Lietuvos gyventojai, turime dėl tokio stačiokiškumo piktintis ir gėdytis. Būtų kas kita, jei Prezidentė Dalia Grybauskaitė pavadintų Bronislavą Komorovskį, pavyzdžiui, lenkų ožiu, tada dėl tokio stačiokiško elgesio tikrai būtų verta piktintis, ir ji mūsų akyse prarastų pagarbos likučius, net jei patyliukais širdies gilumoje B. Komorovskį ožiu ir laiko.

Nes tokia mintis jai tikrai galėjo kilti, kai per pirmąjį ir tikriausiai paskutinį vizitą Lietuvoje B. Komorovskis pirma apsilankė Maišiagaloje, o tik po to Vilniuje, dėl ko mūsų atsitiktinė bendrakeleivė priemiestiniame autobuse išreiškė nuomonę, kuriai diskusijų nereikia: „O matai, ponuli, Broniukas Komorovskis iš pradžių nuvažiavo susitikti su Manka Reksc, o tik paskui su Grybauskaite.“

O įsižeisti iš tiesų neverta, nes stačiokiškas Lenkijos vadovo pasisakymas visų pirma žemina tos valstybės gyventojus, kuriems jis atstovauja ir tartum jų vardu bei jų lygmeniu kalba. Todėl, mūsų nuomone, yra labai svarbu, kad D. Grybauskaitė nesiimtų atsilyginti tuo pačiu ir nepradėtų vadinti B. Komorovskį lenkų ožiu.

O įsižeisti neverta taip pat ir todėl, kad ožkos – tai taurūs gyvūnėliai ir duoda labai vertingą pieną, kurio vertę tik dabar pradėjome vertinti ir ožkų fermas vystyti. Visai kitaip yra su ožiais, kurių era baigėsi prasidedant paskutiniam pasauliniam karui, kai šlapimu dvokiantis ožys buvo kiekvieno raitojo karinio dalinio arklidžių pasididžiavimas, gelbstintis arklius nuo dusulio, nesant reikiamų medikamentų.

Kas kita kad, skirtingai nei Bronislavas Komorovskis, manome, kad nei ožkos, nei kiaulės, nei asilai ar gyvuliai tautybės ir pilietybės neturi, tad, naudojant minėtą Vilniaus krašte įvardijimą, Broniukas Komorovskis yra neteisus.

Kita vertus, ar strateginio mūsų šalių bendradarbiavimo rėmuose kartais nevertėtų mūsų Vilniaus Mykolo Romerio universitetui pasikviesti B. Komorovskį į kultūros, diplomatijos ir istorijos pagrindų paskaitas, kad šiai mokymo įstaigai nebūtų gėda dėl savo daktaro honoris causa. Juo labiau, kad tai jau yra ne pirmas toks itin nevykęs atvejis.