…Symbolem ciemnoty politycznej, głupoty mas, symbolem krótkowzroczności, jakiegoś specyficznego chamstwa, ciasnoty nieprawdopodobnej, obłędu nieomal - niech służy fakt następujący: oto nad Wilnem, nad lotniskiem Porubanku, błyszczy czerwona gwiazda bazy sowieckiej. Straszliwy cień czerwonego terroru pada na życie, mienie i sumienie chrześcijańskiej ludności. Tymczasem ludność ta nie ma nic lepszego do roboty, jak tłuc się wzajemnie po własnych świątyniach, tłuc do krwi podczas modłów, spierając się o to - czy w kościołach katolickich śpiewane być mają pieśni w języku polskim, czy litewskim!!! Józef Mackiewicz. Prawda w oczy nie kole, 2002

Jano ir Mieczysławo Karłowiczių gimimo metinių minėjimas Vilniuje Drukuj
Autor: Administrator   
Środa, 25 maja 2011

2011 m. gegužės 24 d. Vilniuje, Lietuvių kalbos institute įvyko žymaus lenkų kalbininko Jano Karłowicziaus 175-ųjų ir jo sūnaus žymaus lenkų kompozitoriaus Mieczysławo Karłowicziaus 135-ųjų gimimo metinių minėjimas.  Pranešimą „Jano Karłowicziaus nuopelnai lietuvių kalbai ir tautosakai“ skaitė Vilniaus universiteto Polonistikos centro lektorė dr. Kristina Rutkovska. Kompozitoriaus Anatolijaus Lapinsko pranešime  „Iš Vilniaus krašto į pasaulio mokslo ir meno aukštumas“ buvo apžvelgtas Mieczysławo Karłowicziaus gyvenimas ir kūryba, išanalizuota „Lietuviškosios rapsodijos“ sukūrimo istorija, muzikos forma, tematinė medžiaga.

Mieczysławo Karłowicziaus „Lietuviškąją rapsodiją“, liaudies instrumentų orkestrui instrumentuotą Anatolijaus Lapinsko, atliko Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ orkestras. Minėjimo metu veikė Jano ir Mieczyslawo Karlowiczių mokslo veikalų ir muzikos kūrinių paroda, eksponuoti archyviniai dokumentai, Lenkijos institutas Vilniuje pristatė įspūdingą Tatrų kalnų nuotraukų kolekciją. 
Minėjimą organizavo Lietuvių kalbos institutas ir Lenkijos institutas Vilniuje. (al)

*       *      *

 

 

Iš Vilniaus krašto į pasaulio mokslo ir meno aukštumas

Anatolijus Lapinskas, kompozitorius

Vilniaus  krašto istorijoje yra nemažai vardų, kurie visam pasauliui pagarsino šį puikų kraštą
savo moksliniais ir meniniais darbais. Tarp jų - Janas Karłowiczius ir Mieczysławas Karłowiczius, tėvas ir sūnus, pirmasis – kalbininkas, etnografas, polonistas ir lituanistas, visuomenės veikėjas, antrasis – kompozitorius, abu įnešę svarų įnašą į pasaulio mokslo ir meno istoriją.

Jie abu gimė Lietuvoje, kalbininkas J.Karlowiczius  – 1836 m. gegužės 28 d. Subartonyse, Varėnos rajone, tame pačiame kaime, kur po 45 metų (1882) gimė žymus lietuvių rašytojas Vincas Krėvė. Kompozitorius M.Karlovičius gimė 1876 m. gruodžio 11 dieną  vadinamoje etnografinėje Lietuvoje, dabartinėje Baltarusijoje, Višniavo miestelyje (baltarusiškai Вiшнева, lenkiškai Wiszniew), šalia to paties pavadinimo ežero,  100 km į rytus nuo Vilniaus. Beje, kad M.Karloviczius gimė Lietuvoje, o ne Baltarusijoje, ar Rusijoje (tuo metu Višniavas oficialiai buvo Rusijos imperijoje), ar Lenkijoje (tarpukariu tai buvo Lenkijos teritorija), rašoma daugelio šalių enciklopedijose, kompozitoriaus gyvenimą ir kūrybą nagrinėjančiose knygose.   

*       *       *     
Prieš pradedant kalbėti apie kompozitorių Mieczysławą Karłowiczių, reikėtų priminti jo tėvo kalbininko Jano Karlowicziaus gyenimo muzikinę pusę, nes ji tikrai spalvinga. Dar būdamas Vilniaus gimnazijos moksleiviu jis mokėsi groti fortepijonu ir violončele. Studijuodamas Maskvoje griežė Maskvos universiteto simfoniniame orkestre, 1959-1960 metais lankė paskaitas Briuselio konservatorijoje. 1870 m. Varšuvoje jis koncertavo kartu su žymiu lenkų kompozitoriumi Stanislawu Moniuszka. 1871 m. dėstė Varšuvos konservatorijoje chorinį dainavimą ir rusų kalbą. 1873-1882 m. gyveno Višniave, kur 1876 m. gimė sūnus Mieczysławas Karłowiczius, būsimasis kompozitorius. Janas Karlowiczius sukūrė muzikos kūrinių violončelei, fortepijonui, dainų chorui. Vertingi jo darbai muzikologijos srityje, jis išvertė tuo metu populiarų Richterio Harmonijos vadovėlį, aprašė daugelį nežinomų muzikos instrumentų, parengė „Naujojo muzikos rašto“ (natų žymėjimo būdo) projektą. 1891 m. Varšuvos muzikos draugijoje įsteigė S.Moniuszkos kūrybos tyrinėjimo sekciją, 1899 – analogišką F.Chopino sekciją. J.Karlowiczius mirė 1903 m. Varšuvoje.
*   *   *
Mieczysławo Karłowicziaus gimtinė Višniavas – istorinė etnografinės Lietuvos žemė. Vietovė jau  XVI a. buvo  žinoma kaip Vilniaus vaivadijos miestelis arba dvaras, nuo 1795 m. priklausė Vilniaus gubernijai, tarpukariu Lenkijos Švenčionių apskričiai, II pasaulinio karo metais - Lietuvos generalinei sričiai, šiuo metu Baltarusijos Gardino apskričiai. 1811-1820 m. čia pastatyta šv. Tado bažnyčia, bet po 1863 m. sukilimo ji paversta cerkve, tik 1920 m. sugrąžinta katalikų bendruomenei. Nuo senų laikų garsėjo Višniavo dvaras su didžiule biblioteka, turtingu kultūriniu gyvenimu, pasakojama, kad XIX amžiaus pabaigoje Višniavo dvare buvo įrengtos įspūdingos oranžerijos, kur augo net apelsinai, akį džiugino daugybė gėlių.  I pasaulinio karo metais dvaro rūmai sugriauti, miestelis atiteko Lenkijai. Vietos lietuviai 1927 m. Višniave įsteigė  Šv. Kazimiero draugijos skyrių. 1939 m. miestelis prijungtas prie sovietinės Baltarusijos. Dabartinę šio miestelio situaciją, matyt, geriausiai įvardija čia veikiančio žemės ūkio kooperatyvo pavadinimas  „Sovetskaja Belorussija“...

Pirmieji Mieczysławo Karłowicziaus muzikiniai įspūdžiai buvo lietuviškos lopšinės, kurias jį migdydama niūniuodavo auklė. Būtent jos, taip pat ir kitos lietuvių liaudies melodijos  dar kartą suskambėjo po 30 metų sukurtame geriausiame kompozitoriaus kūrinyje – simfoninėje poemoje „Lietuviškoji rapsodija“. ,
Višniavo dvaro rūmuose vyko turtingas kultūrinis gyvenimas, čia vykdavo kamerinės ir chorinės muzikos koncertai, užsukdavo žymūs meno ir literatūros žmonės. Tokioje aplinkoje M.Karłowiczius neišvengiamai susidūrė su profesionalia muzika, nuo šešerių metų jis pradėjo mokytis griežti smuiku. Vėliau, jau visam laikui išvykęs iš Lietuvos (tačiau laikas nuo laiko dar apsilankydavęs Višniave), M. Karłowiczius visiškai pasišventė muzikos pažinimui, iš pradžių Heidelberge, vėliau Prahoje ir Drezdene. Čia jis lankė koncertus, pažino operos ir simfoninės muzikos šedevrus. 1887 metais šeima apsigyveno Varšuvoje. Tais metais Karłowiczių šeima pirmą kartą nuvažiavo į Zakopanę, aplankė  nuostabaus grožio ežerą „Morskie Oko“ bei „Czerwone Wierchy“ kalnyną, o vėlesniais metais - ir kitas Tatrų kalnų vietas. Šios iškylos į kalnus M.Karłowicziui įžiebė tvirtą norą tapti Tatrų kalnų žinovu – alpinistu (lenkiškai yra specialus terminas Tatrų kalnų tyrinėtojams – „taternik“), taip pat paskatino siekti ir muzikos kūrybos aukštumų. Abu tikslai buvo su kaupu įgyvendinti.

1888 – 1893 metais Varšuvoje būsimasis kompozitorius įgijo bendrojo lavinimo pagrindą (baigė žinomą W.Górskio realinę mokyklą), labai rimtai mokėsi ir muzikos. 1895 – 1901 metais Berlyno universitete studijavo Filosofijos fakultete, bet daugiausia laiko vėlgi skyrė muzikai (kompozicijos mokėsi pas Heinrichą Urbaną) ir čia galutinai pasišventė jos kūrimui. Grįžęs į Varšuvą dirbo Varšuvos muzikos draugijos valdyboje, kartu vadovavo įsteigtam styginių orkestrui. 

1906 metais M. Karłowiczių galutinai pašaukė Tatrų kalnai, jis apsigyveno Zakopanėje, kur pasišventė kūrybai, alpinizmui ir publicistikai. Dalyvavo Tatrų draugijos veikloje, rašė įspūdžius iš kelionių į kalnus, ne kartą į juos kopė, tyrinėjo, buvo vienas iš kalnų fotografijos pradininkų. Deja, Tatrai tapo ir jo kapu – žuvo 1909 metų vasario 8 dieną sniego lavinoje, nesulaukęs nė 33 metų. M.Karloviczius tapo dar vienu juodojo sąrašo pasaulio kompozitoriumi, mirusių pačiais jaunystės grožio metais, šalia W.A.Mozarto, F.Schuberto, F.Chopino, G.Bizet, taip pat ir mūsų M.K.Čiurlionio.

Pirmieji M. Karłowicziaus kūrybos bandymai užfiksuoti dar 1883 metais, jam būnant vos 7 metų. 1895 – 1896 metais, studijuodamas Berlyne sukūrė daugumą iš jo 22 dainų balsui ir fortepijonui. Berlyne jis pradėjo ir savo „Atgimimo simfoniją“, kurią baigė jau sugrįžęs į Varšuvą.

Vėliau kompozitorius pasišventė vien kūrybai, iš esmės vienam žanrui – simfoninėms poemoms. 1904-09 metais gimė jo šešios simfoninės poemos, suteikusios jam to meto žymiausio simfonisto, kartu ir lenkų simfonizmo pradininko vardą. Sunku net įsivaizduoti jo galimus kūrybos pasiekimus, jei ta nelemtoji Tatrų sniego lavina. Tačiau ir jo suspėti parašyti kūriniai įėjo į Europos ir pasaulio muzikos istoriją. M. Karłowiczius simfoninėje muzikos neoromantinėje kryptyje užima vieną svarbiausių vietų.

Visos šešios simfoninės poemos sudaro savotišką programinį ciklą, pirmoji „Sugrįžtančios bangos“, sukurta 1904 metais, paskutinioji „Maskarado epizodas“, likusi nebaigta, ją baigė kompozitoriaus draugas Grzegorzas Fitelbergas. Trečioji simfoninė poema „Lietuviškoji rapsodija“ yra vienintelis M. Karłowicziaus kūrinys, kuriame skamba autentiškas folkloras. Kompozitorius į simfoninę partitūrą įkomponavo lietuviškas melodijas, užrašytas jo gimtinėje Višniave ir į kurią jis ne kartą  sugrįždavo mintimis, jausmais, muzikos garsais.

Šio kūrinio kompozitorius niekada negirdėjo, „Lietuviškoji rapsodija“ pirmą kartą atlikta praėjus dviem savaitėms po kompozitoriaus mirties Varšuvos filharmonijoje. Tai dar viena paralelė su mūsų  M.K.Čiurlioniu, kuris taip pat neišgirdo savo abiejų simfoninių poemų „Miške‘ ir „Jūra‘.  „Lietuviškoji“ buvo sukurta 1906 metais nuo balandžio iki lapkričio pabaigos Varšuvoje, Zakopanėje ir Lepcige. Kūrinys įvardijamas kaip simfoninė poema, nors pats pavadinimas aiškiai apibūdina šiek tiek kitokį kūrinio žanrą.  
Iš tuo metu M.Karlowicziaus rašyto laiško jo artimam draugui Adolfui Chybinskiui galima atsekti  to meto kompozitoriaus dvasinę būseną, kūrybinį polėkį, sužinoti „Lietuviškosios rapsodijos“ atsiradimo paslaptį: „Šiuo metu esu gyvenimo taške, kai baigiau kompoziciją, kurią greičiausiai pavadinsiu „Lietuviškąja rapsodija“. Stengiausi joje sukaupti ir užburti visą liūdesį, skausmą ir vargą tų žmonių, kurių dainos skambėjo mano vaikystėje. Ar pavyko man įterpti į simfoninio kūrinio formą nors dalelę kiekviename šios vietos kampelyje tvyrojusios  dvasios, apie tai aš spręsti negaliu“.

Dar po savaitės jis rašė: Gyvenimo sąlygos man leido kaip reikiant užsiimti savo darbu, galėjau dvasios ramybėje su visu rūpestingumu suinstrumentuoti fantaziją, pagrįstą lietuviškomis dainomis. Dabar ją jau visiškai pabaigiau ir ji turės pavadinimą „Lietuviškoji rapsodija“.

Pirminiai kūrinio sumanymai, parašyto tarsi vienu užmoju 1906 metų vasaros ir rudens mėnesiais, siekė dar 1900 metus. Iš tų laikų liko kompozitoriaus bloknote užrašytos lietuvių liaudies dainų melodijos, vėliau panaudotos Rapsodijoje. Dėl kūrinio formos muzikologai ginčijasi iki šiol. Vieni šioje  kompozicijoje įžiūri dviejų dalių formą, jos dalis išskirdami tik pagal tempų kontrastą. Pirmoje dalyje atskirų epizodų tempai yra lėti arba vidutiniški – lento, allegretto pastorale, lento, moderato, molto lento, piu avivando, andante tranquillo, andante; antroje dalyje – greiti tempai – vivo, allegretto giocoso, molto moderato, allegro. Kūrinio pabaigoje grįžtama prie įžangos tempo – ben moderato.

Tačiau pažiūrėję atidžiau, „Lietuvišką rapsodiją“ vis dėlto galėtume laikyti ne dviejų, bet keturių arba net penkių dalių kūriniu, nes jos lėtojoje dalyje aiškiai išskiriami trys tematiniai epizodai, beje, antrajame jų skamba dvi kontrastingos temos, taigi lėtojoje dalyje iš viso galima įžiūrėti keturis autentiškų intonacijų vaizdus, po kurių jau seka greitoji dalis.  Beje ir greitąją dalį galima išskirti į du epizodus: pačią greitąją ir vėlgi lėtą epilogą, kuriame sugrįžtama į pradinės nuotaikos motyvus.
   
Pirmojoje įžanginėje dalyje (Allegro ben moderato) iš pradžių nenutrūkstamai skamba ostinatinis bosas, virš kurio bando iškilti tarsi migloje pulsuojantys gamtos, nors greičiau tolimų prisiminimų garsai. O gal čia tiesiog M.Karlowicziaus gimtinės - Višniavo peizažas: ežerai, pelkės, miškai,      smėlėtos lygumos, platus ir žemas horizontas, savotiško liūdesio apimta žemė...  

Netrukus pasigirsta piemenėlio raliavimas (dolce, tranquillo e misterioso)– paties M.Karlovičiaus Višniavo apylinkėse 1900 metais užrašyta liaudies melodija.

 Panašių vos kelių garsų dainuojamųjų raliavimų yra užfiksuota ir kitose Lietuvos vietose, ypač Dzūkijoje, o instrumentinių - Aukštaitijoje.

Štai ką apie šią melodiją rašė M.Karlowicziaus svainis Zygmuntas Wasilewskis: „Vakarais, palydint saulę, kai ne tik medžiai, bet ir bet koks šiaudas meta ilgą šešėlį rytų link, ramiame krištolo švarumo ore, dažnai plaukia ši nepertraukiama liūdnos melodijos banga, lyg ją pakeliui kas pagautų ir siųstų į erdvę tolyn ir tolyn aplink visą pasaulį. Gal čia atsibudo senosios mitologinės būtybės ir lengvai, bet liūdnai kyla aukštyn? Bet kuriuo atveju kitaip to negalima klausyti, širdis suvirpa, kai taip dainuoja žmonės“.       
 
Antrojoje dalyje (Lento) vėl skamba autentiška lietuviška melodija.

 Palyginkime ją su dzūkiška daina „Oi kas ty zo riksmelis ant dvaro“, užrašyta Pamerkių kaime.

 Ši liaudiška tema pratęsiama jau kompozitoriaus sukurtomis nuoširdžiai jausmingomis ir skausmingomis intonacijomis, bet vėlgi, gal net to kompozitoriui nesuvokiant, turinčiomis atitikmenų ir dzūkų liaudies melodikoje. 

Jai kontrastuoja kitas liaudiškas motyvas (Allegretto pastorale) su gana dažnai liaudies dainose pasitaikančia mišria metroritmika.  

 Tokia struktūra įneša ritminį neramumą (2/4, ¾, 2/4) ir tarsi paruošia būsimąjį Rapsodijos šokinį epizodą. Šis motyvas iš tikrųjų tarsi „šoka“ ir orkestre, perbėgdamas iš vienos orkestro instrumentų grupės į kitą. Charakteringa, kad šioje dalyje rasime daugiausia tematinio vystymo: imitacijų, tonacinės kaitos ir pan. Lengvi pučiamųjų instrumentų pasažai įneša ne tik šokio, bet ir žaidimo elementų. Pagaliau pasigirsta naujame orkestriniame rūbe Rapsodijos antroji tema, tačiau su tomis pačiomis nenustygstančio šokio užuominomis.

Visus ligi tol skambėjusius Rapsodijos vaizdus  galėtume vadinti plenero muzika, pagrįsta kur nors  Višniavo laukuose ar kokiame nors jaunimo susibūrime skambėjusiomis liaudies melodijomis. Tolesnė Rapsodijos muzikos eiga mus atveda lietuvišką dūminę pirkią, kurioje skamba pilna šviesaus liūdesio, tarytum pusbalsiu niūniuojama lopšinė, kai kurių muzikologų nuomone, gražiausia pasaulio lopšinė savo intonacijomis, be jokios abejonės, artima visoms kitoms lietuviškoms lopšinėms. 
 
Lygiai taip pat lietuvių vaikus liūliuodavo ir Marcinkonyse, palyginkime. 

Simfoninėje partitūroje ši dalis instrumentuota itin jautriai, dalijant styginių instrumentų grupę ne į įprastą penkių balsų formatą, bet susmulkinant styginių partitūrą net iki 11 balsų. Šis stebuklingas Andante tranquillo gali būti laikomas giesme lietuvei motinai sunkiausiose sąlygose auginančiai ir savo pasiaukojančia meile apgaubiančiai savo vaikus neblėstančios motiniškos meilės šviesa.        

Greitoji rapsodijos dalis – tai staigus posūkis nuo lopšinės lyrikos į tos pačios temos modifikaciją jau šokio ritmu (Allegretto giocoso), tarytum nepavykus užmigdyti vaiko, auklė nutaria pašokti... Orkestras čia žaižaruoja visomis savo spalvomis ir pasineria į šokio linksmybę.

 Šokį kelis kartus „kvapo atgavimui“ pertraukia dar viena kompozitoriaus užrašytos lyrinės lietuviškos, tiksliau dzūkiškos dainos intonacija.

Šokiui įsisukus iki kulminacijos, judėjimas staiga sustoja. Pasigirsta pats pirmasis Rapsodijos motyvas, skambantis jau ne lyriškai, bet iškilmingai, didingai. Išplėtoto epilogo taktuose vėl sugrįžta vaikystės prisiminimų, kartu ir ne visiškai linksmo lietuviško peizažo vaizdai ir garsai. Vėl skamba piemenėlio ragelio garsai, piešiantys tolimos ir liūdnos Višniavo žemės vaizdą, šia šiek tiek mistine nuotaika ir baigiamas kūrinys.

„Lietuviškojoje rapsodijoje“ stipriausiai, o iš esmės pirmą ir paskutinį kartą M.Karlowicziaus kūryboje atsispindėjo kompozitoriaus ryšys su liaudies muzika. Tenka pastebėti, kad nė viename kūrinyje M.Karlowiczius nepanaudojo jo mylimų Tatrų regiono folkloro. Jų viršūnėse jis ieškojo „gyvenimo ir mirties ramybės, dvasios pusiausvyros, išnykimo amžinybėje“. Jo muzikoje atgiję Višniavo vaizdai, skambančios lietuvių liaudies dainos įprasmino jaunystės ir vaikystės atsiminimus, šios lietuviškos žemės būties paprastumą ir įtaigumą, į pasaulio lygmenį iškėlė  muzikinės lietuvių liaudies kūrybos dvasią. 

„Lietuviškoji rapsodija“ per šimtmetį nuo jos sukūrimo, daugybę kartų buvo atlikta  pasaulyje, Lenkijoje, Lietuvoje. Pažymėtinas jos atlikimas 1962 m. lapkričio  25 dieną Čikagoje, Antrojo (emigracijos) lietuvių kultūros kongreso metu, „lietuvių kompozitorių kūrinių simfoniniame koncerte“. Be jokios abejonės „Lietuviškosios rapsodijos“ muzika yra tokia lietuviška, kad bet kuriame koncerte ji visiškai įsilieja į lietuviškos muzikos kontekstą. Tai, ko gero, vienintelis pasaulyje ne lietuvio sukurtas  simfoninis kūrinys, kuriame skamba ne tik autentiškos liaudies melodijos, bet šviečia ir bendra lietuviškos dvasios aura, kurią kompozitorius sugėrė savo kūdikystės ir vaikystės metais.    
*       *       *
Susižavėjęs šia muzika ir norėdamas, kad ji dažniau skambėtų Lietuvos padangėje, 2010 metų pabaigoje M. Karłowicziaus „Lietuviškos rapsodijos“ simfoninio orkestro partitūrą suinstrumentavau lietuvių liaudies instrumentų orkestrui. Tai nebuvo lengva, nes  abu orkestrai yra visiškai skirtingi. Simfoniniame yra galingos styginių, medinių ir varinių pučiamųjų bei mušamųjų instrumentų grupės. Lietuvių liaudies instrumentų orkestre iš esmės tėra tik dvi instrumentų grupės: birbynės (medinis pučiamasis instrumentas) ir kanklės (styginis gnaibomasis). Birbynės tembras, diapazonas ir techninės galimybės maždaug atitinka klarneto arba obojaus instrumentą. Tai pagrindinis liaudies instrumentų orkestro instrumentas. Kanklės – daugiastygis lietuvių liaudies instrumentas. Šio tipo instrumentai yra paplitę visame Baltijos regione: Latvijoje – kuoklės, Estijoje – kanelės, Suomijoje – kantelės. Simfoniniame orkestre nėra jų atitikmens. Dar yra lamzdelis, atitinkantis mažąją fleitą.

„Lietuviškoji rapsodija“ iš tiesų yra šiek tiek mistinis, tolimų vaikystės prisiminimų kūrinys. Daug motyvų čia skamba gana žemame diapazone, o šis diapazonas liaudies instrumentų orkestre yra pats silpniausias. Todėl nemažą dalį muzikos pakėliau oktava aukščiau, tuomet instrumentuotė skamba aiškiau ir ryškiau. Tačiau aukštutinio diapazono muziką kaip tik teko perkelti oktava žemiau, nes birbynių diapazonas neleidžia laisvai operuoti trečiojoje oktavoje. Praktiškai visą rapsodijos muziką groja visas liaudies instrumentų orkestras. Puikiąją lopšinę vis dėlto paskyriau groti tik birbynių grupei, nes norėjau išgauti kompaktišką, aksominę, lyriškai romantišką spalvą.

Aišku, liaudies instrumentų orkestro galimybės neleidžia pasiekti simfoninės galios skambesio, tačiau geniali Mieczyslavo Karłowicziaus muzika bet kurioje instrumentų sudėtyje, manyčiau, vis tiek sujaudins ne tik kiekvieną lietuviškos dvasios, bet ir, apskritai, muzikai neabejingą pasaulio žmogų.
*       *        * 
Dar vienas siūlas, rišantis  M.Karlovičių su Lietuva – Vilniaus M.Karlovičiaus konservatorija (lenk. Konserwatorium muzyczne im. M.Karlowicza w Wilnie). Ji veikė 1923 – 1940 metais. Rengė 15 specialybių muzikos atlikėjus, kompozitorius, pedagogus. Tarp dėstytojų buvo vėliau pagarsėjęs kompozitorius Tadeusz Szeligowski, pianistas Stanislaw Szpinalski. Konservatoriją baigė  lietuvių muzikai Juozas Jurga (žinomas liaudies dainų rinkėjas),Antanas Karužas (vėliau Lenkijoje žinomas garso režisierius), pedagogė Elvyra Čibirienė, dirigentai Julius Sinius ir Eduardas Pilypaitis (ilgametis „Lietuvos“ ansamblio dirigentas). Konservatorija buvo įsikūrusi dviaukščiame Pilies gatvės name netoli Literatų gatvės kampo, baigiamiesiems egzaminams buvo naudojamasi Miesto teatro sale Pohuliankoje (J.Basanavičiaus gatvėje).  Lenkijoje M.Karlovičiaus vardu pavadinta daug muzikos mokyklų, taip pat Ščecino filharmonija.

Mieczyslawo Karlowicziaus mirties vietoje Tatruose stovi atminimo akmuo su užrašu „Non omnis moriar“ (Horacijaus eilutė - aš ne visas numirsiu). Ir iš tikrųjų, daugiau kaip šimtmetį pasaulyje skambanti kompozitoriaus muzika patvirtina šią įžvalgą. „Lietuviškoji rapsodija“, kaip vienas puikiausių M.Karlowicziaus kūrinių, taip pat liks amžinybėje.
Nuotraukose: „Lietuvos” orkestras;  dr. Kristina Rutkowska; Mieczysławas Karłowicziaus; Danguolė Mikulėnienė ir Anatolijus Lapinskas.