…I wypuściłbym na Europę patrole mongolskich opryczników, aby nahajami z byczej skóry, strzegły wolności słowa, i nie dopuszczały przemocy jednego z tych słów nad drugim. Bo nie to wydaje mi się najważniejsze w życiu, jakie kto ma przekonania, a to jedynie - by każdy je mógł swobodnie wypowiadać. Józef Mackiewicz. Gdybym był chanem… Kultura, 1958

Haris Tumanas – istorikas, Latvijos universiteto profesorius, fundamentalaus darbo „Didvyriai ir heroizmas Senovės Graikijoje“ autorius. Apdovanotas aštriu protu ir gera širdimi. Vienas įtakingiausių nuomonės lyderių Latvijoje. Kalbamės apie lygybę, teisingumą, politkorektiškumą ir toleranciją. Ir dar apie tai, kaip dekonstruotų bei sugriautų ribų laikais neprarasti savęs. Nes tik nepraradę savęs, gebėsime išsaugoti savo valstybę. Ir galbūt civilizaciją.

– Lygybės terminas kažkada plevėsavo ir prancūzų revoliucijos, ir banditiško Leninino perversmo vėliavose. Štai ir vėl kalbama apie lygybę bei teisybę. Bet kas iš tiesų yra lygybė? Ar ji galima tarp Dovydo ir Galijoto? Ką apie tai liudija istorija?
– Dar Senovės Graikijoje maištingoji minia reikalavo lygybės. Apskritai derėtų pripažinti, kad šis šūkis natūraliai išaugo iš demokratijos idėjos – jei jau lygybė, tai visiška. Senovės Graikijoje sofistai demokratiją grindė tuo, kad visi žmonės lygūs iš prigimties.
Tačiau gyvenimas parodė, kad konsekventiškas šio principo įgyvendinimas gimdo neteisybę, nes ignoruojami natūralūs žmonių skirtumai. Šią problemą analizavo Aristotelis ir, būdamas demokratijos šalininkas, rašė, kad „lygybė pagal skaičių“ nėra teisinga, nes sulygina nevienodus žmones, teisinga gali būti tik „lygybė pagal garbę“, kai lygiais pripažįstami vien tie, kurie yra lygiaverčiai gebėjimais ir pasiekimais. Su tuo negalima nesutikti, nes neįmanoma padaryti lygiais išminčių ir kvailį, dorą ir niekšą, didvyrį ir nusikaltėlį, darbštuolį ir girtuoklį.
Lygybės idėja kaip bet kuris dalykas turi gerąją ir blogąją puses. Bet šių dienų kalbos apie lygybę mane vis labiau baugina. Savo kailiu esame patyrę, kas nutinka, kai šūkis apie visuotinę lygybę įgyvendinamas jėga. Istorija rodo, kad kovoje už lygybę labai dažnai sukyla žemas prieš aukštą, žemiškas prieš kilnų, negražus prieš gražų, luošas prieš normalų. Ir paprastai tokiais atvejais tai, kas kilnu ir gražu, nukenčia ir žūva, o tai, kas tamsu ir ir žema, triumfuoja.
– JAV prezidentas J. Bidenas nutarimą, kad nuo šiol berniukai, besijaučiantys mergaitėmis, koledžų sporto varžybose gali konkuruoti su mergaitėmis, pasirašė vieną pirmųjų. Taip naikindamas translyčių asmenų diskriminaciją. Rezultatas toks – vaikinai, kurių pasiekimai valstijos čempionatų berniukų grupėse per menki, mergaičių varžybose skina laurus. Apie kokį teisingumą galėtume kalbėti tokiu atveju?

– Manau, kad tai yra pasityčiojimas iš sveiko proto, ideologijos primestas absurdas ir kliedesiai. Tai ir yra būtent tas atvejis, kai taip vadinama kova už teisybę ir lygybę gimdo dar didesnę neteisybę ir nelygybę. Kaip pakartodamas savojo laiko teisininkus teigė Ciceronas – summum ius est summa iniuria arba griežčiausias įstatymas lemia didžiausią neteisingumą. Šiuosyk berniukas, kuris „jaučiasi esąs mergaitė“ ir dalyvauja merginų bokso varžybose, tiesiog nugali savo priešininkes ringe.
Istorijoje daugybė pavyzdžių, kokios baisios gali būti tokios kovos už teisybę pasekmės, apie tai žinome iš savo pačių nesenos praeities. Tačiau dabar tokie akivaizdūs dalykai daugeliui jau nebesuprantami. Vis dažniau man atrodo, kad pasaulis kraustosi iš proto…
– Kraustosi iš proto, nes yra sutrikęs ir pasimetęs. Prieš 2000 metų Poncijus Pilotas rodė į Kristų: Ecce homo! – Štai, žmogus! Kai Kristus buvo visos žmonijos pirmvaizdis, buvo aišku, kad Jo matu matuojamas žmogaus žmoniškumas – valia, apsisprendimu, darbais. Bet šiandieną niekas negali pasakyti, kas yra žmogus. Niekas nesugeba suprasti, kas yra vyras ir kas – moteris.
– Galvon atėjo posakis iš tarybinės armijos – маразм крепчает arba marazmas įgauna jėgą. Tačiau reikėtų pripažinti, kad tai natūralus procesas, jei žmogus prarandą ryšį su Dievu. Nes jo prigimtis dvipolė: dvasinė iš Dievo ir kūniška iš žemės, materijos. Todėl jis panašus ir į beždžionę, ir į Dievą. Tik nuo beždžionės žmogus skiriasi būtent savąja dvasine dimensija, į kurią įeina ir protas. Taigi – kuo žmogus arčiau Dievo, tuo toliau jis nuo beždžionės. Ir atvirkščiai – praradęs dieviškumą, jis virsta gyvūnu ar net tampa blogesnis už jį. Arba, kaip kad dabar mums teigiama, žmogus gali prilygti robotui, kažkam visiškai negyvam.
Kai pražūva aiški vertybių sistema ir orientyrai, išnyksta ir supratimas apie esmę, tokiu individu lengva manipuliuoti.
Lyties ir šeimos sugriovimas dar vienas visuotinio dehumanizacijos proceso etapas, kurio rėmuose jau kuris laikas kovojama su tuo, kas natūralu ir gražu, o primetama dirbtina ir bjauru. Aiškiai matoma tendencija natūralią aplinką pakeisti dirbtine, o žmogų dideliame socialiniame mechanizme padaryti robotu, techniniu, bedvasiu varžteliu. Ne veltui girdime kalbant, kad Homo sapiens rūšis gali išnykti. Arba kad techniškai pranašesni kiborgai pradės valdyti „atsilikusius“ žmones.
Bet aš noriu gyventi ir numirti kaip žmogus, o ne kiborgas ar jo vergas…
– Kodėl taip svarbu išsaugoti šeimą ir santuoką kaip jos branduolį?
– Kaip tik dėl to, kad būtų išsaugotas žmogus, žmonija ir visuomenė, kad žmonija turėtų tąsą ir gyvuotų normali visuomenė, o ne biorobotų koncentracijos stovykla. Šeima kaip vyro ir moters sąjunga yra pamatinis šio pasaulio institutas, garantuojantis žmonijos vystymąsi ir tęsinį. Natūrali šeima – natūralus gyvybės tęstinumo pamatas.
– Rašytojas ir disidentas Vladimiras Bukovskis, dvidešimt metų praleidęs TSRS gulage, gyvenimo pabaigoje išsakė tokį apibendrinimą: „Politkorektiškumas yra blogiau už leninizmą, tai nauja, dar piktesnė barbariškumo, tamsuoliškumo ir neapykantos diktatūros forma, nukreipta prieš visus, kitaip galvojančius“. Ką apie tai manai?
– Dar visai neseniai tai man būtų atrodę perdėta, bet dabar daugiau nebeatrodo. Politkorektiškumas – tik dailus žodis ideologijai pridengti. Žiūrint į jos darbus galima teigti, kad tai tas pats kariaujantis bolševizmas, nekenčiantis laisvos minties ir visko, kas prieštarauja jo dogmoms. Ir labai ankstyvas, dar ikistalininis bolševizmas, karštai kovojęs su visomis „seno, supuvusio pasaulio“ apraiškomis. Tuometis bolševizmas kariavo su religija, kultūra, švietimu, šeima, morale ir sveiku protu. Aktyvistės ir aktyvistai komjaunuoliai su milžinišku azartu naikino „regresyvią“ ir „kenkėjišką“ buržuazinę profesūrą bei visą mokslą – lygiai kaip tai vyksta dabar. Pavyzdžiui, Amerikoje išsakomas požiūris į matematiką, kuri esanti „žalingas“, „rasistinis“ mokslas, įrodantis „baltųjų pranašumą“. Taigi jiems nepakanka pogromų ir paminklų griovimo, nepakanka baltųjų žeminimo, jie jau sukilo prieš pačią civilizaciją. Netgi manoma, kad antikinė istorija negali būti laikoma Vakarų civilizacijos pagrindu, nes ji taip pat „rasistinė ir neteisinga“. Skaitydamas tokias žinias, negaliu patikėti, kad tai realybė, o ne parodija ar košmarai sapne.
– Ar esi pastebėjęs, kad tolerancijos reikalavimas – lyg vienpusis eismas? Kad tolerancijos skelbėjai patys labai nepakantūs kitokiai nuomonei? Ir karingai aptarinėja ne idėjas, o jas išsakiusius asmenis.
– Būtent. Šiuolaikiniai bolševikai reikalauja tolerancijos tik sau ir savoms dogmoms, bet pasirengę sudraskyti kiekvieną, neatitinkantį jų ideologijos standartų. Tai patyriau savo kailiu. Prieš du metus netekau darbo Latvijos kultūros akademijoje dėl kelių studenčių feminisčių anoniminio skundo. Joms nepatikę mano pasisakymai ir pajuokavimai, tačiau sprendžiant pagal tai, ką man išsakė Kultūros akademijos vadovybė, buvo aiškiai matyti, kad šioms karingoms būtybėms labai nepatiko mano konservatyvi pažiūrų sistema.
Charakteringa, kad niekas su manimi nesikalbėjo ir nesistengė nieko išsiaiškinti. Atėjau į darbą ir sužinojau, kad aš ten nebedirbu. Tai vertinu kaip ideologinę represiją ir labai pavojingą simptomą, atskleidžiantį grėsmę minties ir žodžio laisvei. Šiame kontekste norėčiau atkreipti dėmesį į anonimines anketas, kaip matome, lengvai virstančias ideologinės kontrolės ir diktatūros instrumentu. Manau, kad tai amorali ir švietimui pavojinga praktika, kurią derėtų atšaukti.
– Kokios Tavo išvados?
– Išvados dvejopos. Pirmiausia, skirtos sau pačiam. Aš supratau, kad ideologijos gniaužtai plečiasi ir dabar reikia kontroliuoti kiekvieną žodį – lygiai kaip sovietų laikais. Antra – tai procesai visuomenėje. Šis atvejis akivaizdžiai parodė, kad ideologinės intoksikacijos lygis ryškiai išaugęs ir fanatikai tapę labai agresyvūs, karštai kovojantys su bet kokia „laisvamanybe“, kitaip tariant, tradicinėmis vertybėmis. Lygiai kaip boševikai kariavos su „buržuaziniu“ pasauliu. Negalėjau įsivaizduoti, kad šiais laikais teks išgyventi raganų medžioklę.
Beje, diskusijos socialiniuose tinkluose atskleidė, kas vyksta su mūsų visuomene. Feisbuke absoliuti komentatorių dauguma mane palaikė ir išreiškė pasipiktinimą šiuo įvykiu. Didelis džiaugsmas buvo matyti, kad daugybė buvusių Kultūros akademijos studenčių išreiškė man pritarimą ir komentaruose, ir rašydamos elektroninius laiškus.
Kairieji labiau afišavosi tviteryje, bet ir ten buvo mane palaikiusių. Tuomet išryškėjo įdomus dėsningumas: labiausiai mane užsipuolė tie, kurie niekada nebuvo klausę mano paskaitų. Nieko nežinodami apie reikalo esmę, jie išgalvojo kaltinimą seksizmu. Kaip Stalino laikais. Kaltinimas seksizmu, už kurio stovi banalus konservatyvių pažiūrų apie šeimą puolimas, šiandieną panaudojamas beveik taip pat, kaip anais laikais trockizmu ar buržuaziniu nacionalizmu.
Bet, kaip minėjau, didžioji dalis išreiškė palaikymą ir adekvačiai įvertino šį atvejį. Tai reiškia, kad pas mus dar ne taip blogai.
Tačiau perspektyva yra gąsdinanti: prieš kelias dienas nuskambėjo žinia, kad Japonijos olimpinio komiteto pirmininkas pasitraukė iš pareigų, nes moteris pavadino plepiomis. Man asmeniškai pasakojo, kad Amerikoje profesoriai prie namų kabina lenteles, kad jie palaiko „blm“, nes taip tikisi apsisaugoti nuo nusiaubimo (norėčiau, kad tą santrumpą parašytum mažosiomis raidėmis, nes vandalų organizacijai, besididžiuojančiai savo nariais – mokytais marksistais, didžiosios suteiktų per daug garbės). Pasaulis tikrai kraustosi iš proto.
Ukrainiečių filosofas Andrėjus Baumeisteras šią padėtį apibūdina kaip neapykantos civilizaciją, regis, jis sako tiesą. Pasaulyje labai plačiai skatinama neapykanta kitaip mąstantiems. Esame patekę į situaciją, kai bet kokį pasisakymą ar pajuokavimą kairieji fanatikai gali paskelbti įžeidžiančiu ir pareikalauti susidoroti su eretiku. Tai ideologinė diktatūra bei cenzūra. Šiandieną pastaroji plėšosi visoje žiniasklaidoje, taip pat ir internete, nors iki šiol jis buvo laikomas laisva erdve. Jei medijos gali užkimšti burną JAV prezidentui, tai yra labai rimtas precedentas, kurio reikšmės dar nesame suvokę. Toks įspūdis, kad prasidėjo globalus žodžio laisvės puolimas. Nesunku suprasti, kur tai nuves…
– Kaip tik todėl turime kalbėti apie šias problemas, kad fanatiškai agresyvi mažuma, pamažu perimanti Latvijos viešąją erdvę, neprimestų savo pažiūrų visai visuomenei.
– Žinoma. Norėčiau pasisakyti apie kairiųjų liberalų fanatizmą: jo pobūdis religinis, nes laikinos ideologijos iš esmės yra surogatinės religijos, tik be Dievo. Bet turi vertybes, už kurias kovoja ir naikina priešus. Kaip sakoma, šventa vieta tuščia nelieka, Dievo vietą užėmė monstrai. Beje, ar pastebėjai, kiek tuos monstrus dabar gamina masinė kultūra? Medijos ir kultūros erdvės jais tiesiog perpildytos.
– To nepastebėti galėtų tik dvasiškai aklas žmogus. Nors menininko uždavinys, kaip man atrodo, yra ieškoti ir skelbti tiesą. Net jei kai kam ji atrodytų skausminga. Lygiai kaip gydytojo uždavinys – nustatyti ne visada pacientą džiuginančią diagnozę.
– Tikrai taip! Menininkas, gydytojas, žurnalistas ir mokytojas turi sakyti tiesą, toks jų pašaukimas. Natūralu, kad tiesa daugeliui nepatinka ir iššaukia puolamąją reakciją. Tačiau labai svarbu, kad visuomenė sugebėtų atskirti, kur tiesa, ir ją palaikytų. Kitaip ims karaliauti melas ir tokia visuomenė anksčiau ar vėliau pražus. Jokia „tiesos ministerija“ to nesuvaldys. Tai mes gerai žinome.
Šiandieną visos Vakarų visuomenės suskaldytos į dvi gerai matomas puses: tuos, kurie dar geba blaiviai mąstyti, ir ideologijos apsėstuosius. Ateitis priklauso nuo to, į kurią pusę pakryps svarstyklės. Jei mes tylėsime šiandien, rytoj mums uždraus vartoti žodžius „tėvas“, „motina“, „vyras“, „moteris“. O jei kas viešai vietoje „menstruojantis žmogus“ ištars „moteris“, tokiam bus inkriminuotas sunkios formos seksizmas ir jis bus represuotas. Tai jau nebe juokai…
– Prasmė arba Idėja sukuria civilizaciją, bet kai ji išnyksta, žūva ir civilizacija. Taip kartą man sakei pokalbio metu. Ir nurodei abi rašyti iš didžiosios raidės.
– Taip, civilizacijos istorija puikiai atspindi šį dėsningumą. Dabar kaip tik ir turime problemą dėl tokios Idėjos bei Prasmės, kurios abi būtų rašomos iš didžiosios. Ne vien mes, bet visa civilizacija bendrai. Iki šiol ideologija į mūsų sąmonę aktyviai pompavo asmeninės sėkmės idėją, kurios rezultatas – vartotojų visuomenėje pagrindinėmis vertybėmis tapo pinigai ir malonumas. Tačiau tokia egoistinių vertybių sistema negali vienyti žmonių, atvirkščiai – ji visuomenę skaldo, nes kiekvienas, siekdamas sau naudos, kitą mato kaip konkurentą ir priešą. O civilizacija, tauta ir valstybė gali gyvuoti tik tuomet, kai jas jungia Idėja, suteikianti Prasmę. Pasaulio keitimas su bolševikų šūkiais ir metodais negali sukurti didžios civilizacijos Prasmės, ant tokio fundamento galima pastatyti tik elektroninę koncentracijos stovyklą.
– Kur ieškoti vilties ir prasmės?
– Tikėjime, meilėje. Ateina sunkūs laikai, gali būti – nauji „tamsieji amžiai“, bet reikia atsiminti, kad kiekvienas atsakingas už save ir savo artimuosius. Jokie išoriniai faktoriai neatleidžia nuo atsakomybės. Tai kiekvieno pasirinkimas – stoti tamsos ar šviesos, sveiko proto ar beprotybės pusėn. Visiems doriems ir išmintingiems žmonėms šiandieną vėl tapo aktualus senas didvyriškumo principas: daryk, ką reikia daryti, ir tegu nutinka, kas turi nutikti.
Kalbino Vija Beinertė
Versta iš: http://www.aprinkis.lv

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com