Lietuvos oligarchų dešimtukas Drukuj
Autor: Eduardas Eigirdas   
Niedziela, 31 lipca 2011

Žurnalas „Valstybė“, 2011 liepos mėn. 31 d. 12:16

Šiandien, kai Latvija renkasi tarp prorusiškų ir oligarchinių partijų ir bando apsaugoti savo valstybingumą nuo pačios didžiausios „prichvatizacijos“, Lietuvoje tvyro visiška ramybė. Net prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniame pranešime apie oligarchijos keliamą pavojų užsiminta nebuvo. Tarsi po dvejų D. Grybauskaitės prezidentavimo metų oligarchija, kaip reiškinys, būtų ėmusi ir išnykusi. Susitvarkė Dalia Grybauskaitė ir Andrius Kubilius su „Leo LT“, ir viskas – oligarchijai amen.

Deja, toks požiūris labai klaidingas. Oligarchija jau yra Lietuvos gyvenimo dalis, todėl, saugant demokratinės valstybės pamatus, būtina stebėti su ja susijusius politikos, teisėtvarkos ir žiniasklaidos procesus, nes priešingu atveju po artėjančių Seimo rinkimų Lietuvą valdys prooligarchinė vyriausybė. Gelbės tik tai, kad Lietuvoje, kitaip nei Latvijoje, įtakingų verslininkų, kuriuos galima pavadinti oligarchais, yra kelis kartus daugiau, todėl konkurencija tarp jų apsunkina galimybes sėkmingai ir tyliai pasidalyti įtaką bei pinigus.

Tačiau, pavykus suderinti trijų ar keturių lietuviškų oligarchų interesus, gali atsirasti jėga, kuri nulems esminius sprendimus. Tokiais vienijančiais tikslais gali tapti noras pasidalyti 2014–2020 m. Europos Sąjungos (ES) skiriamus milijardus arba atidirbti „motulei“ Rusijai, sabotuojant naujos lietuviškos atominės elektrinės ar suskystintųjų dujų terminalo statybas.

Mūsų redakcijos nuomone, bene kokybiškiausia oligarchus vienijančia grandimi gali tapti žinomiausias Lietuvos „darbininkas“ Viktoras Uspaskichas, kurio vadovaujama partija artėjančiuose rinkimuose, be jokios abejonės, bus viena lyderių. Būtent dėl šios priežasties šis nuostabus žmogus – europarlamentaras, sportininkas, dainininkas ir puikus stepo šokėjas – mūsų dešimtuke yra pirmoje vietoje. Išaugus jo įtakai, naujos atominės elektrinės statybas galėtume užmiršti, o panaudojant ES lėšas pinigų užtektų ne tik Lemonui ir Danieliui, bet ir Ramūnui Karbauskiui.

Taigi antroje vietoje – tylusis Naisių oligarchas Ramūnas Karbauskis, kurio sunkų žemdirbio gyvenimą praskaidrina vadovavimas Valstiečių partijai, televizijos projektai ir intelektualūs pokalbiai su žurnalistais. Viename tokių pokalbių su „Verslo žinių“ žurnalistu UAB „Agrokoncernas“ savininkas R. Karbauskis iš karto po naujienos, kad Pietų Korėjos bendrovė KEPCO atsiėmė įpareigojantį pasiūlymą dalyvauti Visagino atominės elektrinės statybose, atviravo: „Džiaugiuosi, kad nebus atominės elektrinės, nes būtų išplauta per daug Lietuvos žmonių pinigų.“

Pašnekovas taip pat informavo apie savo viziją: po 10–15 metų technologijos atpigs, visi augins biomasę ir iš jo gamins elektrą. Su tokia gražia vizija R. Karbauskis visiškai atitinka jau pradėtos braižyti naujosios daugumos kriterijus – kaip nors šlykščiai pakalbėti prieš lietuvišką atominę elektrinę ir projektuoti savo asmeninio „žvakių fabrikėlio“ viziją.

Manantiesiems, kad R. Karbauskis kalba nuoširdžiai ir tiesiog mėgsta žaliąją energetiką, vertėtų pasidomėti, kodėl šis įtakingas politikas, kurio valdomų įmonių metinė apyvarta viršija milijardą litų, visiškai nesijaudina dėl fakto, kad Lietuvoje šildymui daugiausia naudojamos rusiškos dujos, o ne R. Karbauskio koncerno šiaudai ar kitokia biomasė. O juk vienu metu iš biomasės gaminti elektrą ir šilumą daug efektyviau ir pelningiau.

Kodėl galimybė sustabdžius Visagino atominės elektrinės statybą po 15 metų iš biomasės gaminti elektrą R. Karbauskiui rūpi, o galimybė jau šiandien, sumažinus „Gazprom“ apetitą, iš biomasės gaminti ir šilumą, ir elektrą – ne? Jei neturite logiško atsakymo, tai reiškia, kad šis puikus verslininkas grupinei oligarchijai tiks.

Trečioje Lietuvos oligarchų dešimtuko vietoje – Kauno inteligentijos atstovas Ramūnas Garbaravičius, sugebantis suderinti įtaką Konservatorių partijai ir patriotines nuostatas su savo šeimos narių veikla energetikoje bei žiniasklaidoje. Šiandien, kai Konservatorių partijos lyderiai vis dar stengiasi laimėti kovą dėl energetinio nepriklausomumo, R. Garbaravičiaus įtaka yra susilpnėjusi, tačiau jei po kitų Seimo rinkimų nepriklausomos energetikos vizija bus neutralizuota, partijai reikės išgyventi ir tada R. Garbaravičius, suteikdamas finansinę bei informacinę paramą, gali gerokai sustiprinti savo pozicijas partijoje ir daryti įtaką tam tikrų nuostatų kaitai.

Tai, kad Garbaravičių šeimos įtaka neabejotinai augs, rodo faktas, jog pagrindinio jų šeimos pajamų šaltinio – prekybos rusiška elektra – pelningumas išaugo du kartus (2009 m. UAB „INTER RAO Lietuva“ grynasis pelnas siekė 14 mln. litų, 2010 m. – 60,7 mln. litų). Taigi apibendrinant galima teigti, kad ši „dešiniųjų“ šeimyna taip pat atitinka naujos koalicijos apibrėžtį – už draugystę su Rytų kaimynais ir už šeimos verslą.

Bronislovas Lubys partijos neturi, jis vadovauja įtakingai Lietuvos pramonininkų konfederacijai, turi dienraštį, televiziją, daug radijo stočių ir taip pat domisi energetika. Toks domėjimasis susijęs ne tik su natūraliu poreikiu užsitikrinti gamtinių dujų tiekimą į „Achemą“ kuo mažesne kaina, tačiau ir su panašiu į R. Karbauskio domėjimusi ateities technologijomis. Būtent remdamasis naujausiais technologiniais laimėjimais, B. Lubys stengėsi pakreipti naujos atominės elektrinės statybas „išmintingesne“ kryptimi.

Siekdamas šio tikslo, Druskininkuose suorganizavo konferenciją „Mažųjų branduolinių reaktorių ir atsinaujinančios energetikos perspektyvos Baltijos šalyse“, kurioje skambėjo giriamieji žodžiai mažiesiems branduoliniams reaktoriams, o ore tvyrojo klausimas – kam statyti didelius, kai galima statyti daug mažiukų. Taip elegantiškai išreikšdamas savo rūpinimąsi galbūt klaidingai pasirinktu keliu, Pramonininkų konfederacijos prezidentas pademonstravo savo potencialą dalyvauti formuojant naują technologiškai modernesnę valdančiąją daugumą.

„MG Baltic“ prezidentui Dariui Mockui niekur dalyvauti nereikia, nes visi politinio ir ekonominio spektaklio dalyviai susirenka jo koncerno valdomos įtakingiausios televizijos LNK eteryje. Todėl jei po ateinančių Seimo rinkimų valdžią formuos oligarchai, tikėtina, kad D. Mockaus tarp jų nebus, tačiau į jo nuomonę bus atsižvelgiama. Stebint šio įtakingo verslo magnato veiklą, susidaro įspūdis, kad jis ramiai stebi, kas laimės ir ateis išklausyti jo nuomonės.

Bent kol kas tokia strategija pasiteisindavo, nes tradiciškai partijų, formuojančių daugumą, yra daugiau nei nuomonę formuojančių televizijų. Per visą šio verslininko veiklos istoriją jis vienintelį kartą užėmė aiškią viešą poziciją – nepritarė „Leo LT“ projektui, tačiau kokia jo pozicija dabartinio lietuviškos atominės elektrinės projekto atžvilgiu, žino tik „tamsi naktis“...

Nerijus Numavičius neturi televizijos, partijos ir net konfederacijos, tačiau jam skiriame šeštą vietą, nes jis savo veikla pademonstravo, kad tokį resursų stygių galima kompensuoti kooperuojantis. N. Numavičius – puikus šiuolaikinės oligarchijos pavyzdys, derinantis vizijas, polėkį ir puikų gebėjimą sukauptą įtaką paversti pinigais. Prieš daug metų N. Numavičius su bendražygių komanda prarijo pirmą kąsnį, kuris prisimenamas kaip cukraus fabrikų privatizavimo ir perpardavimo istorija.

Šios istorijos rezultatas – daug daugiau milijonų, nei už akcijas gavo valstybė. Po šios istorijos kelerius metus buvo tyliai virškinamas uždirbtas pelnas, o tada išdygo pirmasis „Akropolis“. Šio objekto šlovės šešėlyje vyko procesas, apie kurį visuomenė sužinojo tik post factum.

Pasirodo, yra teisinė galimybė įdarbinti neįgaliuosius ne tam, kad būtum socialiai atsakingas, o tam, kad per įmonę, kurioje dirba tam tikras procentas neįgaliųjų, „pervarius“ apyvartą būtų galima tikėtis mokesčių lengvatų. Tarkim, susigrąžinti 70 ar daugiau milijonų litų sumokėtų mokesčių. Aišku, kilo skandalas ir tie pinigai atsidūrė labdaros fonde, kuris visa savo veikla turėjo demonstruoti N. Numavičiaus nekaltumą. Bet praėjo dar penkeri metai ir gimė „Leo LT“. Projektas, kuris derino Lietuvai svarbų tikslą pastatyti naują atominę elektrinę ir galimybę padvigubinti N. Numavičiaus kapitalą.

Kadangi tikinčių, jog „Leo LT“ pastatys naują atominę elektrinę, buvo gerokai mažiau nei besijaudinančiųjų, kad šiam oligarchui gali pavykti užsidirbti dar porą milijardų litų, „Leo LT“ žlugo. Dabar „pitonas“ investuoja Lietuvoje, Lenkijoje, ilsisi ir laukia. N. Numavičiaus pavyzdys demonstruoja vieną esminį faktą – norint būti oligarchu, nebūtina valdyti žiniasklaidos ar įkurti nuosavos partijos. Kartais sėkmingai oligarchijai užtenka, kaip kokiam Robinui Hudui, suburti bendraminčių politikų ir žiniasklaidos atstovų būrelį, nupilti valstybiniuose miškuose besiilsinti liūtą ir pasidalyti grobį.

Bankininkas Vladimiras Romanovas daugeliui asocijuojasi su sporto „išdykėliu“, kuriam teikia malonumą griežtas žaidėjų, trenerių ir konkurentų auklėjimas. Tačiau situacija pasikeitė, kai šio verslininko valdomas bankas nusprendė finansuoti žiniasklaidos grupės, valdančios įtakingus regioninius dienraščius „Kauno diena“, „Klaipėda“ ir „Vilniaus diena“, įsigijimą. Kadangi krizė spaudai kirto stipriausiai, finansavimo dar prireiks, o tai reiškia, kad net ir nenusipirkęs šių leidinių V. Romanovas galės daryti įtaką jų veiklai. Tik artėjant rinkimams bus galima spręsti, ar ekscentriškas bankininkas išdykaus oligarchijos laukuose, ar vis dėlto sugebės išlikti politiškai neutralus.

Aštuntoje dešimtuko vietoje – Andrius Janukonis, kuris su N. Numavičiumi galėtų pasigalynėti dėl skrandžio dydžio, tačiau, vertinant objektyviai, verta paminėti, kad neatsižvelgiant į prarytų kąsnių dydį, šio verslininko ir jo partnerių įgyvendinti bei inicijuoti projektai dažnai buvo naudingesni visuomenei. N. Numavičius po cukraus fabrikų privatizavimo istorijos pastatė tik komercinį, nors ir labai įspūdingą objektą – Vilniaus „Akropolį“, o panaudodamas milžinišką sklypą Vilniuje A. Janukonis su partneriais pastatė ne tik prekybos centrą, bet ir sporto areną bei vandens pramogų parką.

Net šiandien, kai su A. Janukoniu siejama „Vilniaus energija“, daugelį vilniečių ji nervina dažnai sunkiai suprantamomis sąskaitomis už šildymą ir noru pratęsti Vilniaus šilumos ūkio nuomos terminą. Taip pat siūloma modernizuoti Vilniaus šilumos ūkį ir vietoj rusiškų dujų pradėti deginti pigesnį lietuvišką biokurą, nes tai atpigintų šildymą ir sukurtų kelis tūkstančius naujų darbo vietų. Nors toks perėjimas labai svarbus, susidaro įspūdis, kad šiuo metu A. Janukonis vis dar renkasi: ar pratęsti sutartį ir modernizuoti šilumos ūkį, ar tik pratęsti sutartį ir palikti „Gazprom“ su jo dujomis ramybėje.

Devintą vietą skiriame Antanui Bosui, Visvaldui Matijošaičiui ir kitiems stambiems verslininkams, kurie, žengdami į politiką, skatina tolesnį Lietuvos oligarchizavimą. Viešai demonstruodami, kad politika – tai tarsi sėkmingo verslo pavyzdžių įgyvendinimo vieta, jie dar labiau sumažina ideologijų, principų ir nacionalinių interesų reikšmę.

Paskutinėje dešimtuko vietoje – ne konkretus žmogus, o žiniasklaidos grupė, kurios atsiradimas ir augimas neatsiejamas nuo politinių paskalų. Jau 2007 m. portale delfi.lt buvo paskelbtas straipsnis „Už naujųjų balsas.lt akcininkų – Darbo partijos ausys“, tačiau pavadinime nebuvo klaustuko. Kadangi mūsų redakcijoje nėra nė vieno ausų specialisto, mums sunku pasakyti, kuo, pavyzdžiui, skiriasi Darbo partijos, liberaldemokratų ar konservatorių ausys, tačiau teigti, kad į verslo grupę, šiuo metu besivadinančią epasas.lt, investuota tikrai labai daug pinigų, galime.

Ar tokios investicijos susijusios su politiniais tikslais, ar tik su visiškai skaidriu tikslu gauti pelno, sužinosime jau artimiausiu metu. Beje, verta paminėti, kad būtent šiai leidinių grupei priklausantis savaitraštis „Ekonomika.lt“ informavo apie tai, kad buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys valdo 170 mln. litų vertės kapitalą, ir davė startą šio ministro „suvalgymo“ kampanijai, prie kurios paskubomis prisijungė dar kelių oligarchų tiesiogiai ar per tarpininkus kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės.

Įdomu tai, kad nors realus D. Kreivio turtas yra daug mažesnis, niekam tai nebuvo įdomu. Taigi akivaizdu, kad informaciniai ginklai rinkimams jau paruošti, o koviniai manevrai kodiniu pavadinimu „nukirskime gudrutį“, tai yra D. Kreivį, pavyko. Todėl, žvelgiant į artėjančius Seimo rinkimus, jau dabar galima prognozuoti, kad, „Aurorai“ iššovus pirmąją salvę, D. Kreivio istorija pasikartos, tačiau šį sykį ji bus nukreipta prieš visą Vyriausybę. Tai neišvengiama, tačiau kodėl ir kas iššaus pirmąją salvę bei kurių oligarchų kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės pakils į Gedimino pr. 11 šturmą, galima tik spėlioti.

Vietoj išvados

Stambusis Lietuvos kapitalas, ypač susijęs su Rusija, vis drąsiau investuoja į žiniasklaidą ir politiką. Šiandien būtent tokios žiniasklaidos priemonės turi didžiausią įtaką Lietuvos visuomenei. Jų skleidžiama neigiama informacija apie Europos Sąjungą, JAV ir Lietuvą sistemingai ruošia rinkėjus protesto balsavimui, dėl kurio Viktoras Uspaskichas ir su juo susijusios partijos po artėjančių Seimo rinkimų galės nulemti būsimos Vyriausybės formavimą. Todėl jei per ateinančius metus prezidentė nepastebės ir neperspės visuomenės apie valdžios dalyboms besirengiančius oligarchus, situacija bus panaši kaip Latvijoje, kurią, prezidento Valdžio Zaltero nuomone, jau valdo oligarchai.