…Za uczciwego polityka uważam tylko takiego, który w swojej publicznej działalności przyznaje się do popełnionych błędów, koryguje swoje tezy w miarę narastania wiadomości i doświadczenia zaczerpniętego z rzeczywistości. Józef Mackiewicz. Prawda w oczy nie kole, 2002

Konferencijos vykusios 2011 m. birželio 27 - 28 d. pranešimas.

Ulro žemėje“ Czesławas Miłoszas cituoja Oskarą Milašių: „Mąstyti pirmiausia reiškia įvietinti ir palyginti [...] ... mąstyti reiškia pačioje pradžioje surasti sau vietą išorinių daiktų atžvilgiu, pirmiau fizinę vietą, paskui ir moralinę laikyseną. [...] ...pati vieta – būties apibrėžimas“ („Les Arcanes“).1 Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Cz. Miłoszui buvo ta – duotoji, pasirinktoji, susikurtoji - vieta, iš kurios jis žvelgė ir mąstė, kuria grindė savo moralinę laikyseną, kuria stengėsi apibrėžti savo gyvenimą.

Tiesa, pati toji vieta, kaip ir visa Rytų bei Vidurio Europoje, stokoja tvarios formos 2 , nėra griežtai apibrėžta. Tai pulsuojanti erdvė: vienu metu ji atsiveria kaip „mažas kraštas“, kur „kartu sugyveno skirtingos kalbos ir skirtingos tikybos“, kaip jauki „mitų ir poezijos žemė“3 , kitu metu ji iškyla kaip platus civilizacijų susirėmimo laukas, kaip prieštarų kupina „gimtoji Europa“ 4.

 Kintančių formų Kunigaikštystei būdingas ypatingas santykis su laiku: laikas čia tarsi sustojęs, mito sustingdytas – senovė Lietuvoje „išsilaikė nelyg gintare sustingusi musė“5 . Sykiu Kunigaikštystės laikas gyvas, tekantis, bet taip ir nepraeinantis - vienu metu apimantis individualius skirtingų epochų ir asmenybių laikus. XX amžiaus pradžioje šioje erdvėje, pasak „Gimtosios Europos“ autoriaus, gyvena žmonės, suėję ne tik iš XIX, bet ir iš XIV šimtmečio.6 Čia skleidžiasi „nenutrūkstanti istorijos tąsa“.7 „Čia nėra anksčiau nei vėliau, visi dienos / ir metų laikai būva vienu metu“ 8, - sakoma poemoje „Miestas be vardo“. „Tame krašte vakarykščiai įvykiai ir nutikę prieš keturis šimtus metų mažai tesiskiria“ 9,- atitariama poemoje „Kur saulė pateka ir kur nusileidžia“. Tad laikydamas save „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmogumi“10 , Cz. Miłoszas galėjo tvirtinti:  „Esu kilęs iš septynioliktojo amžiaus. [...] priklausau, be abejo, septynioliktam amžiui“ 11, „tarsi būčiau visų dvasių šauklys, bendravau su XVII amžiumi, amžiumi prieš pralaimėjimą” – prieš gamtamokslinio pasaulėvaizdžio pergalę .12

Ką reiškia priklausyti Kunigaikštystės erdvei ir laikui? Pats Cz. Miłoszas savo tekstais į šį klausimą mėgina atsakyti su istorijos sociologui būdingu kruopštumu. Visų pirma, Kunigaikštystės žmogumi gimstama – gimstama Lietuvos bajorų šeimoje, kurios istorija per amžius suaugusi su gimtojo krašto istorija. Kurioje su pagarba minimi už laisvę kovoję giminės vyrai ir moterys – jotvingių kunigaikštis Kunotas, Emilija Pliaterytė, Arturas Milošas 13, kurioje įgyjamas tvirtas įsitikinimas, jog protėviai „yra mano jėga“ 14. Ryšys su protėviais Kunigaikštystės žmogui yra esminis, jo egzistenciją grindžiantis: jau vaikystėje savo namuose jis pajunta, kaip iš protėvių paliktų ženklų, „iš jų vilčių ir pralaimėjimų [...] gimsta ramybė ir santūrus savo jėgų vertinimas“ 15. Jo šeimoje „gyvas atskirumo [nuo Lenkijos Karalystės] kultas“ ir savotiškas pranašumo jausmas: „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo „geresnė“, Lenkija buvo „blogesnė“, nes ką ji būtų veikusi be mūsų karalių, mūsų poetų ir politikų. [...] Lenkai „iš ten“, t. y. iš etninio centro, garsėjo kaip lėkšti, nerimti ... [...] Dorybe buvo laikoma visa, kas priešinga jų šiaudinei liepsnai, arba užsispyrimas ir ištvermė“16 . Lietuviai esą „tvirti, užsispyrę“, lenkai – „silpnadvasiai“ 17.

Kunigaikštystės žmogus vaiko akimis žvelgia į gimtinę kaip į „dovanų gautą žemės rojų“, kuriame vyrauja pastovus gyvenimo ritmas ir nuolat vyksta „krikščioniškosios bei pagoniškosios magijos apeigos“ 18. Kai kurių iš pagonybės amžių atėjusių ir vaikystėje perimtų prietarų jis laikosi iki senatvės: pasak Berklio universiteto tautosakos archyvo medžiagos, „iš savo auklės Antoninos Rupis apie 1922 m. Česlavas Milošas sužinojo, kad negalima spjauti į ugnį, nes ji šventa. 19[...] Dabar p. Milošas tiki šiuo prietaru ir jo laikosi: jam ugnis šventa “. Namų bibliotekoje Kunigaikštystės vaikas skaito Lietuvos romantikų knygas, pasakojančias apie senųjų krašto gyventojų kovas su krikščioniškąją civilizaciją nešusiais kryžiuočiais 20: ir visos jo „simpatijos krypo į „kilniuosius laukinius“, kurie gynė savo laisvę ir žinojo, ką gina... [...] Tos lektūros pasekmė tikriausiai buvo instinktyvus pasibjaurėjimas ideologija besivadovaujančia prievarta ir savotiškas skepticizmas bet kokių civilizatorių tiesų atžvilgiu“ 21. Kunigaikštystė, kurioje gerbiamas kalvinistų Radvilų ir jų globotų arijonų atminimas 22 , perduoda savo augintiniui savitą krašto religingumą – gilią, bet ne dogmatišką katalikybę 23. Jam lieka patrauklus motinos, praktikuojančios katalikės, kuriai „pasaulis buvo sakrali vieta“, „šiek tiek pagoniškas, Lietuvoje taip dažnai sutinkamas misticizmas“, lieka sava jos tolerancija, kuri „atsiskleisdavo tokiu sakiniu: “Dievą garbina kaip kas moka”24 . Lietuvoje susikurtą tolerantišką, asmeniniu Dievo ieškojimu paremtą katalikybę jis išaukiančiai ir užgauliai priešins „lenkų katalikybei“, kuri, pasak jo, atsakomybę Bažnyčiai ir tėvynei iškelia virš atsakomybės gyviems ir konkretiems žmonėms, kuri tėra tik kolektyvinis „prieraišumas liturgijai“25 . Dar vėliau jis sies „savo patrono“, „savo žmogaus“ Adomo Mickevičiaus kūrybą su „lietuvišku misticizmu“ 26, su lietuvišku „labai stipriu ontologiniu būties, pasaulio vertės pajautimu“ ir aiškins „Poną Tadą“ kaip „metafizinę poemą“, skelbiančią „pasaulio palaimingumą“, teigiančią, kad pasaulis - „tai Viešpaties Dievo sodas“ 27.

Kunigaikštystė įvesdina jauną pilietį į tolerantišką ir gana demokratišką erdvę, kurioje vyrauja harmoningi žmonių santykiai, kur vienas kitą papildydami sugyvena skirtingų tautybių, kultūrų, tikėjimų ir luomų žmonės. Joje, skirtingai nei Karalystėje, nėra „tokios didelės prarajos tarp pono ir chamo”28 : čia žemaičių valstiečiai dar neseniai puošė savo trobų sienas šarvais ir kalavijais – tėvynę gynusių laisvų protėvių ginklais 29.

Kunigaikštystės žmogumi tampama, įgijus tradicinį humanitarinį išsilavinimą svarbiausiame Kunigaikštystės mieste. To miesto gimnazijoje kartu su kitais krašto bajorų vaikais, paveldėjusiais senose Lietuvos kronikose minimas pavardes 30, studijuojami tie patys dalykai ir autoriai, kuriuos jų protėviai šio krašto mokyklose pažino ir tyrinėjo nuo XVI amžiaus. Lotyniškai skaitomi Ciceronas ir Cezaris, Ovidijus ir Horacijus 31. Per religijos pamokas gilinamasi į Bažnyčios istoriją, dogmatiką ir apologetiką 32. Čia dėstomi humanitariniai dalykai – istorija ir literatūra – dar nėra pavaldūs XIX amžiaus gamtos mokslų dėsniams, nėra palenkti materialistinei pasaulėžiūrai 33. Gyvenimo išminties ir „pusiausvyros teikia“ klasikinė respublikoniška lektūra – mokykloje nagrinėjamas XVI amžiaus viduryje išleistas lenkų humanisto Andrzejaus Frycziaus Modrzewskio veikalas „De Republica emendanda“ („Apie tobulintiną Respubliką“) 34  . Šis laisvo žmogaus, o ypač mokyto intelektualo, atsakomybę už Respubliką pabrėžęs, pilietinę drąsą aukštinęs, Respublikos likimą su piliečių morale siejęs, teisinės luomų lygybės reikalavęs kūrinys lietuvių buvo išsiverstas į lenkų kalbą ir jau 1577 metais perleistas Lietuvoje. A. Frycziaus Modrzewskio balsą, beje, santūriai sutiktą Lenkijoje, lietuviai vadino „dievišku“. Jo knygą  kaip politinės išminties vadovėlį Kunigaikštystės skaitytojams pratarmėmis pristatė garsiausi to meto Lietuvos intelektualai – kalvinistas Andrius Volanas, katalikas Motiejus Strijkovskis ir arijonas Simonas Budnas. Kai kurios esminės lenkų humanisto nuostatos buvo perkeltos į Lietuvos Statutą, o jo veikalas dar kartą lenkiškai perleistas Vilniuje 1770 metais – kaip Apšvietos reformoms būtinų idėjų šaltinis.

Respublikoniška erdvė Kunigaikštystės žmogų XX amžiaus pirmojoje pusėje supo ir Vilniaus universitete, kuriame „gyventa filomatų dvasia“ 35, tęstos praėjusio šimtmečio masonų ir jaunimo organizacijų tradicijos 36, studijuota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės santvarkos istorija, kurio studentų daugumą sudarė tie patys senosios Lietuvos žemvaldžių ir bajorų vaikai, o dalis profesorių jautėsi esą lenkiškai kalbantys lietuviai.37 Vilniuje išlikęs konservatyvus „stumbrų“ palikuonių respublikonizmas, nors ir pašiepiamas maištingų Kunigaikštystės vaikų, buvo stiprus priešnuodis, leidęs asmeniškai atsispirti karingoms naujųjų laikų ideologijoms: “kažkoks komunizmas, kažkoks [...] nacionalizmas, kažkokie hitleriai – juk visa tai nesąmonės!”38 . Nacionalistais bjaurimasi kaip „kenksmingais kvailiais, kurie triukšmu ir tautų neapykantos kurstymu atsižada būtinybės mąstyti“.39

Taigi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė suteikia XX amžiaus žmogui atskaitos tašką erdvėje ir laike, suteikia distanciją, tą Vilniaus baroko poeto Motiejaus Sarbievijaus aprašytą galimybę žvelgti į dabarties pasaulį nuo Pegaso nugaros. Būtent ši distancija padeda totalitarizmų grumtynėse išsaugoti asmens nepriklausomybę, savarankišką išdidaus ir kiek ironiško „barbaro“ žvilgsnį į šiuolaikinę Vakarų civilizaciją, stiprų gėrio ir blogio skirties, vertybių hierarchijos pojūtį, gyvą atmintį, ištikimybę natūraliems žmonių ryšiams - tam, kas per amžius vadinta civitas ir res publica.40 Sykiu Kunigaikštystė visam laikui pažymi savo žmogų istorinio pralaimėjimo ir netekties ženklu: XX amžiaus pradžioje kovojančių nacionalizmų sugriauta, amžiaus viduryje komunizmo galutinai sunaikinta 41 , ji išlieka atmintyje ir vaizduotėje.  Tačiau tai – ne tik prarastos palaimos, bet ir skausmo vieta: jos „bevardis miestas“,  „palaidotas po lava kaip Pompėja“ 42, tampa „sopulio miestu“ 43. Neišdildoma istorinė nuoskauda: „esu lietuvis, kuriam nebuvo leista būti lietuviu“.44

Kas dar be skausmo lieka tėvynės netekusiam Kunigaikštystės žmogui? Įpročiai. Cz. Miłoszo bičiulis ir leidėjas daktaras Jerzy‘s Illg‘as kartu su kitais Krokuvos humanitarais svarstė: ką reiškia jų draugui būdingas šaltos dėgtinėlės dievinimas ir jos „kraupių kiekių“ vartojimas? Po ilgokų tyrimų priėjo prie visiškai teisingos išvados: Cz. Miłoszas – ne alkoholikas, jis – lietuvis, žemaičių lokys.45

Ir vis dėlto Cz. Miłoszo atveju būti Kunigaikštystės žmogumi yra kur kas daugiau, nei joje gimti ir užaugti, nei paveldėti jos papročius, įpročius ir prisiminimus. Su Didžiąja Kunigaikštyste jį tvirčiausiai sujungia moralinis imperatyvas – įsipareigojimas tęsti istorinį Lietuvos pasakojimą. Emigracijoje rašytos jo knygos yra ne kas kita, kaip šio pasakojimo tąsa. Tai savitos XX amžiaus intelektualo „gavendos“, netikėtai susišaukiančios su Adomo Mickevičiaus bičiulio Henryko Rzewuskio kurtais pasakojimais. Jų paskirtis – išplėšti iš praeities svarbius asmeninių gyvenimų nutikimus ir detales, išryškinti individualius išėjusių žmonių likimus, veidus, mintis, balsus, įjungti juos į gyvųjų pokalbius, kurti bei saugoti jungtis tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Beje, tokį Kunigaikštystės pasakojimo pobūdį jau XVI amžiuje, kreipdamasis į Lietuvos bajoriją, yra nusakęs istorikas Motiejus Strijkovskis. Pasak jo, laisvų tautų istorijos rašomos tam, kad į bendruomenės gyvenimą būtų susigrąžinti protėviai, kad jie savo išmintimi ir pavyzdžiais mokytų palikuonis mylėti laisvę ir tarnauti respublikai: istorijose žmonės intymiai „kaip su gyvais šnekučiuojasi su proproseneliais ir išties su didžiu džiaugsmu regi jų veidus prieš savo veidus“.46

Daug kartų Cz. Miłoszo išpažinta ištikimybė Vilniaus filomatams ir Adomui Mickevičiui yra ne tik literatūrinė, kultūrinė, bet ir politinė. Cz. Miłoszas tarsi atkartoja filomatų pilietinę elgseną, vykdo jų misiją: saugodamas laisvą bendruomenę telkusius idealus ir vertybes, jungtis tarp žmonių, stengiasi atsispirti savo meto despotijai, oria moraline laikysena liudyti žlugusios Kunigaikštystės dvasinį tęstinumą. Būtent žmonių draugystės, moralinio visuomenės audinio, kaip respublikos pamato, saugojimas buvo vienas pagrindinių Vilniaus filomatų, filaretų, masonų siekių. „Pavergto proto“ autorius netiesiogiai atsišaukia į 1821 metais filomato Kazimiero Piaseckio draugams pasakytą programinę kalbą: „Prabėgs tūkstantis amžių, o despotiškų valdžių sistema visada bus viena ir ta pati. Ji sieks susiaurinti valdinių protus ir mėgins įgyvendinti priemones, trukdančias užsiimti žmogui bet kuo kitu, išskyrus savimi... [...] Nuveiktume pakankamai didelį darbą, jei sugebėtume visam filaretų ratui padėti suvokti, kokia yra žmogaus paskirtis visuomenėje, kokiomis priemonėmis despotizmas įsišaknija ir įsitvirtina, kokie yra sąžiningi ir patikimi būdai toms [despotizmo] priemonėms sunaikinti“.47

Tęsti respublikonišką Kunigaikštystės pasakojimą XX amžiuje yra kur kas daugiau ir kur kas sunkiau nei A. Mickevičiaus laikais. Tai - iš esmės grumtis su gamtos mokslų užkariauta, griežtiems dėsniams palenkta ir istorinę būtinybę išpažįstančia humanitarika, ginčytis su Hegeliu, Marksu ir jų pasekėjais. Tai - mėginti įveikti tragišką, iš žmogaus laisvės iliuzijų išsityčiojusią XX amžiaus tikrovę, klausiant savęs, ar dar įmanoma išsaugoti ištikimybę respublikoniškam naratyvui Varšuvos sukilimo skerdynių ar Baltijos tautų tremties akivaizdoje? Tai – priešintis Samuelio Becketto paskelbtai „žaidimo pabaigai“48 . Pagaliau, tai – burti išėjusiųjų bendruomenę, likus paskutiniuoju Kunigaikštystės metraštininku, nes gyvųjų, skirtingai nei filomatų laikais, jau nebėra. Taigi sekti Kunigaikštystės pasakojimą reiškia priešinti dėsnių ir aplinkybių diktatui dar nenugalėtą žmogaus individualybę, teigti išlikusį tikėjimą asmens laisve ir atsakomybe. Būtent tokiam pasakojimui, vos pasitraukęs į Vakarus, Cz. Miłoszas įsipareigoja viešai – 1951 metų gegužę „Brangiems Tautiečiams“ skirtame laiške tiesmukai rašo: „Tas, kas sakytų, kad istorinė būtinybė verčia kurti vienos kontinentinės valstybės diktatūrą, tegu teikiasi prisiminti, kad istoriją kuria žmonės. Žmonės yra didelė galybė, bet su sąlyga, kad jie aklai nepaklūsta būtinybei“ 49. Būtent tokį pasakojimą stoiškai, su „nepagydoma pilietine aistra“ Cz. Miłoszas seka, rašydamas „Pavergtą protą“,Gimtąją Europą“,Ulro žemę“, „Tėvynės ieškojimą“. Raginimą priešintis pasaulį apėmusiam „atminties atsisakymo procesui“, sergėti „visą netvarkingą, nelogišką žmogiškumą“, nykstančius „tradicinius civitas ryšius“ jis, tarsi Kunigaikštystės priesaką, išsako iš Nobelio premijos laureato tribūnos 50.

Ar paskutiniajam metraštininkui rūpėjo Kunigaikštystės įpėdinystės, jos tradicijos paveldėjimo reikalai? Regis, taip. Kaip Dievo stebuklą jis sutiko XX amžiaus pabaigoje iš totalitarinės imperijos išnirusias laisvas Lenkijos ir Lietuvos respublikas 51. Džiaugėsi, galėdamas kartu su Jerzy Giedroycu savo brėžiniais prisidėti prie jų politinės architektūros. Sveikino paryžietiškos „Kultūros“ idėjų pergalę 52. „Tėvynės ieškojime“ priminė Oskaro Milašiaus žodžius, pripažinusius Kunigaikštystės paveldą užsispyrusiems lietuvių valstiečiams ir raginusius Lietuvos bajoriją su tuo susitaikyti. Greta citavo Stanisławo Mackiewicziaus senatvės apgailestavimą, kad Kunigaikštystės bajorai, nusigręždami nuo atgimusios tautos ir jos kalbos, bus padarę istorinę klaidą 53. Pats diskusijose pasisakė už Karaliaučiaus krašto priskyrimą atkurtai Lietuvos Respublikai, nes tai – senosios lietuvių giminaičių prūsų žemės 54. Ir vis dėlto nepatikliai žvelgė į šiuolaikinę lietuvių visuomenę: jautė pareigą jai priminti lietuviškojo nacionalizmo nuodėmes - uždarytą Stepono Batoro universitetą, iš atminties ištrintą žydiškąjį, gudiškąjį, lenkiškąjį Vilnių 55. Linkėjo, kad Lietuvos „lenkalietuviai“ [Polako-Litwini] susikurtų savo, „lojalių naujos valstybės piliečių, veiklos programą“ 56. Taigi viešais tekstais tarsi stengėsi šių dienų visuomenėms priminti senosios Lietuvos imperatyvą. Regis, įspėdamas jaunuosius lietuvius nepasiduoti naujoms ideologinėms protų deformacijoms, turėjo nedidelę viltį, kad ateities Vilnius gali būti ne nacionalizmų konfrontacijos, bet Kunigaikštystės pasakojimo atmenama orių žmonių ir laisvų kultūrų sambūvio vieta.

Ir vis dėlto paskutiniojo Kunigaikštystės piliečio portretas liktų neišbaigas, nutylėjus tą skaudžią seno bajoro ironiją, su kuria jis stebėjo atsikūrusias lenkų ir lietuvių demokratijas. Tarp paskutinių Cz. Miłoszo eilėraščių rasime „Žiurkininko fleitą“:

Gal ir blogai, kad irsta
pats pareigos tėvynei supratimas?
[...]
Nedidelis kraštas, gyvenamas mažų žmonių,
staiga iškilo imperijos per atstumą
valdomoje provincijoje.

Gal vis dėlto neklydo Žanas Žakas Rousseau,
kai patarė: prieš išlaisvinant vergus,
pirmiau reikia juos išlavinti ir apšviesti.

Kad nevirstų banda paskui ėdalą sekančių
snukučių, prie kurių prisiartina žiurkininkas su savo fleita
ir vedasi juos, kur panorėjęs.57
[...]

Literatūra:
1 Czesław Miłosz, Ulro žemė, vertė Almis Grybauskas, Vilnius, Baltos lankos, 1996, p. 191-192.
2 Czesław Miłosz, Gimtoji Europa, vertė Juozas Tumelis, Vilnius, Regnum fondas, 2003, p. 65.
3 Czesław Miłosz, „Laureato paskaita“, in: Czesław Miłosz, Patriotyzm domu. Namų patriotizmas. Patriotism of Home, Warszawa, Wydawnictwo Sejmowe, 2011, p. 150.
4 Czesław Miłosz, Gimtoji Europa, p. 17-19, 50.
5 Czesław Miłosz, Ulro žemė, p. 73.
6 Czesław Miłosz, Gimtoji Europa, p. 64.
7 Renata Gorczyńska [Ewa Czarnecka], Podróżny świata. Rozmowy z Czesławem Miłoszem. Komentarze, Kraków, 1992, p. 148.
8 Czesław Miłosz, Rinktiniai eilėraščiai. Poezje wybrane, Vilnius, Baltos lankos, 1997, p. 176.
9 Ten pat, p. 262-263.
10 [Aleksander Fiut], Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas. Pokalbiai su Aleksandru Fiutu, vertė Birutė Jonuškaitė, Vilnius, „Alma littera“, 1997, p. 247.
11 Ten pat, p. 143.
12 Czesław Miłosz, Gimtoji Europa, p. 245.
13 [Aleksander Fiut], Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas, p. 128-129; Czesław Miłosz, Gimtoji Europa, p. 24.
14 Czesław Miłosz, Gimtoji Europa, p. 21.
15 Czesław Miłosz, Isos slėnis, vertė Algis Kalėda, Kaunas, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2001, p. 111.
16 Czesław Miłosz, Gimtoji Europa, p. 92.
17 [Aleksander Fiut], Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas, p. 143.
18 Czesław Miłosz, Gimtoji Europa, p. 47.
19 „Tautosaka iš Alano Dundeso archyvo. Parengė Aušra Danieliūtė“, in: Tautosakos darbai, t. III (X), Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1994, p. 201.
20  [Aleksander Fiut], Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas, p. 137.
21Czesław Miłosz, Gimtoji Europa, p. 12.
22 Czesław Miłosz, Isos slėnis, p. 108-118.
23 Czesław Miłosz, Ulro žemė, p. 168.
24 Czesław Miłosz, Gimtoji Europa, p. 80-82.
25 Ten pat, p. 85.
26 Czesław Miłosz, Ulro žemė, p. 97-100, 112-114.
27 [Aleksander Fiut], Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas, p. 124.
28  [Aleksander Fiut], Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas, p. 255.
29 Czesław Miłosz, Ulro žemė, p.73.
30  [Aleksander Fiut], Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas, p. 170.
31 Czesław Miłosz, Gimtoji Europa, p. 72.
32 [Aleksander Fiut], Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas, p. 183.
33 Czesław Miłosz, Pavergtas protas, vertė Almis Grybauskas, Vilnius, Lietuvos rašytijų sąjungos leidykla, 1995, p. 242.
34 Czesław Miłosz, Gimtoji Europa, p. 138.
35 Czesław Miłosz, [Laiškas Tomui Venclovai], in: Tomas Venclova, Vilties formos. Eseistika ir publicistika, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992, p. 181-182.
36 [Aleksander Fiut], Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas, p. 175.
37 Czesław Miłosz, Gimtoji Europa, p. 107; [Aleksander Fiut], Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas, p. 219, 247.
38 Aleksander Fiut], Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas, p. 178-179.
39 Czesław Miłosz, Pavergtas protas, p. 172.
40 Czesław Miłosz, „Laureato paskaita“, in: Czesław Miłosz, Patriotyzm domu. Namų patriotizmas. Patriotism of Home, p. 148, 150, 151, 153.
41 Czesław Miłosz, Tėvynės ieškojimas, Vilnius, Baltos lankos, 1995, p. 7.
42 Czesław Miłosz, Pavergtas protas, p. 170.
43 Czesław Miłosz, Wilno. Vilnius, Kraków-Budapeszt, Austeria, 2011, p. 108-109.
44 „Tytuł“, Gdansk, 1999, nr. 3-4, p. 30; Cituojama iš: Algis Kalėda, “Sugrįžimas į vaikystės slėnį“, in: Czesław Miłosz, Isos slėnis, vertė Algis Kalėda, Kaunas, 2001, p. 301.
45 Jerzy Illg, Gražūs laikai. Czesławas Miłoszas ir Wisława Szymborska, Vilnius, Homo liber, 2011, p. 16.
46 Maciej Stryjkowski, Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi, parengė Mikołaj Malinowski, Warszawa, 1846, t. I, p. XXXVIII-XXXIX..
47 Materjały do historji Towarzystwa Filomatów, išleido Stanisława Pietraszkiewiczówna, t. III, Kraków, 1934, p. 144.
48 Czesław Miłosz, Ulro žemė, p. 218-226.
49 Czesław Miłosz, „Laiškas Brangūs Tautiečiai“, in: Jerzy Giedroyc, Czesław Miłosz, Laiškai 1952-1963, parengė Marek Kornat, vertė Kazys Uscila, Vilnius, „Mintis, 2010, p. 667.
50 Czesław Miłosz, „Laureato paskaita“, in: Czesław Miłosz, Patriotyzm domu. Namų patriotizmas. Patriotism of Home, p. 150, 153.
51 “Literatura nie jest od prawdy. Z Czesławem Miłoszem rozmawiają Krystyna i Stefan Chwinowie“, in: Tytuł, 1992, nr. 4, p. 99.
52 Czesław Miłosz, „Zderzenie dwóch nacjonalizmów“, in: Lithuania, 1998, nr. 1/2 (26/27), p. 70.
53 Czesław Miłosz, Tėvynės ieškojimas, p. 49-50, 221-224.
54 „Litwa i Polska. Wspólna przeszłość – obecne problemy – budowanie współpracy“, in: Znak, nr. 442, 1992, p. 32.
55 Czesław Miłosz, „Atminitis ir istorija“, in: Czesław Miłosz, Tėvynės ieškojimas, Vilnius, Baltos lankos, 2011, p. 251-260.
56  „Litwa i Polska. Wspólna przeszłość – obecne problemy – budowanie współpracy“, in:Znak, nr. 442, 1992, p. 26.
57 Czesław Miłosz, Wiersze ostatnie, Kraków, Znak, p. 56.

 

 

 

 

 

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com