Etninės įtampos ar politinė kova? Drukuj
Autor: Mindaugas Lapinskas   
Sobota, 27 sierpnia 2011

Kadaise, mokyklos laikais man labai nesisekdavo su nuotraukomis. Ne mano asmenininėmis, žinoma. Klasės.
Sustoja grupė žmonių nusifotografuoti. Gauni nuotrauką ir pradedi iš jos dergtis, kad ji negraži. Kitai nuotraukai susišukuoji, pasipuoši. Bet štai šalia irgi atsistoja pasipuošęs žmogus. Su treningais ir išeiginiais botais. Nusifotografuoji, ir vėl nuotrauka nemiela. Nori išmesti ir daryti sekančią. Kai klausia, ar nuotrauka graži, atsakydavau - ne. Ne aš, žinoma, kiti.
Būtų smagu, jei visi būtų tokie pat gražūs ir protingi, kaip aš. Kaip, pavyzdžiui,Šiaurės Korėjoje. Kostiumai surikiuoti, rankos pakeltos, net spalvos suvestos. Visos nuotraukos gražiai išeina. Jei kas ateina apsirengęs ne formatu, tą sušaudome.
Tokia yra demokratija. Laimi ne tas, kuris norime, kad laimėtų,o tas, kurį remia pakankamai didelis žmonių skaičius. Demokratijoje rezultatas niekada nebus toks, kokio aš noriu vienas. Ilgalaike prasme bus toks, kokio nori bent 5% rinkėjų.
Juk, savo esme, bent jau dabartinė situacija yra labiau įprasta politinė, negu etninė. Susijusi su politine kova, jos išdavomis, o ne stereotipais. Dabartinė konfliktinė situacija turi daugiau bendro ne su etninias stereotipais, o su politine konjunktūra.

O ji yra sėkmingai besiklostančių aplinkybių visuma, kuriose veikia aiškūs, identifikuojami lyderiai, tokie, kaip V. Tomaševskis, aiškūs, visiems suprantami simboliai, kaip gatvių lentelės ir įrašai pasuose. Ir net Britų konservatorių euroskepticizmas.
Su savivalda viskas aišku. Šalčininkuose ir Vilniaus raj. savivaldybėse lenkakalbių partija visada renka po 60-70% balsų. Juk Vilniaus rajonas ne ką skiriasi nuo Kėdainių ir Druskininkų. Viena partija valdo. Vienas laikraštis dominuoja.
Tokios politikos apstu ir kitur Lietuvoje. Paūmėjimų šaknys tikriausiai ne ten. Tikrąjį postūmį matomumui, etninės problemos išryškinimui ir netgi Lenkijos įtraukimui davė politinės kovos EP ir Seimo lygiu. Daug žmonių užkibo ant kabliuko, sėkmingai užmesto aplinkybėmis pasinaudojusių politikų.

Pakalbėkim apie tas aplinkybes.
Nuo 1996 metų LLRA rinkimuose gali pasikliauti maždaug 50-60 tūkstančių rinkėjų.
Jų reikšmė išauga, kai kitų rinkėjų yra mažai. 2009 EP rinkimuose LLRA surinko net trečdaliu mažiau balsų, nei prieš tai vykusiuose. Tačiau su 8% balsų sugebėjo prasiveržti į Europos Parlamentą. Ne tautiniai stereotipai nulėmė, kad į rinkimus Lietuvoje atėjo mažiau, nei pusė atėjusių 2004 aisiais.
Europos parlamente ne lietuvių-lenkų istoriniai stereotipai nulėmė, kad britų konservatoriai perkėlė savo euroskepticizmą į Europinį lygmenį ir suformavo Europos konservatorių ir reformatorių frakciją, kuriai truks plyš reikėjo narių. Frakcija pasisako už laisvą rinką, minimalų reguliavimą, biurokratijos mažinimą ir pan. Už ką ji pasisako, atsiminti labai lengva - tiesiog ji viską sako atvirkščiai, negu propaguoja Tomaševskis. Stodamas į grupę, šis politikas leido jai surinkti minimalią registracijos kvotą
ir auksiniu balsu galėjo prieiti prie EP frakcijos resursų, matomumo ir galios.  To rezultatus dabar matome Lietuvoje.

Seimo rinkimuose turime kitą įdomų vaizdelį. Kaip sakiau, 60 tūkstančių rinkėjų elektoratas nesikeičia. Tačiau parlamentinė rinkimų sėkmė svyruoja - nuo nesiekiančios 2% 2000 metais iki beveik 5% 2008.
Sėkmės priežastis?
Ne lietuvių-lenkų istoriniai stereotipai lėmė kitų partijų pasirodymą.  Kuo sėkmingiau pasirodo socialdemokratai, tuo liūdniau lenkakalbiams politikams.
2000 metais rinkimus laimėjo socialdemokratai, todėl LLRA prarado 30% balsų, surinko mažiau, nei 2%.  2008 metais, socialdemokratams susilpnėjus, LLRA įgavo sparnus, surinko beveik 5% ir vos neperkopė į Seimą. Politinio veiksmo logika diktuoja, kad partijos siekia valdžios. Mainais jos rinkėjams siūlo įvairiausias materialias ir nematerialias gėrybes.
Kokią politiką bevykdytų, socialdemokratai žada apdalinti visus gėrybėmis. Todėl jie patinka rinkėjams. LLRA siekia tų gėrybių išlupti, todėl rinkėjai irgi ja patenkinti. Kuo daugiau bus valdžios klientų, neprisitaikiusių gyventi savarankiškai, tuo didesnė rinka bus partijoms, kurios galės tų gėrybių išmušti.
Keista, kad, kalbėdami apie lenkakalbių partijas, taikome kitus standartus, negu įprastai kalbėdami apie politiką.

Net apžvalgininkams, o ką jau kalbėti apie paprastus žmones, yra lengviau identifikuoti kvailą Seimo narį, negu kvailą rinkėją, kuris tą narį išrinko. Rinkėjai lieka anoniminiai, spjūvių adresatai yra politikai.
Tik ne lenkakalbių partijų atveju. Čia rinkėjų grupė yra aiškiai apibrėžta. Kalba, gyvenamoji vieta, yra aiškiai pažymėta, galima sakyti, parašyta ant kaktos. Todėl nepasitenkinimas "ne mano" rinktais politikaislengvai transformuojasi į nepasitenkinimą rinkėjais.

Niekas nesako, kad pensininkai, balsuojantys už pensijų padidinimą,griauna Lietuvos finansinius pamatus. Arba verslininkai, remiantys liberalus, atima iš vaikų motinos pieno gurkšnį.
Ant kabliuko užkimba ir tie, kurie bando matematine logika išaiškinti Tomaševskiui, jog Lietuvoje jo rinkėjams yra sudarytos geros sąlygos. Politiko rinkėjams gerų sąlygų niekada nebus. Socialdemokratui niekada nebus pakankamai socialdemokratijos, o liberalui - laisvos rinkos.

Politinės kovos, rinkiminių preferencijų klausimą perkėlus į etninę erdvę užsukamas užburtas ratas. Kuo labiau klausimas depolitizuojamas ir etnizuojamas, tuo labiau ta grupė identifikuojasi, telkiasi ir mobilizuojasi. Tai daro ją stipresne, o stipri "kitoniška" mažuma iššaukia dar didesnę agresiją.
Kiekvienas lenkų mažumos, o ne žmonių, balsuojančių už lenkų partijas paminėjimas, lengvina LLRA rinkimų kampaniją. Toku būdu, jie be pinigų gauna eterio, jų dienotvarkė pakeliama į nacionalinę žiniasklaidą. Kaip tikri lyderiai jie kuria situaciją, jų klausia, jie komentuoja. Kampaniją galima vykdyti beveik be pinigų. Jokiai kitai partijai to padaryti neišeina.

Politinės retorikos neįveiksi matematine logika. Jei aš pasakysiu, kad mėnulis yra sūrio gabalas, būtinai atsiras specialistas, kuris pasakys, kad mėnulis yra žemės palydovas. Tada aš galėsiu pranešti, kad rugpjūčio 25 dieną mokslinėje konferencijoje buvo aptarta padaryto iš sūrio mėnulio problematika
Įvardinimas, kad šis klausimas yra politinis, kad tai yra normali politinė kova,  leis konstruktyviau spręsti problemą, arba bent jau į ją žiūrėti ramiau. Niekas nesipiktina  Kėdainių ar Druskininkų demokratijos būviu.
Politinės kovos įvardinimas leis ir rinkėjams suprasti, kad pasirinkimas yra ne lenkas-nelenkas, o LLRA ar socialdemokratas.

 Į rinkiminius gatvių lentelių triukus bus galima žiūrėti taip pat, kaip į Zuoko pasiūlymus iš biudžeto sumokėti Rubikonui, kad tas atpigintų šilumą. Ir į rinkimus žiūrėti, kaip į pasisekusius arba ne. Ne Seimo nariai turi kitokį požiūrį, negu aš norėčiau, bet jų rinkėjai. Jei Vilniuje yra mažai indiškų restoranų, problema yra ne verslininkai, o žmonių dauguma, kuriems pica yra skaniau už tikka masala.

Politinės kovos įvardinimas taip pat leis peržengtitinklinio marketingo darbuotojų rytinių susirinkimų mentalitetą. Paprastai ten vyksta daug ritualų ir šūksmų "Mes geriausi, mes nugalėsim!”. Kiekvieną rytą jie išeina, kaip į karą.
Tačiau geriausiai kovoja ne tas, kuris įveikia po sunkios kovos, o tas, kuris priešą patraukia į savo pusę.
Kiek  bekalbėtų Artimuosiuose Rytuose apie užatlantės šėtoną, Gazos sektoriuje pastačius du stalus su lentelėmis, "Viza į džihadą Jemene” ir “Viza į JAV”, prie pastarosios nusidrieks kur kas didesnė eilė.
Hugo Chavesui logiškai niekada neišaiškinsi, kad Thomas Jeffersonas yra geresnis iš Če Gevarą. Lietuvoje niekada nebus pakankamai tuteišiškumo, kaip niekada nebus ir pakankamai socialdemokratijos ar liberalizmo. Priimkime žaidimo taisykles, patraukime į savo pusę ne politikus, kurie gyvena iš priešpriešos, bet rinkėjus.

Skamba paradoksaliai, bet kuo šiuo klausimu bus daugiau klasikinės demokratijos, tuo mažiau nacionalizmo.

Pranešimas skaitytas LR Kultūros ministerijos mokslinėje – praktinėje konferencijoje ,,Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti ".