…Całkowitej prawdy nie zna żaden człowiek na tym świecie. To co my, ludzie, nazywamy „prawdą” jest zaledwie jej szukaniem. Szukanie prawdy jest tylko możliwe w wolnej dyskusji. Dlatego ustrój komunistyczny, który tego zakazuje, musi być siłą rzeczy – wielką nieprawdą. Znalazłszy się tedy w świecie uznającym wolność jednostki i wolność myśli, winniśmy czynić wszystko, aby nie zacieśniać horyzontów myślowych, ale rozszerzać; nie zacieśniać dyskusji, a ją poszerzać. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962

LR Švietimo ir mokslo ministrui ponui Gintarui Steponavičiui, LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui ponui Valentinui Stundžiui Drukuj
Autor: Vilniaus klodai   
Środa, 12 stycznia 2011

 Gerbiamieji. Gruodžio pabaigoje gavome pono ministro laiško kopiją, adresuotą LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui ponui Valentinui Stundžiui ir suprantame, kad tai yra galutinis atsakymas į mūsų pasiūlymus dėl projekto naujų ugdymo programų vidurinėje mokykloje. 
   Labai apgailestaujame, kad atmestos mūsų pastabos, dėl to kad gimtosios (lenkų) literatūros programa būtų siejama su Lietuva, o išlieka nuostata, kad „dirbdamas pagal bendrojo ugdymo programą mokytojas turėtų sieti lenkų literatūrą su Lenkijos istorijos, dailės, muzikos, teatro, kino kontekstu, skatinti domėtis šiuolaikine Lenkijos kultūra“ (iš Švietimo ir mokslo ministerijos Ugdymo cento atsakymo i mūsų pasiūlymus).
   Patikėkite, gerbiamas ministre ir gerbiamas komiteto pirmininke, kad Lietuvoje gimė, gyveno ir kūrė neproporcingai didelė dalis iškiliausių rašytojų, rašiusių lenkų kalba, kad jų užtektų ne vienai programai. Paminėkim vien tik Adomą Mickevičių, Juliuša Slovackį, Jozefą Ignacį Kraševskį, Elizą Ožeško, Vladyslavą Syrokomlą, Jozefą Veyssenhofą, Michalą Pavlikovskį, Karolą Vendziagolskį, Jozefa Mackevičių, Česlovą Milošą. Ir dar lieka keliasdešimt kitų rašytojų ir poetų, gal mažiau žinomų, bet puikiai rašiusių apie Lietuvą. 


Mums nesuprantama, kam mūsų vaikai turi analizuoti Lenkijos filialo KGB bendradarbių Andžejaus Ščypiorskio bei Tadeušo Borovskio kūrinius (žiūr. Vikipedia.org)?
Ar mūsų vaikai tikrai turi skirti laiko Mirono Bialoševskio ”Varšuvos sukilimo dienraščiui“, kada Lietuvos istoriografija kitaip vertina AK veiklą? Tuo labiau, kad net pačioje Lenkijoje Varšuvos sukilimas vertinamas, kaip neatsakingas ir ypač tragiškas AK vadovybės pasidavimas sovietų propagandai. Galu gale tas pats gi vyko Vilniuje: Varšuvos sukilimas, tai tęsinys tos pačios operacijos „Audra“, kuri prasidėjo Vilniuje, kada sovietų kariuomenė kartu su AK „išvadavo“ Lietuvos sostinę. Kam mums reikalinga visa eilė Lenkijos komunistinių leidinių Sovietų sąjungos ir kitų šalių korespondentų kūrinių? 
Kam mums reikalinga net Vislava Šimborska, uoli Stalino ir komunistų partijos gerbėja bei laiško bendraautorė, pagal kurį Krokuvos kunigai stalinistinio teismo buvo nuteisti mirties bausme (laimė, bausmė neįvykdyta )? O kam Stasiuk, Tokarčuk ir pan.?
 Kodėl beveik visą sąrašą sudaro vien tik kairiosios pakraipos rašytojai? 
 Kodėl į programą negali būti įtraukti, pvz., vilniečio antikomunisto Juozapo Mackevičius kūriniai, kurių žymią dalį, kritikai pripažįsta kaip visų laikų iškiliausio lenkų rašytojo kūryba? Jo kūrinius ypač vertino Česlovas Milošas bei žavėjosi LDT emigracijoje šefas Stasys Lozoraitis.  
Kodėl programos projektas, kaip mes siūlėme, negali būti suderintas su Lietuvos istorikais, kad lietuvių kalbos, gimtosios kalbos bei istorijos programos sudarytų kryptingą visumą, kuri padėtų Lietuvos lenkų jaunimui lengviau integruotis?
 Iškyla taip pat klausimas: kieno ir kokius uždavinius realizuoja polonistikos katedra VPU, jeigu dėstytojai propaguoja ir stengiasi įterpti į programą kitos šalies abejotinų vertybių rašytojus ir jų kūrinius, o ne kaip visame pasaulyje priimta - tiria, analizuoja ir propaguoja savo šalies kultūrinių vertybių kūrėjus.
 Ir ar verta apskritai kalbėti apie lietuvių kalbos dėstymo tobulinimą, kuris pasitarnautų integracijai, kai gimtoji literatūra turi aiškų dezintegracijos tikslą. Tuo labiau, kad gimtoji kalba be abejonės turi didesnį poveikį jaunai nesusiformavusiai asmenybei.
Gal sudėtinga suprasti, bet Lietuvos lenkai yra vietiniai, kurie niekada negyveno Lenkijos teritorijoje. Jų gimtinė ir tėvyne – Lietuva. O Jūs bandote pritaikyti švietimo programas, neva Lietuvos lenkai yra emigrantai iš Lenkijos. Puikiausiai apie tai jau 1933 metais parašė Mykolas Romeris.
 Mes neprašome atsakymo į šį laišką bei į mūsų klausimus, tačiau visgi dar tikimės, kad Ministerijoje ir Komitete nugalės blaivus protas ir logiškas mąstymas, turint omenyje, kad programos veiks ne vienerius metus, o jų įtaka turės poveikį tūkstančiams jaunų Lietuvos piliečių. 
  Nenustebkime, kad Lietuvos lenkų jaunimas, ugdomas pagal tokias programas, kur mokytojas turėtų sieti lenkų literatūrą su Lenkijos istorijos, dailės, muzikos, teatro, kino kontekstu, skatinti domėtis šiuolaikine Lenkijos kultūra – negerbs Lietuvos, ims kitos valstybės lenkų kortas ir jausis priklausąs lenkų tautai (Lenkijos Respublikos piliečių visumai). 
   Liūdna. Tragiškai liūdna, Gerbiamas Ministre, Gerbiamas Seimo komiteto Pirmininke.

                                                Ryšard Maceikianec, Fondo „Vilniaus klodai“ pirmininkas.