…My, Wilnianie…(…) Tuśmy wrośli od wieków, w tę Ziemię Wileńską i nikt jej obrazu z serca nam wyrwać nie jest w stanie. I po największej nawet burzy, ci z nas, co się ostali, zdrowi czy ranni, z okopów, lasu czy piwnic, z zagranicy, czy tylko z domu, wrócimy do swej ziemi i będziemy ją orać. Józef Mackiewicz. Gazeta Codzienna, 1939

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 314 straipsnį už ligų (tarp jų ir protinio neįgalumo) simuliavimą karo prievolininkas baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Tai reiškia, kad pilietinės priedermės nevykdymas kriminalizuotas dėl to, jog čia įžvelgiama pavojingumo visuomenei požymių. Išties, galima daryti prielaidą, kad tuo atveju, jeigu šalį užpultų priešas, karinio parengimo negavęs pilietis būtų menkiau pasiruošęs ginti savo Tėvynę. Tarkime, ilgalaikės taikos sąlygomis, kai šalies gyventojų karybos apmokymai neturi pritaikomosios paskirties, dėl ligos simuliavimo neatlikęs karo prievolės asmuo gal realiai ir nepažeistų kieno nors interesų. Nežiūrint to, ligos simuliavimas, kai tokia veika kriminalizuota, net ir nesukėlus viešiesiems interesams neigiamų padarinių, gali virsti asmens laisvės atėmimu.
Kokią žalą visuomenei daro pareigūnas, ypač jeigu jam patikėtos svarbios funkcijos teisminėje valdžioje, kai jis simuliuoja profesinį neįgalumą, tariamai nesuvokęs įstatymo paskirties ir prasmės?

Šiuo atveju apie pasekmes tenka kalbėti jau ne prielaidomis, o neabejotinai skausmingų padarinių realijomis. Toks simuliuojantis pareigūnas ne galimai, o faktiškai pažeidžia kito žmogaus teises ir teisėtus interesus, dažnai be jokio reikalo sunaikina nacionalinį turtą, ir – kas pavojingiausia – kenkėjiškai veikdamas valstybės vardu, kursto piliečių neapykantą savo valstybei. Valstybės vardu neteisingai nubaustas žmogus, visuotinio šalies pavojaus atveju, žinoma, dvejos ginti ar neginti savo skriaudėją – valstybę, nors tikrasis skriaudėjas – pilietiškai nebrandus pareigūnas. Pagal pavojingumo tautai ir valstybei laipsnį pareigūno profesinio neįgalumo simuliavimo veika, lyginant su karo prievolininko ligos simuliavimu, viešojo intereso pažeidimo požiūriu yra daug pavojingesnė. Todėl, vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo kriterijais, neteisėta pareigūno veika turėtų būti neišvengiamai kriminalizuota (akivaizdus tyčinis vengimas taikyti tinkamas teisės normas). Nustatant sankcijas už tokį nusikaltimą, taikyti pareigūnui laisvės atėmimą tikrai neracionalu. Apsimetinėjimas teisės neišmanėliu, prislėptai siekiant kam nors naudos, paprastai vyksta turtiniais interesais. Nesvarbu ar tai daroma savo iniciatyva, arba kam nors paįtakojus, bet dažniausiai tai siejasi su korupciniais motyvais, todėl už tokias veikas turėtų būti skiriamos reikšmingos baudos ir atėmimas teisės ne mažiau kaip dešimt metų dirbti valstybės tarnyboje.
Nemaža dalis kriminalizuotų veikų dėl įrodymų vertinimo prieštaringumų nevirsta baudžiamojo persekiojimo ir teisminio nagrinėjimo dalyku, todėl gali kilti abejonių, ar bus paprasta įrodyti, kad pareigūnas tyčia, o ne dėl teisinio neraštingumo nesilaikė įstatymo. Siekdamas prasklaidyti tokias abejones, toliau pateiksiu keletą pavyzdžių, kurie parodys, jog tai, kas akivaizdu, nereikalauja įrodymų. Ar aksiomas kas nors įrodinėja? Vardan gajaus teismuose ritualinio konformizmo, šios kategorijos bylose, kol bus padarytos konstitucinės pataisos ir įsteigtas Konstitucinis Tribunolas, veiksiantis parlamentinės kontrolės pagrindais ir nagrinėsiantis pasitaikančias teisėjų nusikalstamas veikas, galima, pavyzdžiui, Seimo kontrolierių įstaigai suteikti įgaliojimus atlikti vertinimus dėl pareigūnams patikėtų funkcijų netinkamo vykdymo. Administraciniai teismai pagal Seimo kontrolierių teikiamas išvadas būtų visiškai pajėgūs procesine tvarka pritaikyti teisiamiesiems Baudžiamajame kodekse nustatytas sankcijas. Pareigūnams netaikant atsakomybės už tyčinius įstatymo ignoravimus, kai kitiems asmenims pareigūnai tokią atsakomybę taiko, pažeidžiama Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (,,1 straipsnis. Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis.”), kurią Lietuva ratifikavusi.
Pagal pareiginių funkcijų pobūdį ir apimtis pareigūnų tyčinis vengimas taikyti tinkamas teisės normas, simuliuojant profesinį neįgalumą, tikėtina, dažniausiai sutinkamas prokuratūros ir teismų sistemose. Tačiau ir čia daugiau teigiamų negu abejotinų pareiginės veiklos pavyzdžių. Žymi dalis teisėjų, vykdydami įstatymais patikėtas funkcijas, nepriekaištingai vadovaujasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais. Todėl iliustracinius akivaizdžiai tyčinio teisėjų apsimetinėjimo pavyzdžius tenka teikti konkrečių ir jau dokumentuotų atvejų paviešinimu, kad nebūtų mestas šešėlis ant nepriekaištingos reputacijos teisėjų.
Dalyvaujant teismų procesuose, teko atkreipti dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), siekdamas ginti viešąjį interesą, ėmė formuoti teismų praktiką, nesilaikydamas kaltės kaip civilinės atsakomybės sąlygos principo (LR CK 6.248 str.), t. y. už valstybės institucijų vardu pareigūnų priimtais aktais sukeliamas pasekmes atsakomybę buvo siekiama perkeli privatiems asmenims, kurie yra tų aktų gavėjai ir vykdytojai. Kelioms piliečių peticijoms pasiekus Europos Žmogaus Teisių Teismą (Strasbūro teismas), Lietuvos nacionalinių teismų praktika sulaukė kritikos. Strasbūro teismas nurodė, jog atsakomybės perkėlimu ant nekaltų asmenų pečių Lietuvos teismai pažeidžia žmogaus teises, todėl valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. (Ar būtų prireikę Strasbūro teismo, jeigu Lietuvoje būtų kriminalizuotas pareigūnų neįgalumo simuliavimas, atsisakius nelogiškos praktikos teisėjo piktnaudžiavimą tarnyba laikyti teisingumo vykdymu, kaip dabar savo atsakymuose į piliečių pareiškimus metai iš metų banaliai kartoja Prezidento kanceliarija, Seimas, prokuratūra?)
Atsižvelgusi į Strasbūro teismo kritiką, LAT teisėjų kolegija (Rimvydas Norkus – kolegijos pirmininkas ir pranešėjas, Janina Januškienė ir Algirdas Taminskas), išnagrinėjusi tos kritikos kontekste asmens prašymą, atnaujino teisminį procesą ir 2018-06-20 nutartimi civilinėje byloje Nr.e3K-3-250-915/2018 suformavo naują praktiką, nagrinėjant pareigūnų galimai padarytų pažeidimų bylas. Pakartotinis bylos nagrinėjimas LAT teisėjų kolegijos nurodymu turėjo vykti nepažeidinėjant žmogaus teisių ir laikantis LAT nutartyje nurodytų įstatymų. Tačiau pakartotinai nagrinėjant bylą Vilniaus regiono apylinkės teisme, Trakų rūmų teisėja Asta Adamonytė – Šipkauskienė 2019-04-08 priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-78-983/2019 su itin šiurkščiais pažeidimais, nekreipdama dėmesio nei į galiojančius įstatymus, nei į privalomai vykdytinus LAT teisėjų kolegijos nurodymus. Teisėja, turinti dvejų metų darbo stažą apylinkės teisme, kuri netrukus po minėto sprendimo priėmimo paaukštinta pareigose, paskiriant ją Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja, taip elgtis iš teisinio neraštingumo tikrai negalėjo. Toks teisėjos pareiginis poelgis – akivaizdus profesinio neįgalumo simuliavimas. (Abejojantiems siūlau susirasti ir paskaityti anksčiau nurodytą teismo sprendimą.)
Tai būtų galima pripažinti Lietuvos teisminės praktikos atsitiktinumu, jeigu visos bylos šalys (ir ieškovas, ir visi atsakovai) nebūtų apskundusios pasibaisėtinai absurdiško minėtos teisėjos priimto sprendimo, o Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija (Danutė Burbulienė – kolegijos pirmininkė ir pranešėja, Vytautas Kursevičius ir Egidijus Mockevičius) 2020-02-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-37-267/2020 pirmosios instancijos teismo sprendimo nebūtų palikusi galioti. Tuo, kad apeliacine tvarka priimtos teismo nutarties autorė D. Burbulienė – ilgametė teisėja, kuriai anksčiau buvo patikėtos Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigos – profesiškai neva nepajėgė tinkamai įvertinti tikrinamo žemesnės instancijos teismo sprendimo akivaizdaus neteisėtumo, galbūt galėtų patikėti tik tos teisėjos vaikaitis. Perskaičius dokumentą nekyla abejonių, kad kiekvienas brandus ir mąstantis žmogus, susipažinęs su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teisėjos D. Burbulienės rašyta tą sprendimą vertinančia nutartimi, nedvejodamas pripažintų, kad nutarties autorė tikrai simuliavo profesinį neįgalumą.
Nesitaikstant su tokiu cinišku teisiniu nihilizmu, apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo apskųsta kasacine tvarka. Kasaciniu skundu atskleidus ir išryškinus bylą nagrinėjusių teisėjų padarytus pačius neleistiniausius Lietuvos Respublikos įstatymų pažeidimus, Strasbūro teismo nuostatų nepaisymus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujai suformuotos žmogaus teisių apsaugai palankesnės teisminės praktikos ignoravimo faktus, taip pat LAT teisėjų kolegijos konkrečių toje byloje duotų nurodymų nevykdymo atvejus, LAT atrankos kolegijos teisėjai (Virgilijus Grabinskas – kolegijos pirmininkas, Birutė Janavičiūtė ir Algis Norkūnas), jeigu būtų turėję bent truputį pagarbos įstatymui ir konkrečiai LR CPK 346 straipsnyje nustatytiems pagrindams bylai peržiūrėti kasacine tvarka, būtų priėmę nagrinėti kasacinį skundą ir kuo greičiau panaikinę neteisėtus teismų aktus, kuriais tiesiog tyčiojamasi iš mūsų valstybės teisinės tvarkos. Deja, minėta LAT teisėjų kolegija 2020 m. kovo 10 d. nutartimi Nr. DOK-1078 atsisakė priimti kasacinį skundą tokiu motyvu: ,,...kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka.“ Kadangi kasaciniame skunde tikrumoje egzistuoja bent penki savarankiški pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka, kyla klausimas, kodėl net trys LAT teisėjai apsimetė teisiniais beraščiais, itin primityvia forma simuliuodami labai gilų profesinį neįgalumą? Žinoma, bylos peržiūrėjimui kasacine tvarka, tikrai nesutrukdė COVID-19 virusas, nes tai galima atlikti ir po karantino. Todėl galima daryti prielaidą, kad savo neklystamumu besipuikuojantys teisėjai, susipažinę su kasacinio skundo turiniu, galutinai įsitikino, kad dėl anksčiau ydingai suformuotos teismų praktikos, kai atsakomybę asmeniui buvo bandoma primesti be kaltės, šioje pailiustravimui pateiktoje byloje beveik 13 metų bylinėtasi be teisinio pagrindo. Vadovaujantis Strasbūro teismo nurodymu, kad ,,valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita”, šioje byloje, atsakovais nepatraukus įstatymų pažeidimais įtariamų pareigūnų, susidarė situacija, kad valstybė bylinėjasi pati su savimi (viena valstybę atstovaujanti institucija, esanti ieškovo vaidmenyje bylinėjasi su ta pačia valstybe, kurią atstovauja kita institucija, esanti atsakovo vaidmenyje). Suprantant, kad dėl teisėjų neapdairumo ne tik privačiam asmeniui per beveik 13 metų padaryta virš milijono eurų žala, bet ir išnaudoti nemaži valstybės ištekliai, o peržiūrint bylą kasacine tvarka ir logiškai argumentuojant kasacinio skundo teiginius, tektų pripažinti, kad tiek laiko bylinėtasi tuščiai. Juk valstybės bylinėjimasis pačios su savimi procesiškai nėra galimas, nes jos atstovai byloje nėra ginčo šalys. Dėl to teisėjams tektų prisipažinti klydus. Slėpdami padarytas klaidas (nors klysti yra žmogiška, o pasilikti klaidoje – šėtoniška) aukštieji pareigūnai nusprendė primityviai, be teisinių argumentų, parašyti, kad pagrindas bylą peržiūrėti kasacine tvarka neegzistuoja ir taip bandyti išvengti teismų klaidos paviešinimo. Tačiau dėl tokios nepagrįstos aukštųjų teisėjų kolegijos išvados valstybės vardu paskelbti ir galiojantys žemesniųjų teismų aktai su šiurkščiausiais įstatymų pažeidimais egzistuoja. (Kokia teisėjų nepagarba šalies teisminei valdžiai ir savo valstybei!!!). Išvada: Jeigu Lietuvoje nėra kam teisėjų patraukti atsakomybėn už piktnaudžiavimą tarnyba, tai kriminalizavus profesinio neįgalumo simuliavimą, viskas, kaip civilizuotame krašte, stotųsi į savo vietas.

Advokatas Jonas Ivoška, 2020 m., kova.

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com